JUOZAS PRUNSKIS
Kaip izraelitams, klajojantiems po klaikiuosius tyrus sunkiomis jų gyvenimo dienomis, vadovais yra buvę šviesos stulpai, taip ir mes šią sunkiausią vergijos naktį turime šviesių asmenybių, kurios, kaip anie šviesos stulpai, pasilieka mums heroizmo ir ištvermės kelrodžiais.
Kartais nuostabiais keliais mus pasiekia žinios apie juos. Štai Zondervan leidykla jau antra kišenine laida išleido įdomų veikalą "I Found God in Soviet Russia". Knygos autorius John Noble buvo su tėvais persikėlęs į Dresdeną, kur jie turėjo foto aparatų fabriką. Čia jie pergyveno baisųjį Dresdeno bombardavimą, sulaukė baisaus rusų antplūdžio. John Noble ir jo tėvas buvo areštuoti ir kalinami įvairiose vietose. Tas amerikietis Noble buvo atšalęs nuo religijos, tačiau kalėjime sutiko tiek daug gilaus tikėjimo žmonių ir pats susilaukė tiek stiprybės maldoje ir ryšyje su Dievu, kad tapo religingu žmogumi ir net įstengė parašyti knygą, kaip jis ateistinėje valstybėje surado Dievą.
Tarp jo persilaužimo įkvėpėjų buvo ir bolševikų kalinamieji lietuviai, su kuriais jis ypač suartėjo, nublokštas į baisiąją darbo vergų stovyklą — Vorkutą. Čia jis buvo liudininkas iškankintų darbo vergų sukilimo, kurį malšindami bolševikai nužudė apie 2,000 kalinių, jų tarpe ir lietuvį, tų sukilėlių vadą Maknevičių. Tačiau ypatingą įspūdį jam padarė lietuvis kunigas S., kurio pavardė, kaip jis savo knygoje pažymi, yra žinoma Vatikanui, bet kurios dėl suprantamų priežasčių jis neskelbia, tik plačiai apie tą heroišką žmogų rašo. Tas kunigas buvo paskirtas į tą pačią brigadą, kaip ir Noble. Abudu susidraugavo. Kunigiškieji drabužiai iš jo buvo atimti. Lietuvis kunigas dėvėjo tais pačiais kalinio drabužiais, kaip ir kiti. Jis turėjo atlikti tą patį, kaip autorius sako, nugarkaulį laužiantį darbą — stumti iškastų anglių sunkius vagonus. Ir vis dėlto jis buvo kitoks.
Vorkutoje buvo griežtai uždrausti religiniai pasikalbėjimai, bet kokios pamaldos, religinių knygų skaitymas. Jeigu kuris nors kalinys, pasaulietis ar dvasiškis buvo sugaunamas tai darant, buvo baudžiamas dviemis mėnesiais sunkiųjų darbų, uždarant į vienutę. Pirmomis penkiomis šios nežmoniškos bausmės dienomis nelaimingasis buvo uždaromas į šaltą celę, kartais net ir išrengtas iš drabužių, paliekant tik apatiniuose. Kad nesušaltų, Sibiro speigams spirginant, nelaimingasis nuolat turėjo vaikščioti iš vieno celės kampo į kitą. Tada keturiasdešimt penkioms dienoms jis buvo pasmerktas gyventi tik duona ir vandeniu, paliktas beveik nešildomoje celėje.
Kadangi nė tas kalinių neatbaidė, nuo 1954 m. kovo mėnesio pradėtos dar baisesnės pirmųjų penkių dienų tortūros: kalinamuosius prirakindavo prie sienos taip, kad kiekvienas raumuo, kiekvienas nervas degdavo iš pertempimo ir persukimo. Maistui tebuvo duodama tik 30 procentų normalaus kalinio duonos davinio ir labai skystutė sriuba. Taigi, prie tų prirakinimo skausmų greit prisidėdavo bado sopuliai. Net ir šitaip kankinami dvasininkai nepalūžo, nors Vorkutoje kai kuriems jų teko pakelti tokias tortūras ne kartą ir ne du.
Lietuvis kunigas S., turėjęs kiek daugiau kaip 30 metų, Noble liudijimu, buvo vienas iš tų nenugąsdinamų. Jis buvo areštuotas savo bažnytkaimy Lietuvoje vieną sekmadienį tuoj po Mišių. Areštuotas, nes atsisakė sakyti pamokslą, giriantį komunizmą. Apkaltintas "valstybės sabotažu", buvo pasmerktas dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo ir išvežtas į anglių kasyklas.
Noble apie tą lietuvį kunigą rašo: "Net ir kasyklų požemiuose, duobėse jo akys degė uolumu, kaip lempos, dulkių nujuodintame veide. Jis niekada nepamiršo, kad jis yra kunigas ir kad jo pirmoji pareiga yra tarnauti sieloms, kurias jam Dievas patikėjo šioje vietoje. Jis buvo vienas iš tų kunigų, kurie daugeliui vergų atnašavo šv. Mišias giliai kasyklose".
Išsikišusią uolą naudojo kaip altorių, sulamdytas puodukas atstojo taurę, mažas gabalėlis juodos duonos buvo ostija. Jo bažnyčia buvo juodas, dulkinas anglių tunelio galas, kuris buvo apšviečiamas anglių kasėjų prie kaktos pritvirtintomis lempomis. Kunigai turėjo mažą indelį sakramentinio vyno, paslėpę prie savęs, kurio panaudodavo tik lašelį šv. Mišių aukai. Ir jie buvo pasiruošę didžiausiai rizikai, kad tik išsaugotų tą indelį.
