BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
IV. KUKLI GIMNAZIJOS PRADŽIA
Nepaisant didelio pasisekimo bažnyčioje, kurią tuojau pamėgo Kauno visuomenė, jėzuitų gimnazijos pradžia buvo kukli: rugsėjo 1 dieną atidaryta pirmoji klasė turėjo tik 2 mokytojus ir 20 mokinių.1 Tiesa, per pirmąją savaitę mokinių skaičius paaugo iki 32, bet gimnazijos problemą sudarė ne mokiniai, bet mokytojai. T. Kipas buvo svetimtautis, kalbėjo dar laužyta lietuvių kalba ir buvo Vokietijos pilietis. Todėl jis negalėjo būti gimnazijos direktorium. Bet švietimo ministeris Leonas Bistras rado kitą išeiti: jis leido T. Kipui rūpintis mokyklos reikalais be direktoriaus titulo. Kitais žodžiais tariant, Kauno jėzuitų gimnazija 1924 m. neturėjo direktoriaus.2 Klierikas Antanas Mešlis buvo gabus ir energingas mokytojas, bet jis išsiskyrė savo amerikietišku akcentu, pažiūrom ir manierom. Jis buvo tikras Amerikos lietuvis. Klierikas Jonas Paukštys ruošėsi privačiai brandos egzaminams ir negalėjo būti mokytoju. Atliekamu laiku jis padėjo silpnesniems mokiniams po pamokų. Kadangi T. Kipas sutiko dėstyti tikybą seselių širdiečių mergaičių mokytojų seminarijoje ir būti seminarijos kapelionu, didžiausioji darbo našta mokykloje krito ant kl. A. Mešlio pečių. Kaimo jėzuitų gimnazijoje jis mokė lietuvių kalbos, aritmetikos, istorijos ir geografijos. Be to, jam teko prižiūrėti mokinių drausmę pertraukų metu ir padėti silpnesniems mokiniams po pamokų. T. Kipas pasiliko sau tikybos ir vokiečių kalbos pamokas. Kiti du tėvai — T. B. Andruška ir T. A. Fengeris — gimnazijoje jokių pareigų neturėjo. T. B. Andruška buvo bažnyčios rektorius. Bažnyčios ir pasaulinės istorijos lektorius Kauno Kunigų Seminarijoje, misijonierius, nuodėmklausis ir knygų cenzorius. T. A. Fengeris buvo namų ūkvedys, vargonininkas, knygininkas, sveikatos prižiūrėtojas, tikybos mokytojas realinėje vokiečių gimnazijoje, vokiečių kalbos mokytojas seselių širdiečių vedamoje seminarijoje, nuodėmklausis, vyresniojo patarėjas ir knygų cenzorius. Be to, jis mokėsi lietuvių kalbos, kuri jam nesidavė lengvai apvaldoma.
Nepaisant to neįprasto pedagogų sąstato, gimnazijos darbas buvo sėkmingas. Atvedęs savo germanistikos seminarą į tėvų jėzuitų gimnaziją gruodžio 2 dieną ir apžiūrėjęs pasiektus rezultatus, prof. J. Eretas ją išgyrė spaudoje, pavadindamas tą jauną auklėjimo įstaigą pavyzdinga mokykla.3 Profesoriaus komplimentas, tur būt, nėra perdėtas, nes ateinančiais metais buvo atidarytos dvi naujos klasės, ir mokinių skaičius pakilo trigubai. Tai buvo pasitikėjimo ženklas šiai mokslo įstaigai.
Iš tiesų, maloni ir tėviška T. Kipo šypsena patraukdavo ir mokinius, ir jų tėvus, o įdomi kl. Mešlio asmenybė imponuodavo visiems. Nors jo būdas buvo truputį kampuotas ir drausmės reikalavimai griežtoki, bet jis buvo labai teisingas žmogus ir sakydavo, ką galvodavo. Mokinius jis tvarkė, kaip kareivius, ir daug dėmesio kreipė į fizinę kultūrą. Žiemą mokyklos kieme jis padarė čiuožyklą ir įsteigė dvi ledo ritulio komandas. Mokiniams tai buvo didelė pramoga. Dr. Z. Danilevičiaus liudijimu, kl. Mešlis buvo labai puikus mokytojas: punktualus, tvarkingas ir teisingas. Amerikietiškas jo kalbos akcentas darė jį simpatingą. Taip pat ir T. Kipo pastangos, mokantis lietuvių kalbos, įkvėpdavo pagarbą visiems mokiniams. Nors abu gimnazijos mokytojai buvo svetimšaliai, mokiniai jausdavosi kaip namie. Mažiausiai sekdavosi gimnazijoje T. B. Andruškai, kai jis pavaduodavo T. Kipą, išvykusį vesti rekolekcijų provincijoje. Jis nesuvaldydavo mokinių ir neturėdavo su jais kontakto.
