VYTAUTAS KASNIŪNAS

KUN. DR. JUOZAS PRUNSKIS TARP SUKAKTUVINIŲ VAINIKŲ

     Žurnalistas yra nelyginant legendarinis Amerikos vakarų "kaubojus", kuris vieniems yra gyvenimo palaima, jojas ant risto žirgo ir apsaugojąs nuo viso pikto, kitiems — gyvenimo pabaisa, nes jis kovoja su blogiu. Jis, anot airių žurnalisto George W. Ruseli, aukštai iškėlęs laiko lietsargį, kad ant visuomenės sąžinės nekristų stipri ledų kruša. Mes norėtumėme dar pridėti, kad jis yra visuomenės sąžinė. Todėl jį visados kas nors giria, kas nors kaltina ir peikia, kas nors stumia nuo savęs, kas nors savinasi. Jis yra kaip tas žymusis mokslininkas Albertas Einsteinas, kuris kartą apie save pasakė: "Jei ką gero padarau, tai vokiečiai savinasi mane ir sako, kad aš vokietis, o prancūzai tada sako, kad aš žydas. O jei suklydęs ką nors neteisingai padarau, tai vokiečiai sako, kad aš žydas, o prancūzai, kad aš esąs vokietis".

 

Kun. dr. Juozas Prunskis

     Per tokį audringą žurnalistinį gyvenimą jau 44 metus keliauja vienas iš žymiųjų mūsų žurnalistų, kunigas dr. Juozas Prunskis. Jis, kaip kunigas, atlikęs rytinę šv. mišių auką, į dienos kelionę iškeliauja su plunksna rankose. Atrodo, kad kunigystė jam yra tik siekimas dievybės, bet jo profesija yra žurnalistika; kunigystė yra tik priemonė, siekiant būti geresniu žurnalistu, siekiant spausdintame žodyje išsakyti gyvenimo grožį, tiesą, meilę. Vytauto Didžiojo Universitete baigęs bažnytinę teisę licenciatu, jis toliau studijavo teisių fakultete, o 1945 m. Vašingtono katalikų universitete gavo bažnytinės teisės daktaro laipsnį. Tai mokslas, siejąs artimai ir su žurnalistika.

     Pradėjęs bendradarbiauti spaudoje 1929 metais, 1935 metais dirba Mūsų Laikraščio redakciniame kolektyve, o 1936 metais kviečiamas naujai įkurto jaunųjų katalikų kultūrininkų grupės XX Amžiaus dienraščio vyr. redaktoriumi. Iki to laiko ėjęs dienraštis Rytas buvo sustabdytas.

     Dr. Juozas Prunskis pradėjo bendradarbiauti spaudoje kaip tik tuo metu, kai mūsų spauda pasuko nauju keliu. Su Antanu Bružu ir Mūsų Rytojaus laikraščiu, su Juozu Keliuočiu, Vytautu Alantu, Jonu Kardeliu ir Juozu Pronskum, dirbančiais kituose laikraščiuose, naują istorijos lapą katalikiškai spaudai pradėjo dr. Juozas Prunskis. Į tuometinę laikinosios sostinės Laisvės alėjos puošnią gatvę išėjo naujas šauklys — XX Amžiaus dienraštis. Nauju rūbu pasidabinęs, jis nešėsi su savimi ir naujos žurnalistinės gyvasties. XX Amžiaus dienraštis ne tik savo pavadinimu atitiko laiko dvasią, bet ir dvidešimtojo amžiaus skaitytojo pažiūrą į spaudą. Tolerantiška, krikščioniška raidė įgavo naujo dinamiškumo ir visus būrė į platesnio visuomeninio bendradarbiavimo siekimus bei naujų kultūrinių polėkių ieškojimus. Tai buvo ir mūsų visos dienraštinės spaudos žydėjimo metai su dr. Juozo Prunskio redaguojamu XX Amžiumi, Vytauto Alanto Lietuvos Aidu, Jono Kardelio — Lietuvos Žiniomis, Juozo Pronskaus — Vakarais, Henriko Blazo — Laiku. Lietuvos žurnalistikos istorija laukia iš to laikotarpio spaudos gyvenimo prirašytų lapų. Dabar pats laikas juos prirašyti, nes dar turime savo tarpe tuos, kurie aktyviai dirbo spaudos darbą, kurie buvo vyr. redaktoriai, redaktoriai bei bendradarbiai.

