FELIKSAS JUCEVIČIUS
XII. AUDRINGŲJŲ LAIKŲ IŠVAKARĖSE — FRANCISCO GOYA
Joks žmogus nėra sala. Jis yra kontinento dalis. John Donne yra teisus. Nė menininkas nėra sala. Menas ir istorija, socialinė struktūra ir idėjų srautas, Zeitgeist ir kūryba siejasi vienas su kitu neatskiriamai. Nė Francisco Goya nėra sala. Jis priklauso ispaniškajam kontinentui. El Greco, Velaz-guez, Ribera yra jo pirmtakai, nors ir ne būtinai jo mokytojai. Ir tai lengva suprasti kodėl? Juk Goyos amžius ne manieristų ar baroko amžius, o rokoko. Šis vardas pareina iš prancūzų žodžio rocailles, kuriuo buvo pažymima Versalio parko dirbtinės grotos ir fantastinės uolų sandaros. Marie-Antoinette su savo draugėmis žaisdavo ten piemenaitėmis ir kaimo mergaitėmis. Visi amžiai pasižymi teatrališkumu, bet ypač rokoko. Net dailė to neišvengė, ir tuo mes galime lengvai įsitikinti, žvelgdami į Watteau, Boucher ar Hogartho kūrinius. Teatrališkumas reiškia laisvę, kuri dailėje išsisako ritminiu nereguliarumu bei vingiuota kreive. Tačiau Goya nėra Watteau ar Boucher. Jis — naujumo ieškotojas. Jo rankose rokoko virsta moderniu stiliumi. Bet Goyos modernizmas taip platus, kaip horizontai — jis apima beveik visus vėlesniųjų laikų "izmus", pradedant romantizmu.
Kad Goya yra savitas kūrėjas, tai matome jau iš kartūnų, kuriuos jie piešė tarp 1774 ir 1792 metų valstybinei kilimų audyklai. Dabar jie kabo EI Prado muziejuje. Savo pastoralinėmis temomis jie yra artimi rokoko dvasiai, bet, palyginus su Watteau ar Boucher nimfomis, piemenaitėmis ir muzikantais, jie yra daug reališkesni. Šičia vaizduojamas ispaniškasis gyvenimas su sostinės jaunimo šventėmis, gegužinėmis, žaidimais. Jaunuolių veidai pilni pavasariško gaivalingumo, akys žibančios pasitenkinimu ir nerūpestingumu. Gamtovaizdžiai neįsivaizduoti, o matyti. Visa tai yra perteikta šiltomis spalvomis, lengvu brūkšniu ir žaisminga forma. "Lietsargis", "Pušio gaudymas", "Indų pardavėjas", "Gėlininkas" yra vieni iš geriausiai nusisekusių kartūnų. Stabtelkime prie "Lietsargio". Žvilgsnį šičia patraukia jaunuolių vos pastebimas šypsnys, šviesa tviskantis Madrido apylinkių piesažas ir spalvų šviežumas. Paveikslą dominuoja gelsvai žalsva ir žalsvai melsva spalva su juodos spalvos pobrėžiais. Kompozicinis vieningumas išgaunamas gaivališka pusiausvyra tarp gamtos ir figūrų. Šis kartūnas yra puikus įrodymas, kad Goya sugeba sukurti meno kūrinį labai ribotu tapybinių priemonių panaudojimu.
Ispanų mąstytojas Ortega y Gasset iškėlė ne kartą "gojiškąjį liaudiškumą". Tai patvirtina kartūnų piešiniai. Žiūrėdamas į jo paveikslus, jauti, kad Goyai yra prie širdies ispaniškoji liaudis. Gojiškąjį liaudiškumą liudija ir "Šv. Izidoriaus pieva". Šiame mažo formato paveiksle matome madridiečius, pasiruošusius švęsti šv. Izidorių artoją, savo miesto patroną. Tai mažytis šedevras. Goya neatsisakė to, ką buvo atradęs ankstyvesniuose kūriniuose, tik šičia, po keturiolikos įtemptų ieškojimo metų, visa tai praturtina dama ir paprastumu. Kūrinio visuma yra taip puikiai išbalansuota, jog nenoromis pajuntame kompozicinę jėgą. Kaip vykusiai žmonių figūros susilieja su toliau dunksančia Madrido panorama! Aišku, tai nebuvo lengva pasiekti, ypač turint prieš akis dimensijų ribotumą bei įaustų elementų įvairumą. Goya pats sakęs, kad tai buvęs pats sunkiausias dalykas, kokį jis buvo daręs.
