VACYS KUPRYS
MOKSLINIS AR PASAULĖŽIŪRINIS KELIAS?
Kasdieniniame gyvenime esame pratę tautą laikyti savaime suprantamu dalyku, bet, bandydami ją aptarti, tuoj pajuntame, kaip sunku atskleisti jos esmę ar bent apipavidalinti sąvoką. Todėl gal ne vienas paklaus: ar yra išmintinga skirti šiam reikalui daug dėmesio, kada vienoks ar kitoks sprendimas vis tiek neturės lemiamos reikšmės praktiškame gyvenime. Argi ne tūkstančiai žmonių, paaukoję savo gyvybes tautos gerovei, niekada net nėra bandę atsakyti sau, kas yra tauta? Su šia nuomone reikia iš dalies sutikti. Tikrai, gyvenantiems savame krašte, nepatekusiems svetimųjų valdžiai ar jų stipriai kultūrinei įtakai, tautos sampratos klausimas nėra aktualus. Klausimas, kas yra tauta ir kokia ji yra vertybė, iškyla tik tada, kai žmogus atsistoja tautinio apsisprendimo kryžkelėje. Šioje kryžkelėje šiandien yra mūsų jaunimas ir iš dalies vyresnioji karta, gyvenanti už savo krašto ribų. Sprendimas — likt prie savo tautos ar ją apleisti — priklausys nuo to, kaip suprasime pačios tautos esmę ir atsakysime sau į klausimą, ką ji mums reiškia, tai yra, kokia ji vertybė. Stovinčiam šio apsisprendimo kryžkelėje tautos samprata tampa gyvenimišku klausimu, o ne atitrauktine teorija.
Čia pat kyla antras klausimas: kuriuo keliu turime eiti, norėdami atskleisti tautos esmę? Ar gali duoti atsakymą mokslas? Mokslu esame linkę visada pasitikėti; užmiršdami, kad jis kaip pažinimo kelias yra ne tik ribotas, bet daug kur visai nepritaikomas. Mokslo uždavinys įgalinti mus pažinti daiktinę tikrovę. (Daiktas čia suprantamas ne vien medžiagine prasme. V. K.) Mokslas gali atskleisti iki tam tikros ribos daikto sudėtį, jo veiksmo dėsningumą, atskirų daikto dalių santykiavimą, pagaliau spręsti apie daiktą iš jo išdavų. Mokslui galima ir visuomeninio gyvenimo tvarkos analizė, bet tik su sąlyga — bendruomenės ar kitos žmonių santalkos turi būti suprastos daiktiškai. Ar tautą galime suprasti kaip daiktą? Tautą, lygiai kaip ir žmogų, galime laikyti daiktu tik tam tikru požiūriu, bet ne visuma. Medicina ar psichologija žiūri į žmogų kaip į savo tiriamąjį daiktą. Tačiau joks mokslas nesiims atsakyti, kas yra žmogus savo esme ir kokia jo gyvenimo prasmė, nes klausimas stovi už daiktiškos tikrovės ribų.
Yra bendras įsitikinimas, kad klausimui — kas yra tauta — atsakymą turime rasti sociologijoje. Sociologai tautos esmę mato žmonių santalkos išviršinių žymių bei socialinių faktų junginyje. Dažniausiai minimos šios tautą nusakančios žymės: rasė, kalba, gyvenimo būdas, kultūrinė individualybė, bendras istorinis likimas, priklausomybė valstybei ir eilė kitų. Vieni iš sociologų teikia pirmenybę vienoms žymėms, kiti — kitoms; vieni jas jungia viena tvarka, kiti — kita.
Kaip matome, sociologai bando išaiškinti tautos esmę daiktinės tikrovės rėmuose; deja, vieningo atsakymo neturi ir, tur būt, neturės. O neturės todėl, kad šios žymės vienaip ar kitaip suvestos rodo ne pačios tautos, bet tautos kūrinio ar išdavų struktūrą. Aišku, iš tautos kūrinio struktūros galime spręsti ir apie pačią tautą, bet ne jos. visuma, o tik tam tikru požiūriu. Sakysim, ištyrę kurios nors tautos tautosaką, galime spręsti apie tam tikru laikotarpiu buvusį jos kultūrinį lygį. Jei socialinės žymės bei socialiniai faktai neatidengia tautos esmės, tai ar neverta eiti kitu keliu — iškeliant jos prigimties klausimą? Šitaip suprastą klausimą mokslas atsisako spręsti. Jis tuo labiau negali mums atsakyti, kokia vertybė yra tauta. Mokslas, atskleisdamas tiesą daiktinėje tikrovėje, kartu atskleidžia tik tas vertybes, kurios mums tarnauja, bet jis negali nurodyti vertybių, kurioms mes privalome tarnauti. Tauta reikalauja iš mūsų, kad mes jai gyventume. Ar ji to verta? Į tai mokslas mums atsakymo neduoda. Kad prieitume prie tautos prigimties ir vertybės klausimo sprendimo, reikia pasirinkti kitą kelią, kuris perkirstų daiktinės tikrovės ribas. O tai yra pasaulėžiūrinis kelias.
