JONAS MIŠKINIS
Kiekviena kultūringa tauta savo būsimąjį gyvenimą tvarko ne tik pagal naujai susidarančias aplinkybes, bet stengiasi dar surasti atramos taškų praeityje, semtis stiprybės iš praeities. Toji stiprybė yra tautos istorijoje, papročiuose, tradicijose.
Mūsų tautos praeitis yra garbinga, didinga jos istorija, būdingos tradicijos. Tad ir dailioji lietuvių literatūra, naudodamasi ta medžiaga, stengiasi sukelti lietuvių širdyse didesnę meilę ir pagarbą Lietuvai. Kaip tik dėl to nemaža mūsų literatūros kūrinių, liečiančių senovę, pasižymi stipria dvasia ir forma. Pvz. Krėvės "Šarūnas ir Skirgaila", Pietario "Algimantas" niekad nepasensta, yra įdomūs skaityti ir skatina lietuvį siekti didžių dvasinių vertybių. Tad čia ir iškyla klausimas, ar mūsų dailioji istorinė literatūra gali duoti tautinį idealą. Atrodo, kad atsakymas turėtų būti teigiamas.
Didysis Lietuvos poetas, mūsų tautos dainius prel. Tonas Mačiulis-Maironis buvo didelio talento asmenybė. Jis mums paliko labai daug įvairios kūrybos: poezijos, dramų, poemų, baladžių. Iš Maironio kūrinių veržte veržiasi tautinis idealas. Tur būt, kūrybiškiausias ir poetiškiausias jo kūrinys yra "Pavasario balsai". Maironis buvo nuolat bemąstąs ir gyvenimo reiškinius gyvai atjaučiąs žmogus. Dėl to jis ne kartą rimtai susisielodavo, nors buvo pašauktas gaivinti tautoje pasitikėjimą ir šviesesnio rytojaus troškimą. Tos poeto nelinksmos nuotaikos visuomet būdavo įveikiamos ryžto ir vilties tautos ateitimi. Maironis, jo paties žodžiais tariant, "patsai ramumo nepažinęs, kitiems išganymą nešė".
Maironio "Pavasario balsai" — tai daugiausia lyriški eilėraščiai, kuriuose dainius išreiškia savo mintis ir pergyvenimus. Tie pergyvenimai nėra vienodi. Čia randama ir savo asmens bei kūrybos apibūdinimų, ir karščiausios tėvynės meilės apraiškų, ir graudžių senovės prisiminimų, ir filosofinių minčių santraukų. Jis vaizdžiai dėkoja Visagaliui už jam suteiktas dvasines gėrybes, tarp kurių pamini ir poeto talentą. Labai nuoširdus yra jo pasisakymas apie tai, kas iš viršaus dažnai nėra matoma, bet giliai širdyje užslėpta:
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Na... ir laimės pavydi, vaikai!
Bet ar saulė kitaip betekėtų.
Nors jie pragarą mano regėtų?
Toliau tame pačiame eilėraštyje Maironis atskleidžia tikrąjį savo dvasios kūrybinį ir kasdieninį būvį:
Nerimstanti ieško dvasia
To, kas dora, gražu ir kilnu;
Žiba ašaros man akyse
Apsigavusiam mielu sapnu;
Bet ant žemės ieškot idealo —
Tai vien troškulį kęsti Tantalo.
Karšta tėvynės meilė — tai Maironio poezijos pagrindas. Sunku įsivaizduoti kitą dar karščiau Lietuvą mylinčią širdį. Jeigu jis būtų buvęs ne kunigas, bet karys, tai mes jį minėtume ne vien kaip dainių, bet ir kaip karžygį. Kad jis ir nedalyvavo kovose už Lietuvos laisvę su ginklu rankose, bet savo daina įžiebė mūsų savanoriams, kariams, šauliams ir partizanams ryžtą bei pasiaukojimą. Maironis drąsiai galėjo sakyti savo numylėtai Lietuvai:
Jau niekas tavęs taip giliai nemylės.
Kaip tavo nuliūdęs poetą!
Ar kas ir kančių pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta?
Kiek ašarų jam išriedėjo graudžių,
Kiek syk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių.
Kaip uždegei jauną krūtinę!
O ko gi poetas taip sielvartavo, kad naktimis nesumerkė akių? Jam buvo graudu ir neramu, jaučiant savo jėgų tariamąjį silpnumą, lyg nebūtų suradęs tautos dvasiai gaivinti tikrojo kelio. Tad matydamas, kad tikrąją tautos dvasią turėjo senovės lietuviai, jis sakosi norįs "prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų!"
Maironis be paliovos skundėsi rusų priespauda, varginusia mūsų tautą. Dar spaudos draudimo laikais pasigirsta jo "Jaunimo daina", šaukianti visus imti "arklą, knygą, lyrą ir eiti Lietuvos keliu" su viltimi į skaisčią Lietuvos ateitį, nes iš miego prikeltos tautos niekas neįstengs užmigdyti ar pavergti:
Nebeužtvenksi upės bėgimo.
Norint tekėtų ji pamažu;
Nesulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.
Maironis mokėjo išreikšti gyvybinius mūsų tautos siekimus savo idėjiniais eilėraščiais. Tam tikslui buvo paskirta jo anuometinės poezijos didžioji dalis, kuri giliai įsmigo į lietuvių širdis ir dabar tebeskamba gražiomis dainomis.
Ugningais žodžiais jis įrašė ir Vilniaus vardą į lietuvių literatūrą. Maironis yra pirmasis didelio masto lietuvis poetas, iškėlęs Vilniaus problemą visu platumu. Jis atkūrė didingą Vilniaus praeities vaizdą:
Antai pažvelki! Tai Vilniaus rūmai
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais, tamsiais kaip dūmai,
Dengia! Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?