Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
JAPONAI DOMISI LIETUVOS KULTŪRA
Rodos, lietuvius ir japonus skiria dideli geografiniai, kultūriniai ir rasiniai nuotoliai, tačiau paskutiniu metu yra ryškus domėjimasis lietuvių kultūros apraiškomis Japonijoje, o taip pat ir japonų muzika bei menu Lietuvoje. Štai neseniai teko skaityti (Literatūra ir Menas, Nr. 5, 1973), kad Tokijo ekonomikos kolegijos humanitarinių ir gamtos mokslų žurnalas š.m. aštuntame tome paskelbė Kristijono Donelaičio "Metų" ištrauką — "Pavasario linksmybių" pirmąsias 144 eilutes. Į japonų kalbą jas išvertė minėto universiteto profesorius Ikuo Murata, kuris jau ne kartą yra propagavęs baltų tautų kultūrą bei literatūrą Japonijoje. I. Murata jau anksčiau į japonų kalbą yra išvertęs lietuviškas pasakas "Mildutę", "Eglę žalčių karalienę" ir spausdinęs straipsnių apie lietuvių ir latvių leksikografiją.
Greta japoniško vertimo žurnale pateikiamas ir kirčiuotas poemos tekstas. Be to, įžangoje supažindinama su mūsų krašto istorija, Donelaičio kūryba, vertimais į kitas kalbas ir kt.
Kitas japonas Ichiro Kato supažindino Japoniją su M. K. Čiurlioniu. Muzikos leidykla "Chibonsia", kurioje jis darbuojasi, yra parengusi pasaulinės muzikos enciklopedijos naują leidimą svarbiausiomis pasaulio kalbomis. Šią knygą pavesta redaguoti I. Kato, kurio pastangomis joje įdėta išsami M. K. Čiurlionio biografija bei jo kūrybos apžvalga. Tokio pobūdžio knygoje, išleistoje Japonijoje, žinios apie žymų lietuvį pasirodys pirmą kartą (Kultūros Barai, Nr. 9, 1973). I. Kato susidomėjimas Čiurlioniu prasidėjo, kai jam buvo padovanota plokštelės su simfoninėmis Čiurlionio poemomis. Muzika susidomėjo ir jo draugai iš muzikos leidyklos. Pamažu Japonijoje atsirado M. K. Čiurlionio bičiulių klubas, kuris ruošia jo dailės kūrinių reprodukcijų parodas ir muzikos koncertus Japonijos miestuose. Palaipsniui domėjimasis Čiurlioniu išaugo į domėjimąsi pačia Lietuva. Neseniai šis klubas surengė lietuvių muzikos vakarą, kuriame buvo atlikta E. Balsio, V. Barkausko, G. Kuprevičiaus ir kitų kompozitorių kūriniai.
GINTARO MUZIEJAUS SUKAKTIS
1963 m. Palangoje įkurtas Gintaro muziejus. Pradžioje jis apėmė nedidelį plotą ir teturėjo 478 eksponatų. Šiemet muziejus švenčia 10 metų sukaktį. Jame sukaupta apie 14,800 eksponatų, greta veikia ilgalaikė lietuvių liaudies meno paroda. Muziejų nuo įkūrimo aplankė 1,727,905 lankytojai.
Tiesa,Nr. 246, 1973 m.
PAMINKLAS KOMPOZITORIUI
Š.m. spalio mėn. pradžioje kompozitoriaus Miko Petrausko 100-ųjų gimimo metinių proga jo gimtinėje Palūšėje, Ignalinos rajone, atidengtas paminklas, o Valstybinėje konservatorijoje įvyko iškilmingas M. Petrausko minėjimas ir koncertas.
Literatūra ir Menas,Nr. 41, 1973 m.
GASTROLIAVO “AŽUOLIUKAI”
Vilniaus "Ąžuoliukų"— jaunamečių berniukų choras jau ne kartą sėkmingai koncertavo užsienyje: Čekoslovakijoje, Maskvoje, Lenkijoje ir kitur. Šią vasarą 80 jaunų dainininkų su jų palydovais pakviesta koncertui Rytų Vokietijoje. Programa buvo sudaryta iš lietuvių ir svetimtaučių kompozitorių kūrinių, o jos atlikimas susilaukė daug šiltų pagyros žodžių iš R. Vokietijos kritikų.
"Ąžuoliukams" vadovauja H. Perelšteinas.
Literatūra ir Menas,Nr. 41, 1973 m.
