("Laiškų Lietuviams" konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
"Laiškai Lietuviams" skatina teologus, filosofus ir pedagogus pasisakyti, "kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas". Tačiau reikia manyti, kad žurnalas nelaukia perdaug akademiškų straipsnių. Laikantis akademiško griežtumo, duotą tema reikėtų suprasti siaurai. Būtent, kodėl žmogus nustoja tikėti Dievo egzistencija.
Kadaise Europos akademikai ir inteligentai turėjo nihilisto vardą. Netikėti buvo mada. Šiandien netikinčių žmonių, bent laisvajame pasaulyje, yra tiek maža, kad jie neverti dėmesio. Todėl žurnalas, formuluodamas konkursui temą, matyt, turėjo galvoje klausimą, kodėl žmogus, teoretiškai tikėdamas Dievu, praktiškai gyvena taip, lyg netikėtų. Į šitaip suprastą temą būtų lengviau atsakyti keliais žodžiais, negu ilgu straipsniu.
Žmogus renkasi tai, kas jo prigimčiai lengviausia. Tikėti Dievo buvimu yra lengva, nes žmogus turi protą, O Dievas yra suvokiamas protu. Netikėti prieštarautų pačiai žmogaus prigimčiai. Gyventi pagal tą tikėjimą yra sunku, nes žmogaus laisva valia stoja piestu, kai tik turi būti palenkiama kieno nors tarnybai.
Liucipierius ir jo šalininkai neturėjo tikėjimo problemos. Jie žinojo, kad yra Dievas. O vis tiek neįstengė savo laisvos valios palenkti Jo tarnybai. Sukilę angelai buvo išmesti iš dangaus. Adomo ir Ievos padėtis taip pat buvo panaši. Jie žinojo, kad Dievas yra, ir, piktosios dvasios sugundyti, panoro patys būti lygūs su Juo. Nežinia, kaip ilgai angelai tarnavo Dievui ir kiek laiko pirmieji tėvai gyveno rojuje, tačiau logiška galvoti, kad ir vieni, ir kiti pasijuto esą nepatenkinti todėl, kad esamoje padėtyje jie nieko daugiau negalėjo pasiekti. Tada pasišovė išmėginti savo jėgas, sukildami prieš Dievą, nes jiems atrodė, kad Dievas savo įsakymais varžė jų laisvą valią.
Jeigu taip atsitiko su nupuolusiais angelais ir pirmaisiais tėvais, kurie Dievą betarpiškai pažinojo, tai ką besakyti apie dabarties žmogų. Žmogus suvokia Dievą savo protu tik per Jo kūrybą ir pažįsta tik per Jo apreiškimą. Betarpiško ryšio tarp Dievo ir žmogaus nėra. Dievas, įsikūnijęs Kristaus prigimtyje, atskirtas nuo mūsų dviejų tūkstančių metų tarpu, dabarties žmogui taip pat gana blankus. Atseit, žmogus paliktas gyventi savo galva ir naudotis savo laisva valia.
Tėvas, augindamas vaikus, juos moko, duoda įsakymus, baudžia už jų sulaužymą. Vaikams subrendus, tėvas lyg ir pasitraukia iš jų gyvenimo. Duoda ne įsakymus, o tik patarimus (ir juos tik prašomas), palikdamas vaikams laisvę juos priimti ar atmesti. Atrodo, kad ir Dievas užėmė šią tėvo rolę, kurio vaikai jau subrendę ir pajėgia savarankiškai gyventi.
