Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
TIESIOGINES KALBOS SKYRYBA
Tiesioginę kalbą skiriame brūkšniais arba kabutėmis. Kabutes paprastai vartojama tada, kai į tekstą būna Įterptas tik vienas kitas tiesioginės kalbos sakinys, bet ilgesnius dialogus paprastai skiriame brūkšniais. Štai keletas brūkšniais skiriamų tiesioginės kalbos sakinių iš Žemaitės "Vaikų pavasario":
— Žiūrėk, kaip iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo! Kokia srauni upelė prakiuro! — rodė vienas kitam vaikai, susibėgę į būrį.
—Pastatykim malūniuką! — šaukė vienas. — Kaip čia greit suksis!
— Gerai sakai, — tvirtino kitas. — Bet kas taip greit padirbs?
— Mano yra po stogu pakištas iš pernykščios, bėgsiu atnešti, — vienas išsiskyrė iš būrio ir nutaškė per klanus.
Tie patys sakiniai, skiriant tiesioginę kalbą kabutėmis, taip atrodytų:
"Žiūrėk, kaip iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo! Kokia srauni upelė prakiuro!" — rodė vienas kitam vaikai, susibėgę į būrį. "Pastatykim malūniuką!" — šaukė vienas. "Kaip čia greit suksis!" — "Gerai sakai", tvirtino kitas. "Bet kas taip greit padirbs?" — "Mano yra po stogu pakištas iš pernykščios, bėgsiu atnešti", vienas išsiskyrė iš būrio ir nutaškė per klanus.
Dabar norime atkreipti dėmesį į vieną kitą spaudos bendradarbių dažniau daromą klaidą, skiriant tiesioginę kalbą. Kai tiesioginė kalba skiriama brūkšniais, tai labai svarbu žinoti, kur reikia pradėti sakinį iš naujos eilutės. Nebūtų gerai vieno ir kito asmens tiesioginę kalbą rašyti toje pačioje eilutėje, nors ir atskirtum vieno kalbą nuo kito kokiais nors ženklais. Kiekvieno pasikalbėjimo dalyvio kalba pradedama iš naujos eilutės. Tiesioginė kalba nuo autoriaus žodžių skiriama kokiu nors atitinkamu ženklu (kableliu, klaustuku, šauktuku) ir brūkšniu. Jeigu po tiesioginės kalbos nėra toje pačioje eilutėje autoriaus žodžių, tai po jos brūkšnys nededamas. Autoriaus žodžiai, neturintieji glaudaus ryšio su prieš juos buvusia tiesiogine kalba, pradedami paprastai iš naujos eilutės. Įsidėmėtina, kad brūkšnys visuomet reikalingas prieš tiesioginę kalbą, bet ne visuomet reikalingas po jos. Po tiesioginės kalbos brūkšnys reikalingas tik tada, kai po jos tame pačiame skirsnelyje eina autoriaus žodžiai.
Skiriant tiesioginę kalbą kabutėmis, jos dedamos ir prieš tiesioginę kalbą, ir po jos. Autoriaus žodžius nuo tiesioginės kalbos skiriame kableliu, bet jeigu tiesioginė kalba baigiama klaustuku arba šauktuku, tai ją nuo autoriaus žodžių skiriame brūkšniu. Brūkšniu skiriame ir vieno asmens tiesioginę kalbą nuo kito, kuri gali būti toje pačioie eilutėje ar tame pačiame skirsnelyje. Tad, skiriant tiesioginę kalbą kabutėmis, nėra reikalo naujo kalbėtojo žodžius pradėti iš naujos eilutės.
Kai kabutėmis yra išskiriama kokia nors citata, tai jos dedamos tik citatos pradžioje ir pabaigoje. Kai cituojamas koks nors didesnis teksto gabalas, tai kai kurie deda kabutes prieš kiekvieną naują skyrelį, bet lietuvių kalboje paprastai taip nedaroma. Nesvarbu kokio ilgumo būtų citata, nesvarbu kiek joje būtų iš naujos eilutės pradedamų skyrelių, kabutės dedamos tik pradžioje ir pabaigoje.
KAS YRA DĖKA?
Kai kurie mano, kad dėka yra prielinksnis, užtat jį pavartoja vietoj prielinksnio dėl, pvz.: Dėka jo didelio sugebėjimo viskas gerai pavyko. Ši knyga išėjo tik dėka autoriaus pasiaukojimo. Kadangi dėka yra ne prielinksnis, bet daiktavardis, kartais vartojamas polinksniu priežasčiai žymėti, tai jis turi eiti po to žodžio, kuris yra kokio nors veiksmo ar įvykio priežastis. Tad minėtus sakinius taip galime pataisyti: Jo didelio sugebėjimo dėka viskas gerai pavyko. Ši knyga išėjo tik autoriaus pasiaukojimo dėka.
KAI IR KAIP
Tarmėse galima neretai išgirsti tokių pasakymų: Vyras kai ąžuolas. Kaip nueisi į miestą, tai ir man ką nors nupirk. Šiuose sakiniuose netaisyklingai vartojami jungtukai kai ir kaip. Juos reikia taip pataisyti: Vyras kaip ąžuolas. Kai nueisi į miestą, tai ir man ką nors nupirk. Šie du jungtukai bendrinėje kalboje turi aiškiai apibrėžtas funkcijas, tad jų negalima pakeisti vieno antru. Jungtukas kaip (žinoma, jis gali būti ir prieveiksmis) vartojamas lyginamiesiems posakiams ir lyginamiesiems šalutiniams papildinio sakiniams, o jungtukas kai — laiko aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti.
SKAITYTI VIETOJ LAIKYTI
Dažnai girdime tokius pasakymus: ]į reikia skaityti jau subrendusiu. Skaitau, kad jau užtenka mums ginčytis. Susirinkimą skaitau atidarytu. Šiuose sakiniuose veiksmažodis skaityti yra pavartotas netaisyklingai. Visi gerai suprantame, ką reiškia skaityti knygą, laikraštį, bet šio žodžio negalime vartoti prasme laikyti, manyti. Tad vietoj skaityti šiuose sakiniuose reikia vartoti laikyti arba manyti: Jį reikia laikyti jau subrendusiu. Manau, kad jau užtenka mums ginčytis. Susirinkimą laikau atidarytu .(arba: Susirinkimą skelbiu atidarytą).