Atrodo, kad Goyai buvo nesvetimas ir moralės klausimas mene. Tai leidžia manyti du jo paveikslai, kurie vaizduoja tą pačią jauną moterį beveik toje pačioje pozoje, bet viename ji yra aprengta, o kitame nuoga. Jie žinomi "La maja vestida" ir "La maja desnuda" vardu. Goya nori lyg pasakyti, kad nuoga moteris ne būtinai yra nurengta moteris, ir kad aprengta moteris gali sudaryti nurengtos įspūdį. Aišku, cinikai ir inkvizitoriai galvos kitaip: kiekviena nuoga moteris yra jiems nurengta moteris, ir jeigu Goya išvengė inkvizicijos nemalonės, tai, tur būt, tik todėl, kad šie abu paveikslai buvo piešti Manuel de Godoy, to meto ministeriui pirmininkui. Jojo inventoriuje abi "majos" pažymėtos "čigonėmis". Kas buvo toji moteris, kuri jam pozavo apie 1788 metus, tikrai nežinoma, nors kai kas joje įžiūri Albos kunigaikštienę, su kuria dailininkas palaikė artimus ryšius.
2
Kai iš arčiau susipažįstame su didžiųjų menininkų gyvenimu, tai neretai pastebime, kad ne vieną iš jų ištinka skaudūs likimo smūgiai viena ar kita forma. Štai keletas vardų: Beethovenas, Verdi, Edgar Poe, Renoir, Van Gogh... Jų skaičiui priklauso ir Goya. 1793 metais, kai buvo pasiekęs savo amžiaus vidurį, jis susirgo kažkokia paslaptinga liga, kuri jį beveik nuvarė į kapus. Metus laiko visai negalėjo piešti, ir kai šiek tiek sustiprėjo, jis buvo kurčias. Liga stipriai sukrėtė jį dvasiškai. Jo gyvenimas tarsi pasidalino į dvi dalis, ir tai lengvai matyti jo kūryboje. Pirmojo laikotarpio kūrybinis pasaulis yra šviesus ir žaismingas, o antrojo laikotarpio — tamsus ir siaubingas. Bet įdomiausia yra tai, kad kai kalbame apie jį, kaip meno genijų, tai paprastai turime mintyje jo kūrybos antrąjį laikotarpį.
Kuo pasižymi šis laikotarpis? Žmogaus menkystės, supuvimo bei veidmainiškumo pabrėžimu. Ir anksčiau Goya tam nebuvo aklas, ir panašių užuominų randame jau kartūnų piešiniuose, o ypač karališkosios šeimos portretuose. Bet po ligos žmogaus nužmogėjimas įgauna jo kūryboje pasibaisėtinas formas. Ką mūsų amžiaus pradžioje Freudas išskaitė žmonių pasąmonėje, tą prieš šimtą metų matė Goya ir užfiksavo "Caprichos" ir "Karo baisenybių" graviūrose bei piešiniuose, pavadintuose juodaisiais. "Miegantis protas pagimdo pabaisas"
Goya Bordeaux melžėja
— tai "Caprichos" graviūrų motto. Gerard de Neval laikė kvailystę talentu ir įtaigojo draugams neimti jos paviršutiniškai, nes ji išlaisvinanti poeto antrąjį žvilgsnį. Goyai kvailystė yra tamsybių šmėkla. Jis yra vienas ir, tur būt, pirmutinis iš tų, kurie burtuose, prietaruose ir kare įžiūri žmogaus išprotėjimą.