Dirbdami gimnazijoje, tėvai jėzuitai neapleido ir pastoracijos darbų. 1924 m. pabaigoje ir 1925 m. pradžioje T. Kipas turėjo du konvertitu: vieną Alytaus gydytoją žydą ir Vokietijos atstovybės sekretorių Kaune. Jiems reikėjo skirti nemažai laiko. Gavęs vyskupo leidimą, kl. A. Mešlis pradėjo sakyti pamokslus jėzuitų bažnyčioje. Norėdamas sužinoti, ko verta yra klieriko teologija, vysk. Pr. Karevičius užėjo pasiklausyti jo pamokslų. A. Mešlis, matyt, tuos egzaminus išlaikė taip gerai, kad vyskupas davė leidimą sakyti pamokslus visiems jėzuitų klierikams 1924 m. pradžioje T. Kipas pradėjo dar ir kitą darbą. Norėdamas padėti širdiečių seminarijos auklėtinėms pasiekti gilesnį religinį gyvenimą, jis pakalbino seseles atrinkti tinkamas mergaites ir steigti joms Marijos Sambūrį, taip paplitusį užsienyje. Seselės sutiko.
Marijos Sambūrį įsteigė Belgijos jėzuitas T. Jonas Leunis 1563 m. Romoje. Pradžioje jis buvo skirtas tik jėzuitų kolegijų berniukams, siekiantiems aukštesnio mokslo ir dvasinio gyvenimo lygio. Nuo 1751 m. tas sambūris pradėjo prigyti ir mergaičių mokyklose. Kadangi pirmosios jėzuitų gimnazijos klasės mokiniai dar buvo per jauni, T. Kipas nutarė jį organizuoti mergaičių mokytojų seminarijoje. Pirmaisiais metais jis surinko 32 kandidates, o 1925 m. — 34. Tai buvo jaukus rinktinių mergaičių būrys, kuriam T. Kipas negailėjo laiko. Praėjus keleriems metams, kai T. Kipas buvo užverstas kitais darbais, tą mergaičių sambūrį perėmė T. B. Andruška.
Jėzuitų bažnyčios pamaldų tvarka buvo tokia: šiokiadieniais 6 val. ryto būdavo laikomos mišios komunitetui: klierikams, broliams ir kandidatams. Sekmadieniais būdavo laikomos mišios 9 val. mokiniams, o 10 val. inteligentams. Be to, trečiadieniais mokiniams būdavo laikomos mišios 8 val. Vakarinės pamaldos visuomet prasidėdavo 8 val. Po 6 val. mišių T. Kipas sėsdavosi į klausyklą ir klausydavo išpažinčių iki 8 val. Pirmaisiais metais išpažinčių buvo nedaug, bet jų skaičius nuolatos augo ir augo. Kai T. Kipas tapo mėgstamiausiu nuodėmklausiu Kaune, jis išklausydavo kasmet tarp 15.000 ir 18.000 išpažinčių. Paprastai jis praleisdavo klausykloje kasdien 2-3 valandas. Įsteigus bendrabutį, T. Andruška klausydavo mokinių išpažinčių šeštadienių vakarais ir sekmadieniais.