Pasaulėžiūra yra atsakymas į pasaulio ir žmogiškosios prigimties bei jų egzistavimo prasmės klausimą. Šis aptarimas savyje turi kitus tris klausimus: kas yra mūsų pirminė priežastis, koks yra mūsų santykis su pirmine priežastimi ir kokia mūsų egzistavimo prasmė. Šių klausimų sprendimas ir paruoš mums lauką, kuriame turės išryškėti tautos prigimties samprata. Čia gal ne vienas mane apkaltins, kad tuo žingsniu atsisakau objektyvios tiesos ieškojimo, pasitenkindamas tik filosofiniu ar teologiniu tikėjimu arba, kaip Amerikoje priimta išsireikšti, — spekuliacija. Į tai galiu atsakyti, kad galutinėje išvadoje bet koks pažinimas remiasi tikėjimu — taigi ir mokslinis. Skirtumas yra tik čia, kad mokslinis tikėjimas yra kitoks negu filosofinis ar religinis. Moksle klausiame, ką tikime, o pasaulėžiūroje — į ką. (Kalbininkai yra priešingi išsireiškimui "tikiu į", bet jie tikriausiai neįžiūri skirtumo tarp mokslinio ar profaninio ir pasaulėžiūrinio tikėjimo). Moksle tikime, kad pažinome daiktinę tikrovę, bet tame tikėjime esame savotiškai neutralūs, nes nerišame su juo savo žmogiškosios egzistencijos. Tuo tarpu "tikėti į" — tai savo apsisprendimu eiti į tą būtybę, kuri yra mano egzistencijos šaltinis.
Šia prasme tikėjimas kuria žmogiškąjį gyvenimą, kuris peržengia biologinio gyvenimo ribą ir užima jo vietą. Pasaulėžiūrinė tiesa — tai ta tiesa, kuri pastato mums dilemą — "būti ar nebūti", todėl nenuostabu, kad už ją kartais aukojama savanoriškai biologinė gyvybė. Pasaulėžiūrinės tiesos esmė glūdi ne ten, kad ji subjektyvi, o ten, kad ji yra vadovaujantis veiksnys mūsų gyvenimo turiniui. Ji todėl ir gali atskleisti mums tą vertybę, kuriai privalome gyventi.
TAUTOS PRIGIMTIS
Krikščioniškoje pasaulėžiūroje pirminė priežastis, kaip mums visiems žinoma, yra asmeninis ir absoliutus Dievas. Tenka tik išsiaiškinti, koks yra mūsų santykis su Juo. Trys įvykiai įrėmina Dievo ir žmogaus santykius: pasaulio ir žmogaus sukūrimas, žmogaus nupuolimas ir žmogaus atpirkimas. Individaliniai žmonių santykiai su Dievu, be abejo, yra įvairūs, bet jie visuomet liks šių trijų įvykių rėmuose. Šventojo Rašto "Pradžios" knygoje parašyta, kad Dievas tvėręs pasaulį žodžiu "tebūnie" ir matęs, kad tai gera, ir jo Dvasia buvo virš vandenų. Iš to matome, kad daiktinį pasaulį Dievas tvėrė iš tolo — nesueidamas su juo į glaudų asmenišką sąlytį. Tverdamas žmogų, Jis nesitenkina žodžiu "tebūnie", o lipdo jį savo rankomis, kvepia iš savęs jam gyvybę, ir šitie veiksmai padaro žmogų į jį panašų. Tais veiksmais Dievas su žmogumi susirišo ne vien kaip kūrėjas, bet ir kaip jo tėvas. Tiesa, jis yra tėvas tik panašumo prasme, bet dieviškas panašumas žmogui yra egzistencinis, nes tik per jį jis ir tapo "žmogumi". Dieviškas panašumas, kaip išdava iš santykio tarp Dievo ir žmogaus, yra ne kas kita, o tėvystė, kurios pirmas šaltinis buvo pats Dievas, bet kuri istorijoje eina per visą žmoniją. Iš Adomo šonkaulio sutvėrimas moters yra pirmas horizontalinis egzistencinis ryšys tarp žmonių, vadinamas "brolyste''.