Modernusis žmogus neabejotinai įrodė, kad jis tikrai yra šio pasaulio valdovas. Jis surado raktą į daugybę gamtos paslapčių. Apvaldęs medžiagą, žmogus net tikisi sukurti gyvybę. Nenuostabu, kad modernus žmogus yra gerokai apsvaigęs savo didybe, kaip kadaise apsvaigo maištaujantys angelai ir pirmieji tėvai. Tik modernus žmogus neskelbia Dievui atviros kovos, kaip anie sukilėliai. Jis pasirinko koegzistencijos politiką. Žinau, Viešpatie, kad Tu esi. Bet Tu man nei matomas, nei pasiekiamas. Tai Tu, Viešpatie, gyvenk danguje, kaip Tau patinka, o aš gyvensiu žemėje taip pat, kaip man patinka. Tai maždaug tokia modernaus žmogaus gyvenimo filosofija, išreikšta ar ne, sąmoninga ar nesąmoninga, bet atsispindi jo kasdienos gyvenime.
O vis dėlto matome, kad vieni ieško Dievo, kiti mano Jį radę, o dar kiti visiškai nuo Jo sąmoningai ar nesąmoningai nusigręžia. Kodėl? Čia vėl pravartu prisiminti tėvų ir suaugusių vaikų santykius. Vieni vaikai visados pasilieka šiltuose santykiuose su tėvais, kiti visiškai nutolsta. Taip ir nutolimas ar nusigręžimas nuo Dievo yra individualus. Tačiau, imant plačiu mastu, galima "sūnus palaidūnus" suskirstyti į grupes.
TIE, KURIEMS DIEVO VEIDAS IŠBLUKO, O RELIGIJA IŠBLĖSO
Šitas tautietis savo metais jau artėja prie deimantinio jubiliejaus. Širdis kartais šlubuoja, bet galva dar ne. Protas tebėra aštrus, liežuvis dar aštresnis. Kilęs iš fiziškai stiprios šeimos, tad tikisi gyventi dar bent dešimtį metų. Akys vis tiek nukreiptos ne į ateitį, o į praeitį kaip ir visų jo amžininkų. Mat, praeityje guli garbė, galia ir nuopelnai, užfiksuoti jei ne žmonių atmintyje, tai bent Lietuvių Enciklopedijoje, nes Lietuvoje užėmė aukštas vietas. Bet praeitį nei kursi, nei taisysi. Ją galima tik kritikuoti. Garbaus tautiečio kritika kandi visiems, kurie ne jo sparno.
Apdovanotas gera atmintimi ir iškalba, jis gali kalbėti įvairiais klausimais. Tik jau neliesk vienos temos — religijos. Visa inteligencija, ilgo amžiaus patirtis ir seno žmogaus orumas staiga dingsta. Reakcija kaip mažo vaiko: "Nemėgstu kalbėti apie davatkiškus dalykus!" Jokiu būdu neįduosi jam į rankas knygos, žurnalo ar laikraščio, kuris bent iš tolo liečia Dievą, Bažnyčią, religiją ar pasaulėžiūrą iš gerosios pusės. Atsakymas tas pats: "Nemėgstu davatkiškos spaudos!"
Šitas žilagalvis lietuvis kilęs iš labai religingos šeimos. Bet kodėl jis nieko nenori girdėti apie Dievą, o apie Bažnyčią ir dvasiškiją atsiliepia tik su pašaipa? Ar tai tik atsitiktinis išgama? Jokiu būdu ne. Jis atstovauja gana gausiai grupei tų lietuvių, kurie sudaro kairįjį sparną. Dar gimnazijoje jų daugumas priklausė pažangiųjų partijoms, kurios rūpinosi tautiniais reikalais, bet ne religiniais. Jie nustojo tikėti Dievu ir domėtis religija dar jaunuolio metais. Religija liko išaugta ir užmiršta drauge su vaiko rūbais.
Minimas tautietis ir daugumas tos grupės lietuvių ėjo į bažnyčią tik per vasario šešioliktąją. Religiją toleravo, kaip lietuvišką paprotį, kaimiečiams reikalingą būtinybę, o patys sau susirado kitą pakaitalą — tautą. Lietuva, tauta, tėvynė pasidarė išeivijoje brangesnė, negu būtų buvusi Nepriklausomoje Lietuvoje. Sustiprėję tėvynei sentimentai užpildo sieloje tuštumą, kurioje galėtų atsirasti ilgesys Dievui. Bet jie Jo nepasigenda net senatvėje ir nesijaučia esą "sūnūs palaidūnai". Nesiskubina grįžti į Tėvo namus, nes tiek Tėvo veidas, tiek gyvenimas Jo namuose yra labai blankus jų atmintyje...