Pr. Bučys, MIC, didelis tėvų jėzuitų geradarys
Lošdamas tik antraeilę rolę, T. B. Andruška pradėjo abejoti, ar verta jam pasilikti Kaune. Jis galvojo apie JAV lietuvius, kuriems jis galėtų padėti. Bet 1924 m. liepos 11 d. pasisakė T. Kipui, kad pasiliksiąs Lietuvoje.4
Apie tų pačių metų pabaigą pradėjo abejoti T. Kipo užimta linija ir kl. Jonas Paukštys. Jam atrodė, kad T. Kipas per mažai suprantąs lietuvių tautą ir neprivaląs priimti į jėzuitų ordiną tokių sulenkėjusių kandidatų, kaip St. Rimkevičius. St. Rimkevičius, gimęs Estijoje 1904 m. aplenkėjusioje lietuvių šeimoje, 1918 m. sugrįžo į Lietuvą, baigė Panevėžio lenkų gimnaziją, vienerius metus studijavo Insbruke ir 1924 m. rugsėjo mėn. 11d. pareiškė T. Kipui norįs įstoti į Lenkijos Jėzuitų Provinciją. Perkalbėtas popiežiaus atstovo, jis įstojo į Vakarų Vokietijos provinciją ir to paties mėnesio 19 dieną pradėjo naujokyną s'Heerenberge. Kl. Paukščiui atrodė, kad tas kandidatas įneš į atsikuriančios Lietuvos provinciją svetimą elementą. Vokiečiai temps į savo pusę, lenkai į savo, lietuviai taip pat į savo. Tačiau išsikalbėję tuo reikalu net dvi dienas, kl. Paukštys ir T. Kipas priėjo vieningos nuomonės.5 Čia reikia pastebėti, kad tautiškumo klausimas kildavo ir vėliau. Tačiau jis niekuomet netrukdė bendro darbo. Gyvendami ir dirbdami kartu, tėvai jėzuitai Kaune vienas kitą gražiai papildė.
1925 m. pradžioje T. Generolas pageidavo, kad šalia gimnazijos būtų atidarytas ir bendrabutis. Pripažindamas pasiektus rezultatus, jis suteikė jėzuitų gimnazijai "Pradėtosios Kolegijos" titulą, o T. Kipui vicerektoriaus rangą.
Tuo pačiu metu užsimezgė dvi naudingos pažintys: T. Fengeris susidraugavo su prof. Teodoru Braziu, o T. Kipas susipažino su švietimo ministeriu Kazimieru Jokantu. K. Jokantas dažnai ateidavo į tėvų jėzuitų bažnyčią ir balandžio 5 dieną labai atvirai išsikalbėjo su T. Kipu Bažnyčios ir vyriausybės santykių reikalu. Padedamas prof. Brazio ir prel. Dambrausko, T. Fengeris pradėjo ruošti giesmių rinkinėlį, kurį išleido 1927 m.
Švenčiant šv. Kazimiero šventę, T. Kipas išgirdo iš popiežiaus delegato labai nemalonią žinią, kuri jam sudarė daug rūpesčių. Tomis dienomis Lenkija ir Šv. Sostas sudarė konkordatą, kuriuo "Vilniaus kraštas buvo įjungtas į Lenkijos bažnyčios provinciją, atsistatydino vysk. Matulevičius ir buvo paskirtas naujas Vilniaus vyskupas, laikomas aiškiu lietuvių priešu".6 Tas Šv. Sosto potvarkis buvo priskirtas arkivyskupo Zechini iniciatyvai, nors jis apie pasirašytą konkordatą sužinojęs tik iš laikraščių. Taip jis prisipažino T. Kipui. "Mums atrodė nesuprantama", taip rašė T. Kipas, "kad niekas neatsiklausė delegato nuomonės, nors jis apie tai turėjo žinoti, nes tas visas reikalas jį labai palietė".7 Kitą dieną T. Kipas buvo pakviestas į nunciatūrą, kurios langai buvo išdaužyti ir iš vidaus užbarikaduoti. Kaip buvo galima laukti, Lietuvos laikraščiai paskelbė labai griežtus pasisakymus prieš Romą, o gatvėse įvyko demonstracijos. Bijodamas, kad minios neiškultų ir jėzuitų gimnazijos langų, T. Kipas pakvietė policiją, kuri tačiau nebuvo reikalinga.