Šis aiškinimas kai kam atrodys "nemodernus", nes šiandien jau įprasta galvoti, kad žmogus atsirado biologinės evoliucijos keliu. Į tai galiu atsakyti, kad šitoj vietoj mes turim reikalą su dorine-religine tikrove, o ne su daiktine-biologine. Dorinės-religinės tikrovės prasme mums visai neįdomi fizinė ar biologinė kūrybos eiga; lygiai, kaip biologijos mokslui neįdomus Šv. Raštas. Šv. Rašto pasakojimas mums vaizdžiai atskleidžia ne kūrybos techniką, į kurią be reikalo mūsų akys krypsta, o Dievo ir žmogaus santykį, kurį vadiname "tėvyste". Ryšys yra pirmesnis už žmogiškąją egzistenciją. Ne todėl esame broliai, kad esame žmonėmis. Atvirkščiai! Esame žmonės, nes esame broliai. O broliais tampame per tėvystę, einančią iš paties Dievo per visą žmonių giminę. Pasaulis ir žmonės, kaip būtis ne iš savęs, yra tik tol tikrovė, kol yra santykyje su savo egzistencijos šaltiniu — Dievu. Jei Dievas mirtų, tai, nuosekliai galvojant, tą pačią akimirką turėtų viskas virsti į nebūtį. Iš to, kas pasakyta, matome, kad tėvystė ir brolystė nėra nei sentimentas, nei biologinės sąvokos, o mūsų egzistencijos pagrindas. Tėvystė ir brolystė savo esme yra žmogiškoji gyvybė. Ir jeigu mes tikime į amžinąjį gyvenimą, tai taip suprastą gyvybę turime laikyti realesne už biologinę. Brolystės ir tėvystės pažeidimas reiškia mums mirtį. Todėl dorine prasme gyvename tiek, kiek gyvename savo broliui. Paskutinę Teismo Dieną, sako Kristus, bus skirstomi žmonės amžinam gyvenimui ir amžinai mirčiai pagal tai, ar jų žemiškas gyvenimas buvo skirtas savam broliui, ar ne.
Antras svarbus teiginys krikščioniškoje pasaulėžiūroje yra pirminis žmogaus nupuolimas ir jo pasekmės. Žmogaus misija buvo ir yra užbaigti kurti ne tik pasaulį, bet ir patį save. Kūrėjas tik tada tikras, kai jis nemeluodamas gali pasakyti, kad tai yra jo kūrinys. Kaip žmogus gali sukurti ką nors "sava", pats nebūdamas iš savęs? Prieš atsakydamas į šį klausimą, turiu dar kartą grįžti prie Dievo ir žmogaus santykio. Kaip minėjau, tikrasis ir paties Dievo norėtas santykis yra tėvystės ryšys. Tačiau žmogus gali išgyventi jį ne kaip tėvystės ryšį, o tik kaip absoliučios ir ribotos būtybės susitikimą. Taigi, vietoj glaudžiai asmeninio, gali būti pasirenkamas "daiktiškas" santykiavimas, kurio tikrovėje nėra, bet žmogaus gali būti įsivaizduotas ir siekiamas. Toks santykiavimas yra loginė nesąmonė, nes absoliutumas nėra sudėtinis, ir todėl ribota būtybė nėra ir negali būti absoliučios būtybės dalis. Tuo pačiu ribota būtybė negali augti absoliučios būtybės kryptimi. Pats siekimas tobulėti absoliučios būtybės kryptimi yra paneigimas ne tik tėvystės ryšio, bet ir absoliutumo. Noras būti Dievu tėra noras turėti jo tobulumą, o ne ryšį su juo. Tai aukščiausias egoizmo ir individualizmo pasireiškimas, vedąs prie ryšių nutraukimo su Dievu ir tuo pačiu prie savęs priartinimo nebūties arba mirties grėsmei.