TIE, KURIEMS BAŽNYČIA ATSISTOJA SKERSAI KELIO
Kristaus misija žemėje buvo įtikinti žmogų, kad jį Dievas myli. Meilė beribė ir besąlyginė — net iki mirties ant kryžiaus. Tėvas, motina apleis, bet Dievas ne. "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau... Kaip jūs vienas kitą mylėsite, žmonės iš to pažins, kad esate mano mokiniai", tai buvo Kristaus testamentiniai žodžiai. Tos Dievo meilės žmogui skleidėja ir atstovė žemėje yra Bažnyčia. Bet kartais ji žmogui atrodo tik įstatymo raidės saugotoja, o ne meilės dalintoja. Tokiu būdu užgautas žmogus nusigręžia ne tik nuo Bažnyčios, bet ir nuo Dievo.
Čia galima surasti šimtus pavyzdžių, kai Bažnyčios nuostatai įvairiais klausimais, pvz. aborto, gimimų kontrolės, skyrybų, žmogui yra nesuprantami, atrodą neteisingi, šališki. Čia dažnai būna kalti atskiri dvasiškiai, kurie per griežtai ir negyvenimiškai interpretuoja kai kuriuos Bažnyčios nuostatus. Dėl to jau ne vienas įsižeidęs asmuo yra nusikreipęs nuo Bažnyčios ir nuo Dievo.
Dvi geros, religingos šeimos jautėsi laimingos. Jų vaikai susituokė, sukūrė lietuvišką šeimą išeivijoje. Po metų jaunavedys išėjo atlikti karinės tarnybos. Žmona, likusi viena, įsimylėjo kitą, metė savo vyrą ir civiliškai ištekėjo už antrojo. Po keleto metų pamestasis vyras taip pat susirado mergaitę. "Kodėl aš turiu kentėti visą gyvenimą už nusikaltimą, kurio aš niekad nepadariau", aiškino jis, "aš mylėjau savo pirmąją žmoną, buvau jai ištikimas, o ji mane pametė. Jeigu Bažnyčia lygiai baudžia kaltą ir nekaltą (abi pusės neturi teisės bažnyčioje antrą kartą tuoktis), tai čia kažkas netvarkoje. Aš netikiu, kad ir Dievas nedarytų skirtumo tarp kalto ir nekalto (žinoma, Dievas padarys tą skirtumą kitame gyvenime), bet Bažnyčia sakosi vykdanti Dievo valią, tad man nieko daugiau neliko, kaip tuoktis pas teisėją. Dabar mudu su naująja žmona esame laimingi, bet būtume dar laimingesni, jeigu Bažnyčia nestovėtų mums skersai kelio pas Dievą". Tai yra ne vieno panaši filosofija. Jeigu pirmieji pamažu, nejučiomis nutolo nuo Dievo, tai šios grupės atstovai labai gerai žino ir priežastį, ir dieną, kai jie užskleidė savo širdį Bažnyčiai ir religijai.
TIE, KURIE NETURI VILTIES
"Sveikame kūne — sveika siela", sakydavo senovės romėnai. Jie tikrai pažinojo žmogaus prigimtį. Nors krikščionybė įprasmino kančią, bet neįstengė pakeisti žmogaus prigimties. Nuolatinė kančia, fizinė ar moralinė, nepasisekimai ir nelaimės dažnai visai užmuša tikėjimą arba bent labai iškreipia.