Pranešęs T. Bley apie įvykius Kaune, T. Kipas išvyko vesti rekolekcijų Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžy, Rokiškyje ir Alytuje. "Marijampolėje girdėjau iš tėvų marijonų, ypač iš T. Mažono, apie nuotaikas prieš Eksc. Zechini, paplitusias visame krašte jau keletą metų, nors paskutiniais mėnesiais tos (priekaištaujančios) nuotaikos buvo neteisingos. Visi tėvai prašė mane daryti ką nors aukštesnėse instancijose", taip rašė T. Kipas savo dienoraštyje kovo mėn. 17-31 dienomis.8 Sugrįžęs į Kauną, jis turėjo ilgą ir atvirą pokalbį su švietimo ministeriu apie susidariusią padėtį Lietuvoje. Ministeris parodė jam didelį pasitikėjimą. Balandžio 7 dieną jam parašė T. Bley, sakydamas, kad su statybos ir kitais planais palauktų dar vienerius metus. Tuokart T. Kipas pasiuntė T. Bley telegramą, prašydamas, kad leistų su juo pasikalbėti Kölne. "T. Bley mielai sutiko, ir T. Kipas atvyko į Kolną balandžio 11 dieną. Tai buvo Didysis Šeštadienis.
T. Kipo ir provincijolo pokalbis užsitęsė beveik visą dieną. Jo rezultatai buvo du: pirma, T. Kipas galės pradėti statyti trečią ir ketvirtą rytinio gimnazijos sparno aukštą, o rudeniop galės atidaryti bendrabutį. Antra, T. Bley savo iniciatyva pasiuntė T. Generolui telegramą, sakydamas, kad jis siunčia T. Kipą į Romą dėl labai svarbios priežasties Lietuvai.9 Iš savo pusės T. Kipas pasiuntė T. Fengeriui telegramą apie leidimą statyti trečią ir ketvirtą aukštą. Laukdamas atsakymo iš Romos, T. Kipas nuvyko į s'Heerenbergo naujokyną ir aplankė lietuvius naujokus. Ten jis sutiko ir Petrą Dreisewerd, labai darbštų ir nagingą broliuką, kuriam vėliau teko dirbti Kauno Jėzuitų gimnazijoje ir Pagryžuvio naujokyne. Išsikalbėjęs su naujokyno rektorium, naujokų magistru, su lietuviais naujokais ir su savo sesers sūnum G. Sunder, taip pat naujoku, balandžio 14 d. jis grįžo į Kolną ir pradėjo ruošti memorandumą Romai.
Tą patį vakarą sėdo į traukinį ir po dviejų dienų buvo Romoje.
Romoje jis išsikalbėjo su T. Generolu. Jo memorandumas buvo išverstas į italų kalbą. T. Generolas parašė laišką prel. Pizzardo, vėliau tapusiam kardinolu, ir paprašė jį priimti T. Kipą.
Apie savo audienciją pas prel. Pizzardo T. Kipas taip rašo: "5 val. pas Pizzardo. Aptarėm memorandumą. Pasikalbėjom apie mūsų darbus, apie Faiduttį ir Purickį. Prižadėjo pagalbą kolegijai — paskolą ir dovaną. Jis paprašė mane pasilikti Romoje dar keletą dienų, kad galėčiau pasikalbėti su šv. Tėvu, jei jis to norės".10
T. A. Mešlis, mokytojavęs Kauno Jėzuitų gimnazijoje 1924-1927 m.
Paviešėjęs Romoje 8 dienas, T. Kipas gavo atsakymą iš Vatikano, kad galįs važiuoti namo. Vieną dieną T. Generolas jam papasakojo, kaip Zechini tapo popiežiaus delegatu. Štai T. Kipo užrašai: "Kai aš", taip sakė tėvas generolas T. Kipui, "1922 m. siunčiau tėvą Zechinį į Baltijos valstybes, kad pasižiūrėtų, kokios ten yra darbo galimybės mūsiškiams (jėzuitams), šv. Tėvas man tarė: "Tai aš paskirsiu T. Zechinį arkivyskupu ir mano delegatu anoms valstybėms". Aš pareiškiau stiprią abejonę, ar tas tėvas tinka tokiam uždaviniui, nes aš gerai pažinau jo būdą. Kai pasakiau būdingą bruožą truputį iš neigiamos pusės, šv. Tėvas man atsakė: "Kaip tik tokio vyro man reikia". Kai dar kartą įspėjau, šv. Tėvas man atsakė trumpai: "Ir jūs privalote manęs klausyti". Taip atvyko tėvas Zechini kaip arkivyskupas ir delegatas į Baltijos valstybes".11
Arkiv. A. Zechini, popiežiaus delegatas Lietuvai ir Latvijai
Senosios jėzuitų kolegijos rytinis ir vakarinis sparnas turėjo po du aukštu. Norint įsteigti pilną gimnaziją ir atidaryti bendrabutį, reikėjo pastatyti dar porą aukštų. Žiūrėdamas toliau į ateitį ir neturėdamas pinigų, T. Kipas ryžosi įvykdyti savo planą palaipsniui. Šiais mokslo metais jis norėjo padidinti tik rytinį sparną ir įrengti jame bendrabutį. Bet ir tam užsimojimui reikėjo stambesnės pinigų sumos, kurią galėjo gauti tik iš Šv. Sosto. Taigi, pablogėjus Lietuvos ir šv. Sosto santykiams, pagerėjo tėvų jėzuitų statybos perspektyva: pinigų jiems pažadėjo Vatikanas.