Stiprinti tėvystės ryšį — reiškia nešti Tėvui dovanas: pasitikėjimą, paklusnumą ir meilę. Tik tėvystės ryšiu artėjama prie Dievo — peržengiama esama žmogiškumo riba — žmogiškėjama arba, kitaip išsireiškiant, — tobulėjama. Bet kad tas artėjimas virstų paties žmogaus dorine kūryba, jis turi turėti ne tik pajėgumą už jį apsispręsti, bet kartu sutikti prieš tai minėtą grėsmę — pasukti ne Dievo Tėvo, bet Dievo absoliuto kryptimi. Šios pagundos ir kartu grėsmės nugalėjimas ir daro dorinę kūrybą sava.
Žmogus, pasirinkdamas ne Dievo Tėvystę, o jo galybę, nenutraukė su juo galutinai ryšio, o tik sužalojo jį tiek, kiek žmogiško veikimo ribos jam leido. Sužalojus tėvystę, neišliko sveika ir jos pasekmė — brolystė.
Krikščionybė yra ne kas kita, kaip Dievo pagalba žmogui brolystę atstatyti, nes tik per jos atnaujinimą atstatoma tėvystės ryšys su Dievu. Per Kristų Dievas užmezga su žmonija brolystės ryšius, tuo įgalindamas mus vykdyti žmogiškąjį brolystės atkūrimo darbą. O šis atkūrimo darbas yra labai paprastas. Teturime vykdyti pačiam sau duotą įsakymą: "Aš savo broliui privalau, aš jam ir už jį esu atsakingas, aš jam save aukoju". Vienok pareigos broliui labai skiriasi savo rūšimi ir apimtimi, priklausomai nuo daugelio veiksnių. Svarbiausi veiksniai, kurie apsprendžia mūsų pareigas, yra tėvystės ir brolystės formos arba bendruomenės. Mažiausia ir kartu artimiausia tėvystės-brolystės forma yra šeima, antroj vietoj stovi tauta, o toliau seka žmonija. Kiekvienai iš jų turime skirtingas pareigas. Moralinį įsipareigojimą turime turėti bet kokiam žmogui, bet jo atlikimas neatleidžia mūsų nuo ypatingų pareigų savo tautiečiams bei savo šeimos nariams. Savo brolių atžvilgiu mes net neturime teisės nė sau patiems kenkti, nes mūsų nelaimė yra kartu ir mūsų brolių nelaimė. Neturime teisės nei savo šeimos, nei savo tautos išsižadėti, nes tuo ardome savo brolystę. Dievo Sūnus, tapdamas žmogumi, išaukštino brolystę, o tuo pačiu ir jos apraiškas: šeimą ir tautą.
Iš to, kas pasakyta, turėtų aiškėti ir pati tautos sąvoka. Trumpai ją galime šitaip aptarti: "Tauta — tai žmonijos dalis, kuri ilgo laiko tėkmėje yra jungiama artimais ir nuolat pasikartojančiais tėvystės ir brolystės ryšiais".
Šio rašinio pradžioje paminėjau sociologų pastangas surasti būdingas žmonijos dalies žymes ir, jas suvedus į junginį, gauti tautos "vaizdą", o tuo pačiu ir atsakymą, kas ji yra. Kaip matome, galime prie tautos sampratos prieiti visai skirtingu keliu: ne ieškant jos būdingų savybių, o išaiškinant jos prigimtį. Tauta yra tėvystės ir brolystės apraiška, ir todėl autorius jaučiasi visai nenukrypęs nuo temos, skirdamas gana žymią šio rašinio dalį tėvystės ir brolystės sampratos išryškinimui. Vienok čia kyla klausimas: ar, atskleisdami tautos prigimtį, tuo pačiu atsakome, kas ji yra? Norėdami pažinti bet kokį daiktą, turime visų pirma atskleisti jo vidinę tvarką. Ar, eidami šiuo keliu, galime išvystyti tautos struktūrą? Taip, tik ją sudarys ne jai būdingų žymių tvarka, o tėvystės ir brolystės ryšių tvarka. Kaip glaudžiai tautoje esame surišti vieni su kitais, parodys mums šis pavyzdys. Imkim lietuvių tautos praeities laikotarpį, prasidėjusį maždaug Vytautui viešpataujant ir besitęsiantį iki mūsų dienų. Tai laikotarpis, apimąs apytikriai dvidešimt vieną generaciją. Panaudoję geometrinės progresijos formulę, rasime, kad tuo laikotarpiu kiekvienas iš mūsų turime daugiau kaip keturis milijonus