Vieno tautiečio gyvenimas nuo pat vaikystės buvo nužymėtas ligomis. Tėvų šeimoje skausmo ir nelaimių buvo apsčiai. Kai jis sukūrė savo šeimą, atrodo, kad nelaimės persikėlė į jo namus. Jis sakos sutinkąs naujus metus visuomet su baiminga mintimi, kokia nauja nelaimė šiais metais laukia jo ir jo šeimos. Ir tikrai tų nelaimių jiems niekada netrūksta. Kuo toliau, tuo bėdos didesnės. Duktė buvo sunkiai sužeista automobilio katastrofoje. Pasveiko, bet kūdikis gimė invalidas. Vadinas, nelaimių užteks ir vaikų vaikams.
Šis tylus, užsidaręs tautietis nemėgsta skųstis, bet paklaustas, kokią įtaką nesibaigianti kančia turi jo religijai, atsako šitaip: "Einu kas sekmadienį į bažnyčią, kaip kiti eina į karčiamą. Iš papratimo... Bet maldos galia netikiu. Kristus taip pat meldėsi, kad nereikėtų eiti į Golgotą. Jeigu Jo maldos Dievas neišklausė, tad ką bekalbėti apie mūsų! Visi turime iškentėti tai, kas likimo skirta... Nebuvo pamaldesnės moters, kaip mano motina. Rožančius nekrito iš rankų. O ką ji išmeldė sau ir vaikams? Liko jauna našlė. Visą gyvenimą buvo tikras ligų patalas. Senatvę baigė viena. Mirė skausminga vėžio liga be artimųjų priežiūros. Niekas manęs neįtikins, kad Dievas išklauso žmogaus maldas".
Kas pažįsta šio tautiečio gyvenimą, žino, kad sunku būtų su juo ginčytis. Kančios problema daugeliui nesuprantama. Kas to žmogaus gyvenimo nepažįsta, jį laiko geru kataliku, kas sekmadienį matomu bažnyčioje. Tačiau ar jo pažiūra į gyvenimą ir į religiją skiriasi nuo netikinčio fatalisto? Kai žūsta viltis, paprastai žūsta ir tikėjimas.
TIE, KURIE SAKO: “VIEŠPATIE, TIK NE DABAR”
Atskiroje grupėje reikia paminėti jaunimą. Jis niekados per daug nesigrūdo prie altorių. Tą vietą dažniausiai užima senutės ir tie vyrai, kurių viena koja jau grabe. Žinoma, tie, kurie prieš trisdešimt ar daugiau metų buvo gimnazistai ar akademikai Lietuvoje ar Amerikoje, lygindami ano meto jaunimą su dabartiniu, anuos laiko tiesiog šventaisiais. Dabartinis jaunimas jiems atrodo be religijos, be moralės, be jokių idealų — pasileidęs, kaip lapų ryšulys.
Tiesa, anų laikų jaunimas buvo doresnis ir santūresnis. Bet reikia atsiminti, kad jis augo, brendo ir gyveno beveik sterilizuotoje moralinėje aplinkoje. Antropologė Margaret Mead paskelbė, kad žemė bus tinkama gyventi tik du ar tris šimtus metų, jeigu nebus sustabdyta oro ir vandens tarša. Moralinis aplinkos užteršimas, tur būt, aukščiausią laipsnį pasieks per dvejus trejus metus, ne šimtmečius. Turint galvoje tas gyvenimo sąlygas, daugumas dabartinio jaunimo tiek tikėjimu, tiek morale pralenkia anų dorųjų laikų šventuosius...
Iš esmės jaunimas visados buvo, yra ir bus gyvenąs šia diena. Kodėl? Lengva suprasti. Iki II Vatikano susirinkimo į religinę praktiką buvo žiūrima, kaip į savotišką taupomąją sąskaitą. Išklausysi mišias, eisi sakramentų, padarysi gerą darbą — bus užregistruota danguje. Nedarysi, nusidėsi — taip pat bus pažymėta knygoje. Užmokestį (dangų ar pragarą) gausi po mirties pagal tos gyvenimo sąskaitos balansą.