Balandžio 26 dieną T. Kipas aplankė popiežiaus delegatą ir jam papasakojo apie savo pokalbį su T. Bley ir prel. Pizzardo, liečiantį tik statybos ir paskolos reikalus. Kitą dalį (memorandumą) jis nutylėjo. Bet, matyt, Zechini vėliau sužinojo ir apie antrą pokalbio dalį, nes, kaip jam išsireiškė prel. Faidutti, delegato patarėjas, "Romoje niekas paslapčių nelaiko". Iš tiesų, nuo to laiko Zechini pasidarė T. Kipui šaltas. Gavęs telegramą iš Romos, kad važiuotų į Rygą, arkivyskupas Zechini gegužės pradžioje išvyko iš Lietuvos. Nėra abejonės, kad tai buvo T. Kipo memorandumo pasekmė.
Gegužės 4 dieną T. Kipą aplankė seimo pirmininkas J. Staugaitis, S. Smetonienė ir prel. Faidutti. Prel. Staugaitis norėjo informacijų apie delegatūrą. Ta proga jis iškėlė mintį padalyti Lietuvą į 5 vyskupijas ir parinkti jai tinkamus ganytojus. S. Smetonienė jam pranešė, kad negalėsiąs gauti iš valstybės banko paskolos, nes banko vadovybė, kun. Vladas Jurgutis, nepasitikįs svetimtaučiais. Po pietų jį aplankė prel. Faidutti ir pasakė, kad negavęs audiencijos pas užsienio reikalų ministerį. Jam buvo pasakyta, kad ministeris būsiąs užimtas ilgesnį laiką. Sužinojęs apie finansinius T. Kipo vargus, prel. Faidutti prižadėjo kreiptis į Vatikaną ir prašyti pagalbos. Iš savo pusės T. Kipas paprašė T. Provincijolą pagalbos. Gegužės 8 d. atėjo telegrama iš Romos, užtikrinanti pagalbą. Bet pinigų nesulaukta dar ilgą laiką.
Baigiantis trečiojo aukšto statybai ir nesant pinigams, seselės širdietės papasakojo tėvams marijonams apie finansines tėvų jėzuitų bėdas, ir šie ryžosi padėti. Gegužės 11 d. prof. Būčys paskolino jiems 5.000 dol. ir taip išsireiškė apie religinę bei politinę Lietuvos padėtį: "Lietuvoje buvo didžiausias schizmos pavojus, nes labai aukštoje vietoje, užsienio reikalų ministerijoje, sėdėjo masonas. Valdžia buvo pasiryžusį išvaryti jėga Zechinį ir Faiduttį, bet netikėtas Zechini perkėlimas į Ryga laimingu būdu išrišo tą sunkų klausimą".12
Praėjus porai dienų, T. Kipą aplankė vysk. Karevičius ir padovanojo tėvams jėzuitams auksinių pinigų ir vyskupo grandinę. Jo patarimo viską parduoti T. Kipas nenorėjo įvykdyti. Tomis pat dienomis T. Kipą aplankė Lenkijos parlamento narys Budzinski ir keletas bajorų ir prašė, kad tėvai jėzuitai perimtų lenkų gimnaziją Kaune arba ją perkeltų į Šiaulius. T. Kipas su tuo nesutiko.