prosenelių. Spėjama, kad Vytauto laikais galėjo būti du ar trys šimtai tūkstančių lietuvių; o toje generacijoje, sako matematika, kiekvienas iš mūsų turėjome po du milijonus prosenelių. Taigi kiekvienas lietuvis, gyvenęs Vytauto laikais, yra dešimt kartų prosenelis kiekvienam lietuviui, gyvenančiam dabartyje. Jei bent vienas prosenelis iš tos kartos būtų miręs, nepalikęs palikuonių, tai nė vienas iš dabar gyvenančių lietuvių nebūtų išvydęs pasaulio šviesos, o turėtume tautą iš visai kitų žmonių. Taigi mūsų gimimas buvo apspręstas pačioje tautoje dar prieš šimtus metų. Turėdami tą vaizdą prieš akis, galime drąsiai tvirtinti, kad esame gimę ne vien iš tėvų, bet iš visos tautos. Kaip mes negalėjome gimti iš kitų tėvų, taip lygiai negalėjome gimti ir kitoje tautoje. Šalia vertikalinės — tėvystės ryšių eilės, turime horizontalinę — brolystės ryšių eilę, kuri mus dar labiau suartina.
Tėvystės ir brolystės požiūriu visos tautos yra grynos. Žinome, kad ilgainiui įeina į tautos struktūrą ir kitų tautų bei rasių žmonės. Supratę tėvystę bei brolystę biologiškai, nuosekliai turėtume prieiti išvados, kad šiuo atveju tautos "grynumas" yra abejotinas. Kai kas net tvirtina, kad "grynų" tautų iš viso nėra ir negali būti. Taip, rasiniu ar kultūriniu požiūriu "grynų" tautų tikrai nėra, bet rasė ar kultūra tėra tautos istorinio gyvenimo išdavos, o ne struktūrinės jos dalys. Tautos esmė, kaip jau minėjau, glūdi tėvystės ir brolystės ryšiuose, kurių istorinė struktūra įgalina mūsų individualinį, o kartu ir pačios tautos egzistavimą dabartyje. Tėvystės ir brolystės tikroviškumas visai nepriklauso nuo mūsų tėvų ar protėvių kvalifikacijų, todėl tautos visada tėra "grynos".
Savo prigimtimi visos tautos yra lygios. Pradinis tėvystės ir brolystės šaltinis yra pats Dievas, todėl jos priklauso nelygstamoms dorinėms vertybėms. Taigi pagal šią sampratą tauta savo esme yra dorinė vertybė, kuri nėra tiesiogiai skirta mūsų kasdieniniams reikalavimams tenkinti. Atvirkščiai! Mūsų gyvenimas turi būti jai skirtas.
Kad dar labiau išryškintume šią tautos sampratą, manau, bus pravartu peržvelgti kai kurias kitas pažiūras, ypač tas, kurios buvo ir dar yra populiarios lietuvių tarpe.
TAUTA — KULTŪROS PASEKMĖ
Iš visų tautos sampratų, randančių vienokį ar kitokį atgarsį lietuvių galvosenoje, geriausiai išmąstyta ir moksliškai ar filosofiškai apipavidalinta yra vadinamoji "kultūrinės arba tautinės individualybės" teorija. Šios teorijos kūrėjai bei šalininkai yra beveik vieninteliai lietuvių literatūroje parašę tautiniu klausimu stambesnius veikalus: St. Šalkauskis "Lietuvių tauta ir jos ugdymas", A. Maceina "Tautinis auklėjimas", J. Girnius "Tauta ir tautinė ištikimybė". Vienok ši teorija nėra plačiai pasklidusi ir prigijusi mūsų bendruomenėje, nes ji nelengvai suprantama tiems, kurie neturi pakankamai aukšto išsilavinimo lygio.
Tautą šios teorijos šalininkai laiko pozityviu veiksniu, nes ji yra sutelktinė lytis žmogiškajam turiniui bręsti. Žmogiškasis turinys yra tikslas, o tauta yra jam priemonė. Taip suprasta tauta nėra vidinė žmonių jungtis, o išorinis veiksnys. Tautos struktūrą sudaro socialinės apraiškos, sujungtos ypatingo veiksnio — kultūros. Dr. J. Girnius knygoj "Tauta ir tautinė ištikimybė" (78 p.) rašo: "Kultūra yra tautos 'forma', atseit tasai pradas, kuris sukuria tautą kaip tautą, nes ji materialinius tautos elementus sulydo į vieną visumą ir tuo būdu suformuoja tautinę individualybę".