     Draugo redaktoriumi kun. dr. Juozas Prunskis išbuvo 25 metus ir šio laikraščio formai bei vaidmeniui turėjo lemiančios reikšmės, — rašo Vytautas Bagdonavičius, MIC. Palikdamas Drauge redaktoriaus rašomąjį stalą, jis išsinešė žurnalistinio darbo 25 metų vainiką, kuris yra nepaprastai spalvingas, gražus ir kurio žiedai, išbarstyti po visame laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių šeimas, puošia jų namus. Tie žiedai puošia ir mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo organizacijas ir visas jų apraiškas. Tai sudarytų 25 storus prirašytų straipsnių tomus: publicistinių, vedamųjų, literatūrinių reportažų iš kelionių, pasikalbėjimų, reportažų, kronikos žinių. Jis palikdamas Draugo redakciją, išsinešė ir 25 jo parašytas, redaguotas, verstas knygas.

     Bet uždaręs Draugo redaktoriaus kambario duris, jis nepasitraukė iš redaktoriaus bei žurnalistinio darbo. Ne. Jis to negali padaryti, nes žurnalistika — jo didžioji meilė. Skaitytojai lauks jo darbo vaisių. Jis ir toliau visados skubės, minutėmis laiką taupydamas, daug skaitys, studijuos, rašys, ir mes dar daug jo jubiliejų minėsime.

     Lietuvių žurnalistų sąjungos centro valdyba 1971 m. birželio 4 d. įvykusiame posėdyje, vertindama kolegos dr. Juozo Prunskio svarų įnašą į išeivijos kultūrinį gyvenimą, taip pat pripažindama jo pastangas kelti mūsų spaudos darbuotojų žurnalistinį lygį ir turėdama galvoje jo aktyvų dalyvavimą sąjungos gyvenime, vienbalsiai nutarė jį pakelti LŽS Garbės nariu.

     Dr. Juozas Prunskis, vertindamas jaunųjų spaudos darbą, yra paskyręs, rodos, apie 25 premijas, į kurias įeina ne tik laikraštiniai konkursai, bet taip pat premijos rašytojams, dailininkams. Įsteigus nuolatinę, kasmetinę premiją lietuviui laikraštininkui, tais metais periodikoje labiausiai pasitarnavusiam lietuvių krikščioniškosios kultūros labui, tuometinis Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas Vytautas Alantas "Pranešėjuje" rašė: "Nuo savęs pridursime, kad mūsų praktikoje, tur būt, bus pirmas atsitikimas, kada spaudos žmogus skiria žymią kasmetinę premiją spaudai remti. Be abejo, tai yra sveikintinas reiškinys, kuris parodo kolegos J. Prunskio meilę lietuvių spaudai ne tik plunksna, bet ir medžiagine parama jos darbuotojams. Kolegą J. Prunskį labai gerai charakterizuoja, kaip žmogų ir žurnalistą, šie žodžiai, paimti iš jo paskutinio redakcijai rašyto laiško: "Su ta premija, žinai, per daugel metų buvau kietas sau, kad galėčiau kuo daugiau ne vien plunksna prisidėti prie mūsų kultūrinio gyvenimo ugdymo".

     Toks yra mūsų žymusis žurnalistas kunigas dr. Juozas Prunskis, visados šypsniu pasipuošęs, nuoširdus lietuviškosios žurnalistikos milžinas, savo gyvenimo 65 metų sukaktį užregistravęs socialinėse įstaigose su teise poilsiui, bet mūsų lietuviškos veiklos registracijos puslapiuose pasiliks pradedąs 45-tuosius žurnalistinio darbo metus, greitai sulauksiantis auksinio jubiliejaus ir daug našių vėlesnių žurnalistinių darbo metų.