THE EFFECT OF GAMMA RAYS ON MAN-IN-THE -MOON MARIGOLDS
Šis spalvotas filmas buvo susuktas pagal Paul Zindel to paties pavadinimo scenos veikalą, laimėjusi Pulitzer premiją ir New York Drama Critics Circle pripažinimą 1970 m., sėkmingai ir ilgokai išsilaikius; Broadway scenoje.
Filme vedama graži mintis apie tylią, nedrąsią ir protingą mergaitę, kuri kažkaip sukaupia visas jėgas, norėdama išsilaikyti baisiai sujauktoje šeimoje. Pradžioje žiūrovas gali pamanyti, kad filmo herojė yra mergaitės motina, besikeikianti, apsileidusi alkoholikė, kurią labai energingai suvaidino Joanne Woodward. O vis dėlto ne. Motinos charakteris tik labiau išryškino tą aplinką, kurioje šešiolikmetė gimnazistė auga ir mokosi.
Motina gyvena su dviem mokyklinio amžiaus dukterimis apleistame name žemesnės klasės apylinkėje, menkame mieste. Karti ligi neapykantos vidutinio amžiaus našlė negali dovanoti savo vyrui, jas palikusiam ir turėjusiam “blogą toną numirti Holiday Inn viešbutyje”.
Vienišos našlės Beatričės dukterys skirtingos kaip ugnis ir vanduo. Ruth pasižymi motinos kartumu ir kandumu. Taip jauname amžiuje tai pasireiškia egoizmu ir nuomariu. Jai terūpi berniukai ir šokiai. Matilda — idealiste yra tiesiog šventoji. Tai mėlynakė blondinė, švelni, išblyškusi, trapi. Ji tyliai vaikščioja savo purvinuose namuose, nedrąsiai pašnabždomis kalbėdama į savo sunertas rankas. Ji užsiima moksliniu bandymu, kuri apibūdina keistas scenos veikalo, o taip pat ir filmo pavadinimas. Tiek viename, tiek antrame gvildenamas įrodymas apie išsilaikymą ir geresnio pasaulio viltis. Gamma spinduliai, minimi antraštėje, reiškia kartu ir radiaciją, Matildos vartojamą mokyklos moksliniame tyrime, o taip pat tą sumaišytą meilės ir ciniško pesimizmo spinduliavimą, kurį motina su kaupu beria ant abiejų savo mergaičių.
Paskutinieji reikšmingi žodžiai yra filme ištarti Matildos. Subtili jauna aktorė Nell Potts juos perdavė labai patraukliai: “Kai radiacija bus labiau suprasta“, aiškino jauna mokinukė mokyklos scenoje, atskleisdama konkurse savo bandymą su gėlėmis, “ateis diena, kai išsprogdintų atomų jėga pakeis visą pasaulį, kurį mes dabar pažįstame. Kai kurie pakitimai bus geri, nuostabūs dalykai, pralenkią mūsų svajones. Aš tikiu, jog ateis toji diena, kai žmonija dėkos Dievui už tą keistą ir gražią atomo energiją.!”
Puiki jaunosios aktorės vaidyba užkrečia žiūrovą josios skelbiama viltimi ir verčia tikėti, kad ji yra teisi. Nell Potts Matildos vaidmenį atlieka nepaprastai puikiai. Ji žėri, kaip šv. Jono vabalėlis, nustelbdama visus kitus. Ji yra žinomų aktorių Joanne Woodward ir Paul Newman, šio filmo statytojo ir režisieriaus, duktė. Tiek Woodward, tiek Newman yra kino žvaigždės, kurios visuomet spinduliavo savo išskirtina vaidyba, tačiau šį kartą jųdviejų duktė, populiariai tariant, “nunešė” savo vaidyba juodu abu.
Filmas tinkamas šeimoms.
A SENSE OF LOSS
Tai yra pirmas gerai užsirekomendavusio Marcel Ophuls dokumentinis filmas po jo monumentalinio “The Sorrow and the Pity”. Šis jo filmas yra daug trumpesnis, bet lygiai įtempta studija apie tai, kaip politika ir paprasti žmonės suraizgomi glaudžiais ryšiais. Filmas nagrinėja Šiaurės Airijos kankinančią padėtį, kuri atsiskleidžia, atlikus seriją pasikalbėjimų su aukštais, bet kartu ir su žemesniais asmenimis, neišskiriant nė airių katalikės politikės Barnadetos Devlin.
Airių kova už būvį, Ophulso akimis žiūrint, yra žiauri, bet neišvengiama. Kas tik yra matęs Marcel Ophuls pritrenkiantį dokumentinį filmą apie nacių okupuotą Prancūziją “The Sorrow and the Pity”, yra nepaprastai susidomėjęs kitais jo filmais, kurių nekantriai laukia.