Tuo tarpu gimnazijos pastatas augte augo, ir gegužės 19 dieną buvo pabaigtos ketvirtojo aukšto sienos. Gegužės 25 dieną švietimo ministerija paskyrė klieriką Joną Paukštį gimnazijos direktorium. Birželio pradžioje atėjo kita gera naujiena: T. Generolas pranešė T. Kipui, kad Vatikanas paskyręs kolegijai 500.000 lyrų. Birželio 18 d. T. Kipą aplankė Smetonos ir prof. Šilkarskis. Apžiūrėję namus, Smetonos pareiškė, kad jie labai mielai apsigyventų pas tėvus jėzuitus ketvirtame aukšte. Tas aukštas buvo numatytas tėvų jėzuitų klierikams, studentams ir pasauliečiams kunigams, studijuojantiems universitete.
T. Pr. Aukštikalnis, mokytojavęs jėzuitų gimnazijoje 1925-1927 m.
Statybai einant prie galo, į Kauną atvyko ir du nauji mokytojai: klierikas Albertas Bister ir klierikas Pranas Aukštikalnis. A. Bister turėjo dėstyti gimnazijoje, o Pr. Aukštikalnis buvo numatytas bendrabučio vedėju. Amerikoje Pr. Aukštikalnis vadinosi Hugal, o Albertą Bister vaikai sulietuvino Bistru.
Kl. S. Rimkevičius 1924 m.
Nežinia, kodėl T. Bley atsiuntė A. Bistrą į Lietuvą. Jis buvo šaltas, sausas ir rezervuotas žmogus ir aštrus, beveik demoniškas T. Kipo kritikas. Gal jis būtų tikęs studentams ar aukštesniųjų klasių mokiniams, bet mažiesiems jis netiko ir darė ne mokytojo, bet profesoriaus įspūdi. Lietuvoje jis neprigijo. Pabuvęs Kaune 3 metus, jis grįžo į Vokietiją, išstojo iš Jėzaus Draugijos ir mirė plaučių džiova.
Labai skirtingo būdo buvo Pranas Aukštikalnis. Nors gimęs ir augęs Amerikoje, atvykęs į Lietuvą jis jautėsi kaip namie ir buvo visų labai mėgstamas. Žinodamas, kad jam teks vykti į Kauną, jis paprašė vyresniuosius siųsti jį į Vakelburgą baigti trečiuosius filosofijos metus, išmokti vokiečių kalbos ir susipažinti su tais, su kuriais jam teks bendradarbiauti. Jo lietuvių kalba buvo taisyklinga, elgesys tikro džentelmeno, nuotaika visuomet giedra, pamaldumas vyriškas. Jis mėgdavo sakyti pamokslus, ir publika turėdavo ko pasiklausyti. Būdamas kunigu, jis dar kartą grįžo į Lietuvą.
Baigdami antruosius darbo metus Lietuvoje, tėvai jėzuitai turėjo kuo pasidžiaugti: statybos darbai jau buvo laimingai užbaigti, Vatikano pagalba leido laisviau atsikvėpti, švietimo ministerija davė leidimą atidaryti antrą ir trečią klasę, 10 naujų kandidatų ruošėsi stoti į atgyjančią provinciją, pradžios mokyklai ir bendrabučiui netrūko nei mokinių, nei mokytojų. Pilkosios Seselės žadėjo perimti virtuvę, o brolis Schwartz jau baigė daryti pirmuosius suolus bažnyčiai. Kad tėvus jėzuitus pažintų ir platesnė visuomenė, T. B. Andruška išleido brošiūrą, vardu "Jėzuitai, kas jie yra ir ko jie nori".
Išvykus arkivysk. Zechini į Latviją, įtampa tarp Vatikano ir vyriausybės šiek tiek atsileido. Tačiau lietuviai dar nenurimo ir Ateitininkų Kongresas, sušauktas Kaune 1925 m. rugpiūčio 11 dieną, atsisakė siųsti popiežiui įprastą sveikinimo telegramą. Tuokart prel. Faidutti manė, kad Vatikanas gal uždrausiąs jiems vadintis katalikiška organizacija ir gal jį patį atšauksiąs. Bet T. Kipas dėl to nesijaudino, leido saviesiems klierikams dalyvauti ateitininkų manifestacijoje Vytauto kalne ir skyrė tikėjimą nuo nepastovios politikos reiškinių. Taikant principus konkrečiam gyvenimui, atsiranda daug galimybių ir jų pritaikymo skalė gali būti labai plati. T. Kipas nesuplakė tikėjimo su hierarchų ar partijų elgesiu ir džiaugėsi pasiektais rezultatais. O kai prasidėjo nauji mokslo metai, jis taip pažymėjo savo dienoraštyje: "Koks nuostabus vaizdas, atidarant naujus mokslo metus: visa bažnyčia iki paskutinės vietos pilna moksleivių ir seminarisčių".15
1. Pirmasis Į tėvų jėzuitų gimnaziją įstojo gen. Grigaliūno-Glovackio sūnus Gediminas, antrasis — dr. Zenonas Danilevičius.