Vaikas stropiai taupo dviračiui, jaunuolis automobiliui. Ar galėtum juos įkalbėti taupyti senatvei? Tas pat su ta "pomirtine sąskaita". Jaunimui mirtis yra labai nereali ir tolima. Jis gyvena šia diena, nes gyvenimas yra saldus ir viliojantis. Todėl net ir tikintis jaunimas visais laikais šaukė, šaukia ir šauks su jaunu šv. Augustinu: "Viešpatie, aš noriu tikėti (t.y. gyventi kaip tikėjimas reikalauja), bet tik dar ne dabar!" Jie yra "sūnūs palaidūnai", bet ne atskalūnai.
II Vatikano susirinkimas ypatingai pabrėžė pasauliečio vietą ir svarbą Bažnyčioje. Jam suteikė daugiau laisvės, paremtos asmenine sąžine, ir uždėjo daugiau bendruomeninės atsakomybės. Įspėjimą "kraukite turtus, kurių vagys neišvagia", užėmė raginimas "būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas". Vadinas, būti geru kataliku nereiškia atidėti tai "taupomajai sąskaitai" danguje, bet kasdien tobulėti savo asmenybe, kad savo gyvenimu liudytum Kristų gyvenamojoje aplinkoje.
Jaunimas šitokią krikščionio apaštalavimo sampratą sutiko entuziastiškai. Idėja patraukli ir gaivališka, kad atrodė, jog padarys dvasinę revoliuciją pasaulyje. Žmogus apkabins žmogų kaip brolį. Žemėje įsiviešpataus meilė ir taika. Nelaimei, gražiausios idėjos yra sunkiausiai įgyvendinamos. Ypač tos, kurios reikalauja drastiško pakeitimo žmogaus egoistiškoje prigimtyje. Keisti lengva tik išorę. Todėl nepaprastai greitai puošnūs liturginiai drabužiai ir brangūs indai buvo pakeisti paprastais ir pigiais. Senosios bažnyčios buvo "apvalytos" nuo auksu žėrinčių altorių ir brangių statulų. Naujai pastatytos bažnyčios nedaug tesiskiria nuo salių ir angarų. Atrodė, kad Katalikų Bažnyčia, nuolatos smerkiama kaip turtingiausia pasauly organizacija, pasirinko neturto kelią. Katalikai pasauliečiai, ypač jaunimas, tą gestą sutiko palankiai.
Deja, pasirodė, kad iš esmės nedaug kas pasikeitė. Išorę keisti yra lengva, bet vidų — daug sunkiau. Dalis žmonių, ypač jaunimo, nusigręžė nuo Bažnyčios ir pasidarė tiesioginiais Kristaus sekėjais, pasivadinę įvairiais vardais. Kita dalis pasiliko Bažnyčioje, bet organizuojasi į Sekminių būrius (Pentecostal Movement) atskirai arba drauge su kitais krikščionimis. Senų pažiūrų dvasiškiai ir pasauliečiai į vienus ir kitus žiūri su nepasitikėjimu. Žinoma, jų negalima laikyti sūnumis palaidūnais, bet reikia budėti, kad neapverstų Tėvo namų aukštyn kojomis. Nedaug, bet yra ir tokių užsidegėlių, kurie, palikę katalikybę ar krikščionybę, tikisi galėsią greičiau dvasinį tobulumą pasiekti mistinėse Rytų religijose.
TIE, KURIE TIKI DIEVĄ, BET JUO NEPASITIKI
Amerikietiška spauda, kunigai, ministerial ir evangelistai, net tokio masto kaip Billy Graham, sako, kad dabar yra didelis susidomėjimas Kristumi, religija, malda. Ypač tuo domisi jaunimas. Įdomu, kodėl lietuviai įžiūri bedievybės sklidimą. Jeigu taip nemanytų, tai ir tokios temos konkursui gal nebūtų parinkę. Man atrodo, kad lietuviai dar vis tebesilaiko senojo kurpalio, ant kurio tempia kiekvieną patikrinti, ar jis tikintis, ar ne. Ne tik tikinčio, bet dar ir gero kataliko vardui įgyti reikalavimai labai maži. Tik lankyk bažnyčią ir bent retkarčiais eik išpažinties ir komunijos. Kas to nedaro, yra laikomas bedieviu ir netikinčiu.