“A Sense of Loss” yra nuosaikus Šiaurės Airijos gyventojų išklausinėjimas, bet kartu įdomus ir gražus filmas. Jame matome daugybę įvairiausių žmonių iš visų įmanomų pusių, dažnai priešingų: taikos metu — žaliuojančios Airijos, o dabar — skęstančios pilietinio karo žiaurumuose. Ophuls piešia labai atidžiai istorinį paveikslą, pilną kovų, kurios atrodo beprasmės, bet vis dėlto neišsprendžiamos. Šis filmas yra silpnesnis už prancūziškąjį jau vien dėl to, kad jaučiama Šiaurės Airijos perspektyvos stoka. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, bet Šiaurinė Airija dar vis konkuliuoja be jokio numatomo artimo galo.
Vienu žodžiu, dalyviai perdaug artimai surišti su savo agonija, kad patys suteiktų režisieriui gilesnį įžvelgimą. Bet vis dėlto rodomi karščiausi įvykiai, kurie nepatenka į susuktus naujienų filmus, perduodamus televizijoje. Naujienų filmai tik nori atvaizduoti Šiaurės Airiją kaip seriją bombardavimų ir šaudymų iš pasalų, o ne kaip žmonių kančias ar privertimą kitus kentėti. Gal šis filmas geriausiai sugebėjo atvaizduoti visas išdavas — ne tik religinį rungtyniavimą ar ekonominį neteisingumą, bet ir ten pasireiškusias politines kovas.
Atrodo, kad Šiaurinėje Airijoje tragedija ypač kyla dėl to, kad tėvai dar vis fanatiškai laikosi savo užsispyrimo perduoti savyje įsišaknijusią neapykantą vaikams. Tad toji polarizacija dar gali ilgai tęstis. Tai skaudi pamoka kitoms tautoms. Jos tikrai iš Šiaurės Airijos įvykių turėtų pasimokyti.
Stasė Semėnienė
LAST TANGO IN PARIS
Jeigu iki šiol šio kontinento didmiesčiuose pornografija ateidavo lyg ir per šalutines duris, tai šiuo metu susiduriame su reiškiniu, kai tas vaizdinis šlamštas jau veržiasi viešai per priekines duris. Tai vyksta krašto įstatymams palaikant, toleruojant, o netiesiogiai net ir skatinant. Jau ne kartą įvairios juridinės instancijos visai nedviprasmiškai pareikšdavo, kad turinyje rasta specifinių socialinių privalumų, pateisinančių vienokias ar kitokias scenas ar situacijas.
Įvairūs geltonąją spaudą platiną knygynai ir trečiaeiliai kino teatrai iki šiol vis įsikurdavo miestų lūšnynuose ar šiaip mažiau respektuojamose vietose. Palaipsniui ši banga jau pasiekė ir geresnes gyvenvietes. Miestų valdybos, saistomos teismų sprendimų, yra bejėgės sulaikyti atslenkančią geltonąją lavą. Net ir normalūs, padorūs kino teatrai, siekią daugiau pelno, jeigu ne nuolat, tai bent protarpiais pradėjo demonstruoti “X” žymeniu dekoruotus filmus. Vienas toks reguliarios kino studijos gamintas filmas yra “The Last Tango in Paris”, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Marlon Brando. Jo vaidyba, skiltininkės (“kolumnis-tės”) Shirley Eder nuomone, pati geriausia nuo “Streetcar Named Desire” laikų, bet tai jokiu būdu neišperka fakto, kad filmo turinys ir daugumas scenų yra neginčijami pornografijos šedevrai.
Šio filmo žiūrėti įleidžiami tik suaugusieji. Kai kur tas “suaugimas” laikomas 18 metų, kai kur tik 17. Čia ir yra pati didžioji to filmo demonstravimo tragedija. Pakankamai nesubrendęs jaunimas, prisižiūrėjęs visu tų scenų ekrane, gali susidaryti labai klaidingą nuomonę apie seksą. Galime sutikti, kad gyvenime pasitaiko visokių perversijų ir nenormalumų, bet tai kaip tik ir yra ne norma, o nenormalumas. Net ir jaunos susituokusiųjų poros gali būti šio filmo suvedžiotos ar įtikintos, kad jų intymus gyvenimas dar yra nepilnas, dar ne visai išbandytas. Kai kuriems jauniems protams, pamačiusiems šį filmą, gali atrodyti, kad žmogaus lytinis gyvenimas aplamai yra gyvuliškas, nemoralus ir atmestinas.
Šiaip visas šio filmo turinys yra grynas mūsų inteligentijos įžeidimas ir visiškai nesveikas sekso atvaizdavimas. Kam eiti tokio filmo žiūrėti, kodėl save nuodyti ir žaloti? Tokį klausimą turėtų sau kelti kiekvienas, kuris jau planuoja šį filmą pamatyti.
Al. Gimantas