2. 1924 m. rugsėjo 28 dienos švietimo ministerijos Nr. 75 įsakymas taip skambėjo: “Jėzaus Draugijai Lietuvoje leista steigti Kaune aukštesniąją mokyklą berniukams, atidarant šiais mokslo metais 1-ją klasę ir toliau kas metai sekančią iš eilės klasę. T. Jonui Kipui leista mokytojauti joje nuo š. m. rugsėjo 17 d. Laikinai, ligi bus pristatytas tinkamas direktoriaus pareigoms eiti kandidatas Lietuvos pilietis, Tėvui Kipui leista rūpintis mokyklos reikalais. (T. Kipo tarnybos lapas, Nr. 6).
3. Kipp, Litauen, 13 p.
4. Ten pat, 10 p.
5. Ten pat, 13 p.
6. Ten pat, 14 p. Apie konkordato sudarymą ir lietuvių reakciją išsamiai rašo vysk. Pr. Būčys, O. Zaštautaitė, Pijus XI, 347 p. ir toliau.
7. Kipp, Litauen, 14 p.
8. Ten pat, 15 p.
9. In causa Lithuaniae gravissima. Kipp, Litauen, 16 p.
10. Kipp, Litauen, 16 p. Būdamas išmintingas žmogus, T. Bley norėjo painformuoti T. Generolą per T. Kipą apie susidariusią įtampą tarp šv. Sosto ir Lietuvos vyriausybės ir paprašė jį paruošti tuo reikalu memorandumą. T. Generolas buvo didelis Pijaus XI draugas ir dažnai kviečiamas į Vatikaną.
11. Kipp, Litauen. T. Zechini atvyko į Lietuvą pirmą kartą 1921 m. gruodžio mėnesį. Ji siuntė Benediktas XV. Bet T. Zechini parinkimas toms pareigoms nebuvo laimingas. “Kai Italijoje studijavau filosofiją, mūsų dvasios vadovas buvo senukas tėvas Conforto (vardas, berods, Angelo). Kartą nuėjau pas jį pasikalbėti, ir jis, žinodamas, kad aš esu lietuvis, pasakė, kad Lietuvoje Šv. sosto atstovu buvęs jo mokslo draugas Zechini. Aš pasakiau, kad Zechini Lietuvoje palikęs blogą įspūdi ir jam nesisekę. T. Conforto į tai atsakė, kad kitaip ir būti negalėjo, nes jis toms pareigoms buvęs visiškai netinkamas. Kai jis buvo skiriamas atstovu į Lietuvą, visi jį pažinusieji jėzuitai labai stebėjosi”. Taip rašė T. J. Vaišnys, SJ. Vysk. V. Brizgys taip pareiškė T. Krištanavičiui: “Zechini man davė tonzūrą. Arkivyskupas (Zechini) visur važinėjo su gražiu pasauliečiu lenku sekretorium, ir tas lietuviams nepatiko. Policija išaiškino, kad sekretorius šnipinėjo lenkams. Beja, Italijoje sutikau buvusį Zechini provincijolą, kuris man taip pasakė: “Vatikanas prašė tėvo, Bažnyčios teisės žinovo. Atidavėm Zechini, nes tik tą vieną juristą turėjome”. Prel. M. Krupavičius taip apie Zechini išsireiškė: “Zechini buvo susidėjęs su lenkais. Taip visi kalbėjo Kaune”. Kun. M. Vaitkus taip rašė apie A. Zechini: “Jau ir šiaip jam nesimpatizavom už jo didelį palankumą lenkams”. Vaitkus, Nepriklausomybės Saulėje, VI, 2-oji dalis, 167 p.
12. Kipp, Litauen, 18 p.
13. Kipp, Litauen, 19 p.
14. Ten pat, 20 p.
15. Ten pat, 21 p.