Šiame apibrėžime lengvai galime pastebėti tautos kaip būties reliatyvumą; jos buvimas ar nebuvimas padaromas priklausomu nuo kultūros kilimo, nykimo, keitimosi. Kad tautos gimtų, kultūra turi veikti žmones kaip skiriamasis ir jungiamasis veiksnys. Kultūra turi būti kitokia, negu ji yra kitoje žmonių santalkoje — skiriamasis veiksnys; ji turi būti sava — jungiamasis veiksnys.
Manau, kad šiais keliais sakiniais esu iškėlęs esminius šios teorijos bruožus ir kartu esmines jos silpnybes. Visų pirmiausia kyla klausimas: jei tauta yra kultūros pasekmė, tai kas tada yra tautinės kultūros priežastis? Jei kultūrą suformuoja ne tauta, o kitokia santalka, tai kaip šią pastarąją pavadinsime ir kaip aptarsime jos prigimtį? Į šį klausimą "tautinės individualybės" teorija atsakymo neduoda ir negali jo duoti, nepažeisdama pati savęs. "Prieštautinei" žmonių santalkai, kuri jau kuria kultūrą, reikia turėti kitokį savo egzistavimo pagrindą negu kultūra. Kas kultūrą kuria, tas ją jau turi. Kuo tada prieštautinė santalka skiriasi nuo tautos? Atsakymas aiškus — nėra jokio skirtumo. Taigi "tautinės individualybės" teorijos kūrėjai nepastebėjo vieno paprasto, bet esminio dalyko, kad kultūra yra tautos kūrybos išdava, o ne jos egzistencijos priežastis.
Kokią reikšmę ši teorija turi praktiškame išeivijos gyvenime? Ji mus įspėja besiartinančiu pavojumi — nutautimu; duoda nurodymus, kaip jo išvengti, bet kartu tampa ir pati pavojinga. Ji skelbia, kad nutautimas yra realus, o ne tariamas tautos pakeitimas. Jei tauta iš esmės yra kultūrinė bendruomenė, tai jos nariai yra tie, kurie toje kultūroje išugdyti arba ją prisiėmę. Taigi jaunoji karta, prisiimdama svetimą kultūrą, tuo pačiu išeina iš mūsų tautos, tapdama kitos tautos dalimi. Iš to aiški išvada: nutautimą galima sulaikyti tik perduodant jaunajai kartai savo kultūrą.
Reikia sutikti, kad kultūra tautos gyvenime yra didelis veiksnys. Ji tautai reiškia tą patį, ką maistas ir apranga žmogaus gyvybei, bet mes žinome, kad maistas ir apranga nėra pati gyvybė. Tautinė kultūra, kad ir svarbus veiksnys, tautinio išlikimo klausimo neišsprendžia. Tik kai kurios kultūrinės sritys, kaip kalba, grožinė literatūra ar dailė, gali būti laikomos paskirų tautų nuosavybėmis; bet apskritai paėmus, kultūra yra tarptautinė ir jos tarptautiškumo žymė laiko tėkmėje vis auga. Kaip teologijos pažinimas dar nežada mums išganymo, taip ir tautinę kultūrą prisiėmę, savaime netampame tautiškai ištikimais ar tautai priklausomais. Pažinę vertybę, dar turime atsakyti į klausimą, ar ji mus morališkai įpareigoja, ar ne. Kultūrinė vertybė negali mūsų morališkai įpareigoti. Žmogaus negalima laikyti atsakomingu už jo kultūrą net ir tuo atveju, jei ji būtų įgyta visai laisvu apsisprendimu. Perėjimas iš vienos tautos į kitą, šios teorijos teigimu, yra visiškai galimas. Kai jaunuolis priklauso kitai kultūrai negu jo tėvai, jis tuo pačiu priklauso jau kitai tautai. Grįžti prie savo tėvų tautybės jam pasidaro nebeįmanoma ir neprasminga, nes jo žmogiškajam turiniui ugdyti kaip priemonė gali tarnauti tik jo sava kultūros forma, o ne svetima, nors ji būtų ir jo tėvų kultūra, (Bus daugiau)