Bet argi tai teisinga? Gali žmogus nepriklausyti jokiai religijai, neiti į bažnyčią ir būti tikintis. Geriausias pavyzdys — prezidentas Lincoln. Jis buvo nuoširdžiai tikintis žmogus. Visi jį klausdavo, kodėl jis nepriklausąs jokiai bažnyčiai. Lincoln į tai atsakydavo, kad jis prisirašysiąs prie tos bažnyčios su visa savo širdimi ir visa siela, kuri virš savo altoriaus uždės įrašą, kad vienintelė kvalifikacija būti jos nariu yra: "Mylėsi Viešpatį Dievą visa savo širdimi ir visa savo siela, o savo artimą, kaip pats save". Deja, tokios bažnyčios prezidentas Lincoln nerado. Jis pasitenkino Biblija ir dažna malda. Jis nedarė jokio didesnio sprendimo nepasimeldęs. "Žmogus yra aukščiausias, kai jis klūpo", sakydavo prezidentas.
"Aš niekados nepažvelgiu į dangų, nusėtą žvaigždėmis, be jausmo, kad žiūriu į Dievo veidą. Aš galiu įsivaizduoti, kad yra galima žmogui žiūrėti į žemę ir būti ateistu, bet aš negaliu suprasti, kaip jis, žiūrėdamas į dangaus erdves, gali sakyti, kad nėra Dievo", stebėjosi prezidentas Lincoln. Ir jis buvo teisingas. Ne tik "sūnų palaidūnų, atskalūnų, atšalėlių, keistuolių ar karštuolių", aprašytų šiame straipsnyje, bet jokio žmogaus negalima vadinti bedieviu ar netikinčiu, nebent jis pats tokiu pasiskelbia. Bedievį tikra to žodžio prasme, kuris netikėtų Dievo egzistencija, beveik neįmanoma rasti šių dienų pasaulyje. Nebūtų didelės klaidos tvirtinti, kad visi tiki Dievą, bet nedaug yra tokių, kurie Juo tikrai pasitiki.
Prie šių pastarųjų priklauso ne tik pamaldūs, religingi pasauliečiai katalikai, bet net ir kunigai, vienuoliai ir vienuolės. Kad tai yra ne išsigalvojimas, o tiesa, tai nesunku įrodyti. Pakalbėk su kuo tik nori apie ligonį, sergantį vėžiu ar kita nepagydoma liga, ir gausi tokį atsakymą: "Vilties jau nėra. Operuoti per vėlu. Tik stebuklas galėtų jį išgelbėti, bet stebuklų šiais laikais nėra". Ar tai nėra tas pat, ką pasakyti: "Dievas galėtų pagydyti, be Juo nėra ko pasitikėti... neapsimoka Jo ir šauktis".
Kristus pagydė aklus, kurčius, nebylius, luošus, raupsuotus. Prikėlė kelis iš numirusių ir pats prisikėlė. Kodėl Jis toks "bejėgis" šiandien prieš vėžį ar užsikimšusias širdies arterijas, kad net religingiausi pasauliečiai ir dvasiškiai nedrįsta prašyti stebuklo?
Ligoninės laukiamajame sėdėjo keli ligoniai. Iš karto tylūs, paskui pradėjo vienas su kitu kalbėti. "Kas Jums? Jūs dar jauna ir atrodote sveika", kreipėsi sena negrė į savo kaimynę, kai ta nustojo varčiusi žurnalą. "Aš esu sveika, tik negaliu sulenkti kojos. Smarkiai susižeidžiau kelį. Po operacijos koja nė trupučiuko nelinksta. Kaip lazda", parodė moteris į ištiestą koją. "Jūs negalite sulenkti kojos, bet Dievas gali, brangioji. Aš už Jus pasimelsiu. Dievui nieko nėra negalima. Nesirūpinkite. Jūs vaikščiosite taip, kaip su nauja koja", senutė kalbėjo su tokiu įsitikinimu, kad visi laukiantieji sužiuro. Vienas ligonis paprašė ir už jį pasimelsti. Moteris pažadėjo. Ji buvo baptiste.