Prie kai kurių "Karo baisenybių" graviūrų yra Goyos prierašas: "Aš mačiau tuos dalykus". Iš tikrųjų, jis matė karo baisenybes. 1808 metais Napoleono armija įsiveržė į Ispaniją. Karolis IV buvo priverstas atsistatydinti. Madrido gatvėmis marširavo Murato ekspediciniai daliniai. Ispanų liaudis realizavo, kad ji neteko laisvės, ir gegužės antrąją spontaniškai sukilo. Neorganizuoti ir sąmyšyje, apsiginklavę gelžgaliais, kapliais ir durklais, sukilėliai užpuolė kavalerijos dalinius. Išgąsdinti prancūzai pradėjo šaudyti iš patrankų. Sukilėliai dar labiau sumišo ir pradėjo bėgti. Kai atėjo vakaras, Muratas nusprendė galutinai susitvarkyti su sukilėliais. Kiekvienas madridietis, pagautas su ginklu, buvo vietoj šaudomas. Tuo metu Goya gyveno Madride ir savo akimis matė sukilėlių egzekucijas. Karui prieš Napoleoną pasibaigus, jis gavo iš tuometinės valdžios užsakymą "įamžinti teptuku herojiškąjį sukilimą". Goya žinojo, kad meno nėra be gyvenimo. Atkurti meniškai sukilimo dramą reiškė sukurti gyvą paveikslą. Mene gyvenimo iliuzija išgaunama kontrastinėmis spalvomis, besikeičiančių formų ritmu, kompozicine jėga. "EI 2 de Mayo de 1808" bei "El 3 de Mayo de 1808" ir yra tokie paveikslai. Viename matome sukilėlius, kovojančius su Murato kavalerija Puerta del Sole aikštėje, o antrame — sukilėlių šaudymus. Šičia dėmesį patraukia gelsvai rusvos kalvos papėdėje išrikiuoti sukilėliai, kurie, rankomis užsidengę akis, laukia sušaudymo eilės. Vienas iš jų, baltais marškiniais ir iškryžiuotomis rankomis sutinka mirties šūvius atviromis akimis. Šio sukilėlio figūra yra formos ir turinio centras, dramatinės įtampos ir kompozicinio išradingumo viršūnė. Šis paveikslas padarė didelį įspūdį Edouard Manet, ir jo paveiktas jis nutapė "Maksimilijono sušaudymą". Tačiau palyginus su Goya, Manet čia yra šaltas. Ir nenuostabu. Goya buvo matęs savo akimis, ką jis piešė, o Manet apie Maksimilijono egzekuciją sužinojo tik iš "Figaro" puslapių. Šiam Goyos šedevrui yra artimesnis Picasso "Guerica", aišku, ne savo forma ar technika, o dramatine įtampa ir psichologine būsena.
Goya 1808 gegužės 3 Madride
Goyos pasibaisėjimas karu atsispindi taip pat "Koloso" košmarinėje vizijoje. Paveikslą dominuoja horizonte iškilusi pasibaisėtino milžino figūra. Apačioje panikos apimti žmonės ir net gyvuliai. Spalvos tamsios, dangus ir žemė beveik juodi. Tik siaura horizonto juosta praskaidrinta gaisrų rausvai žalsvomis prošvaistėmis. Žmonių ir gyvulių skruzdėlinės figūros išryškintos gelsvais ir rusvais potėpiais. "Kolosas" yra tarsi preliudas "juodiesiems piešiniams".
1819 metais Goya nusipirko netoli Madrido vilą "Quinta del Sordo", t.y. kurčio namas. Jam buvo jau septyniasdešimt dveji metai. Ar tokiame amžiuje daugelis nemano gyvenimą esant jau atgyventą? Atrodo, kad su kūrėjais yra kitaip, ir pavyzdžiu yra Goya. Per trejus metus jis nutapė savo sienas paveikslais, pavadintais vėliau "juodaisiais piešiniais". Anksčiau, ypač klasicizmo metu, jokia kita meno šaka labiau nevergavo siužeto tironijai ir akademiniams principams, kaip dailė. Senelis Goya davė ženklą išsilaisvinimui. Akademiškai apskaičiuotą liniją pakeitė dinamiškais brūkšniais, idealinio grožio dogmą pakeitė siautulingų proveržių vardan. Kaip tik todėl kai kas laiko jį romantizmo pirmtaku. Ištikrųjų, romantikai žavėjosi dinamika ir individualiniu braižu. Nėra abejonės, kad tarp "juodųjų piešinių" ir Blacko "The Madhouse" bei Delacroix "Tasso kvailnamy" nesunku rasti dvasinio giminingumo. Tikriausiai tuos Goyos piešinius turėjo mintyje Berensonas, kai jį vadino XX amžiaus meno pačių kvailiausių tendencijų pradininku. Gal tiksliau būtų sakyti, kad kai kuriuos "gojiškus" bruožus užtinkame mūsų amžiaus dailininkų kūriniuose. Ypač ekspresijonistų darbai yra artimi juodiesiems piešiniams.