Noble pasakoja, kaip kartą nusileidęs į kasyklas, jis užtiko taip slapta atnašaujamas šv. Mišias, kurių jis sakosi neužmirsiąs visą savo gyvenimą. Kasyklų gale jis išgirdo žmonių balsus, tokį lyg murmėjimą, ir manė, kad ten laukiama, kol prikraus vagonėlius anglių. Kai jis priėjo arčiau, menkoje šviesoje pamatė, kad jie žegnojasi ir kalba maldas. Jis pastebėjo kunigą, apsirengusį darbo drabužiais, pakeliantį ostiją. Šventoji auka buvo atnašaujama prieš sukaltą iš dviejų pagalių kryžių. Tunelis vos vos leido jam stovėti, o vyrai klūpėjo ant lentų, nutiestų purvinomis grindimis. Jie kartojo maldas drauge, bet taip švelniu balsu, kad atrodė, lyg tai būtų kunigo maldos žodžių aidas. Šitaip tas lietuvių požemines mišias aprašo Noble, pridėdamas savo įspūdžius: "Aš sau mąsčiau, kad matau dvidešimtojo šimtmečio krikščionis, susirenkančius garbinti Dievą panašiose aplinkybėse, kokios buvo žvakėms degant Romos katakombose pirmame ir antrame šimtmetyje".
Bet vieną dieną kovingas ateistas užtiko lietuvius, slapta susirinkusius maldai. Jie panaudodavo visokias priežastis, kad tik galėtų atitrūkti nuo savo darbo maldai, kai pašnabždomis iš lūpų į lūpas eidavo pranešimas apie būsimas Mišias. Vienam sugesdavo kastuvas ir reikėdavo eiti naujo, kitam reikėdavo iš lempos išimti baterijas ir pakeisti skystį (kaliniams angliakasiams rusai buvo išdalinę labai seno tipo baterijas lempoms). Kiti taip sau išslinkdavo ir pradingdavo. Kasyklų gilumoje prižiūrėtojui sunku visus kiekvieną minutę sukontroliuoti. Ir taip dvidešimt ar trisdešimt lietuvių susirinkdavo apleisto kasyklų tunelio gale.
Vieną dieną lietuviai turėjo pamaldas, kai juos užtiko minėtas ateistas kalinys. Pagautas įtūžimo, jis iškoliojo kunigą, kaltindamas, kad maldų priedangoje jis darbininkus atitraukia nuo darbo ir jo dalis atitenka kitiems nudirbti... Kunigas jo nepaisė ir tęsė pamaldas. Tada tas ateistas pagriebė kastuvą ir juo užpuolė kunigą, kirsdamas jam ir nuvarydamas nuo to laikinojo altoriaus.
Lietuviai tuoj sukruto ir tą ateistą nuvijo tuneliu. Tačiau kai jie sugrįžo, atrado, kad kunigui S. sulaužyta kairioji ranka. Reikėjo jį nugabenti į ligoninę. Enkavedistai greit sužinojo, kas atsitiko. Vos tik kunigui ranka buvo sutvarstyta, jie tuojau kunigą išvedė iš ligoninės. Nuo jo buvo nuplėšti drabužiai ir jis buvo įmestas į šaltą kamerą, kur turėjo pradėti bausmę.
Galima įsivaizduoti jo kentėjimus, turint sulaužytą ranką ir susilaukiant kitokių tortūrų. Tokias baisias kančias jis turėjo pakelti šešiasdešimt dienų ir naktų.
Noble toliau pasakoja, kad po dviejų mėnesių kunigas sugrįžo į barakus labai sulysęs, jo veide buvo giliai įspaustos kančios žymės, bet jo dvasia, kaip visada, pasiliko nepalaužta.
Negavus reikiamo gydymo, jo ranka pasiliko sužalota. Jis jau nebegalėjo būti pasiųstas atgal į kasyklas, o buvo priskirtas į brigadą, kur turėjo savo sveikąja ranka stumti anglių prikrautus vagonus. Bet jis ir naujoje vietoje — barakuose greit pradėjo klausyti išpažinčių, teikti religinius patarimus. Kiti kaliniai kiek galėdami stengėsi palengvinti jo darbą, kad jis turėtų daugiau energijos ir laiko savo kunigiškoms pareigoms. Dažnai jam tekdavo tuos vagonėlius stumti drauge su Noble, ir tada lietuvis kunigas kalbėdavo apie tikėjimą.
Vienas iš to lietuvių kunigo draugų buvo liuteronų dvasininkas, su kuriuo jis turėdavo ilgas diskusijas, tačiau Vorkutoje tarp įvairių tikybų atstovų nebuvo kokios įtampos, visiems tą pačią priespaudą kenčiant. Noble sako, kad ta draugystė tarp lietuvio katalikų kunigo ir tarp liuteronų dvasininko buvo gyvas krikščioniškosios vienybės simbolis.
Baigdamas to lietuvio kunigo aptarimą. Noble pažymi: "Kurią nors dieną kunigas S. gal net pateks į palaimintųjų eiles, kaip dvasininkas, kurio nepaprastas heroizmas jam pelnė dvasinius nuopelnus. Jo galingas apaštališkas darbas yra tipiškas savo heroizmu daugeliui Romos katalikų kunigų, kurie buvo Rusijoje kalinami ir kurie, kaip šv. Povilas, tęsė evangelijos skelbimą kalėjime ir drąsino tikinčiuosius".