Yra įtikinančių faktų, kad Kristus ir šiandien toks galingas, kaip prieš 2000 metų. Yra daug knygų, kurios tai aprašo, bet jos daugiausia parašytos protestantų. Ar jie labiau pasitiki Dievu? Kas jiems tai padeda? Atsakymas — Biblija. Ypač Naujasis Testamentas. Mes, katalikai, gal jį per daug pamiršome, o daugumas protestantų jį moka beveik atmintinai. II Vatikano susirinkimas liepia ir mums daugiau Šventu Raštu susidomėti ir stengtis labiau jį pažinti.
Niekur Šv. Rašte nėra parašyta, kad reikia prašyti tik dvasinių malonių ir dangaus. Kristus liepia prašyti "kasdieninės duonos" ir užtikrina, kad "ko tik prašysite Tėvą mano vardu, gausite".
Kas neskaitęs Šv. Rašto, teatkreipia dėmesį bent į "Viešpaties maldą", kurią apaštalus išmokė pats Kristus. Pagarbinę Viešpaties vardą, prašome, kad įsiviešpatautų Jo karalystė žemėje, kad Jo valia būtų įvykdyta žemėje, kad duotų mums kasdieninės duonos šiandien, kad nuodėmės būtų atleistos, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams (be abejo, dabar, šioje žemėje), kad Jis neleistų mūsų gundyti (žinoma, pagundos gali būti tik šioje žemėje). Todėl nežinia, kuo remdamiesi mes jau nuo seno esame įsitikinę ar įtikinami, kad Dievas išklauso tik tada, kai žmogus prašo dvasinių malonių ir sielos išganymo.
Prieš porą mėnesių, kai amerikiečiai suintensyvino puolimą Šiaurės Vietname, vienas katalikų kunigas spaudoje ragino tikinčiuosius išeiti į visuotinį streiką prieš vyriausybę. Paskelbus taiką, tas pats kunigas išreiškė spaudoje nusistebėjimą, kad bažnyčios tuščios, kad žmonės neina Dievui dėkoti už taiką. Kur to kunigo logika? Jis ragino žmones streikuoti, o ne melstis, kad karas greičiau baigtųsi. Vadinas, ir jis pats netikėjo, kad Dievas gali padėti. Tad ko dabar stebėtis, kad žmonės neina į bažnyčias Dievui dėkoti?
Susidaręs nuomonę, kad žemiškuose reikaluose negali Dievo pagalbos prisišaukti, žmogus kasdieniniame gyvenime ir elgiasi taip, lyg to Dievo visai nebebūtų. Tu, Viešpatie, gyvenk sau danguje, o aš gyvensiu žemėje, kaip man patinka. Padėtis klaidinga ir nekrikščioniška. Yra ženklų, kad ši padėtis pasikeis. Viltis yra šių dienų jaunime. Jis uoliai ieško Kristaus. Ne gyvenančio tik danguje, bet čia, tarp mūsų. Gal būt, jaunimas dar klystkeliuose, bet atrodo, kad jis suka teisinga kryptimi.
Redakcijos prierašas.Nina Gailiūnienė jau ne pirmą kartą laimi konkursus. Savo mintimis ji jau ne kartą yra sukėlusi ir audrų. Bet sukelti audras kartais gali būti labai naudinga. Tai padeda žmogui susimąstyti, pagalvoti, labiau įsigilinti į aktualius klausimus. Kai kurios ir šio straipsnio mintys yra tokios, kad gali būti kai kurių klaidingai suprastos. Čia nepridedame jokių komentarų, laukiame, kad pasisakytų ir šias mintis panagrinėtų bei pakritikuotų skaitytojai.