Kas yra "juodieji piešiniai", sunku pasakyti. Haliucinacijos, košmarai, pamišimo antpuoliai? Jau "Caprichos" graviūrose susiduriame su neracionaliu pasauliu, bet šičia Goya eina dar toliau. Atrodo, kad mes turime reikalo su demoniškųjų galių siautėjimais. Fantastinės vizijos, šmėklos, raganos, orgijos sudaro juodųjų piešinių siužetą. Spalvos tamsios, nervingas potėpis, šiurpi atmosfera. Siužetų traktavimas palaidas, tarsi nerūpestingas. Ano meto standartais šie paveikslai atrodė neišbaigti įspūdžiai.
Žvelkime į "Raganų subatą". Visą dėmesį Goya čia sukoncenruoja į ekspresionistinį paveikslo siaubingumą. Forma atitinka turinį. Šičia raganų "novicijantės" atsižada Dievo, ir jų "viršininkės" pristato jas velniui, atvaizduoto raguoto juodo ožio figūra. Bet tamsybių galios įsikūnija ne tik ožyje. Jos yra aktyvios ir žmogaus būtybėse. Tik pasižiūrėkime į raganų ir novicijančių veidus. Ar jie nėra baisesni ir šlykštesni už pragaro atstovo? Juodųjų piešinių viena esmingųjų ypatybių yra ta, kad blogio vizija įgauna tokią pat išraišką, kaip ir nūdienė tikrovė. Ir čia šių paveikslų natūralumas, sakytume, gyvenimiškumas. Goya, mat, tikėjo velniais, neabejojo blogio realumu. Štai kodėl velnias yra tiek pat realus, kaip ir žmogus, ir kartais žmogiškosios figūros atrodo "velniškesnės" už pačius velnius. Blogiui vergaujančios būtybės praranda žmogiškąją tapatybę. Ir čia raganos yra labiau panašios į pragaro, o ne į žemės būtybes.
Tai serijai priklauso ir "Dvi senės valgo sriubą". Tos natūralaus dydžio figūros buvo Goyos valgomojo viešnios. Žvakių šviesos prieblandoje jos turėjo atrodyti kaip gyvos būtybės, vakarieniaujančios kartu su savo kūrėju. Paveikslo koloritas turi kažką bendro su Rembrandto šviestamsiu, kuriuo Goya taip žavėjosi. Veidų bruožai išreikšti stipriu reljefu, ir teptuko brūkšniai sukelia tridimensiškumo įspūdį žalsvai juodame fone. Goya tarsi sako, kad žmogaus veidas yra jo sielos veidrodis. Kaip El Greco, taip ir jis domisi žmogaus dvasine būsena, tik su tuo skirtumu, kad vienam labiau prie širdies yra ekstazinis mistikų pasaulis, o antram svarbiau žmogaus pasąmonėje kerojančios tamsybių galios. Ir norėdamas tai išreikšti aukščiausiu intensyvumu, jis sąmoningai deformuoja žmogiškąją figūrą, ypač veidą. Tai kaip tik atsitinka su mūsų senėmis, kurios yra labiau panašios į šmėklas, o ne žemės būtybes.
Gyvenimo pabaigoje Goya lyg sugrįžta į savo jaunystę. Vienas iš paskutiniųjų paveikslų yra "Bordeaux melžėja", Pio de Molinos portretas, pieštas jau Bordeaux. Jis paliko Ispaniją 1824 metais. Kas žiūri į šį paveikslą, tas neabejotinai jaučia malonumą. Jauni nori būti suaugę, o seni ilgisi jaunystės. Goya lyg ir sako mums, kad jaunystė yra laimingiausias amžius. Mergaitė atrodo paskendusi svajingose mintyse. Ilgesio nuotaiką perduoda ir ažūrinis dangus. Mus žavi čia sukauptas vidinis lyriškumas, jaunatviška melancholija, jautri spalvų gradacija. Jauti, kad paveikslas pieštas labai nuoširdžiai. Panaudotoji technika artima impresionizmui, ir mergaitės figūra primena Renoiro moteris.
Goya Kolosas ir panika