NESIRŪPINA PASODINTI MEDELIŲ
Su pirmaisiais rudens šaukliais Vilniaus apylinkėse pradėtas neteisėtos augmenijos naikinimo vajus: Lazdynų, Žirmūnų ir kt. vietovių gyventojams įsakyta išgabenti visus vaismedžius, vaiskrūmius ir kitus, ne vietoje augančius medžius į kolektyvinius sodus, kitaip jie bus sunaikinti. Vilniaus apželdinimo trestas tokį potvarkį pateisina teigimu, kad atsikračius visais nereikalingais medeliais, turint tuščias gatves ir kiemus, bus galima Vilnių apželdinti pagal nustatytą planą — tvarkingai ir skoningai, "atkurti gyvenamųjų kvartalų želdynuose tvarką ir harmoniją". Literatūros ir Meno (Nr. 43, 1973 m.) puslapiuose buvusiose pastabose dėl šio potvarkio užsimenama, kad jis labai teisingas, nes "ten, kur nieko nėra, negali atsirasti ir netvarka". Želdinių labai trūksta naujuosiuose rajonuose, palyginti nedaug pasodinta medelių, ir tie, kurie nenudžius ir nebus išlaužyti, dar negreit išaugs tikrais medžiais. Vietos gyventojai kaip įmanydami mėgina užpildyti želdinių trūkumą ir savo jėgomis sodina medelius bei vaiskrūmius, todėl toks potvarkis kelia žmonėse nepasitenkinimą, nes iš patyrimo žino, kad artimoje ateityje apželdinimo trestas nė kiek nepaspartins darbo, o Vilniaus apylinkės pasiliks plikos.
APIE STUDENTUS, ŠVIETIMO ĮSTATYMUS IR VALGYKLAS
Komunistų partija pasižymi jeigu jau ne nuveiktais darbais, tai bent skambiais šūkiais, su kuriais pradedamas kiekvienas svarbesnis darbas. Šį rudenį, pradedant naujuosius mokslo metus, aukštosioms Lietuvos mokykloms buvo nustatyta veiklos programa, todėl šie mokslo metai tapo liaudies švietimo įstatymų pagrindų įgyvendinimo metais. Praktiškai kalbant, tai reiškia, kad tėvai, visuomenė ir mokytojai turi sudaryti kiek galima palankesnes sąlygas jaunimui studijuoti.
1959 m. Lietuvoje studijavo 15 tūkstančių dieninio skyriaus studentų. Šiemet jų yra daugiau kaip 31 tūkstantis. Vilniuje ir Kaune auga ištisi studentų miesteliai-bendrabučiai, kuriuose studentai gyvena. Statomos naujos ar plečiamos esančios mokyklų patalpos, auga mokomieji korpusai, tik kažkodėl niekas neprisiminė, kad studentams reikia ir pavalgyti. Pagal aukštųjų mokyklų statybos projektavimo normas kiekvienam studentų tūkstančiui maitinimosi įstaigose turėtų tekti 180 vietų, o tuo tarpu valgyklose tūkstančiui studentų tenka tik 110 vietų. Žinoma, reikia prisiminti, kad tose valgyklose kartu maitinasi ir mokomasis personalas, todėl vietų skaičius dar sumažėja. "Galima pagalvoti, kad šie sunkumai — naujakurių bruožas", rašo Tiesa (Nr. 246, 1973 m.). "Tačiau Kauno politechnikos instituto studentų miestelyje naujakurystės baigėsi. Čia išsidėstė ketvertas fakultetų, kuriuose studijuoja apie puspenkto tūkstančio studentų. Šalimais vienas greta kito stovi penketas aukštaūgių, pilnai apgyvendintų studentų bendrabučių. Visi jų gyventojai nesutelpa laikinose valgyklose ir bufetuose". Greta sunkių statybinių problemų dar ryškus netinkamas požiūris į studentų maitinimąsi pačiose aukštosiose mokyklose. Nežiūrint, kad yra Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos įsakymas padaryti pietų pertrauką, kai kurios mokyklos neranda galimybių išleisti studentus pavalgyti. Net ir esamose valgyklose nėra kuo pasidžiaugti: "Čia valgoma tik iš sulankstytų metalinių indų, šalia kurių "nukąsta" šakutė su šaukštu, vyrų rankose blykčioja rankinis peilis, kiti sviestą tepa šakute, o mėsos kepsnį "taršo" su dviem. O peiliai rūdija nenaudojami. Mat, valgyklų šeimininkai juos kažkodėl "taupo". Štai kaip atrodo Žemės ūkio akademijos valgykloje: "Vos tik įeini pro valgyklos duris, dešinėje pamatai ilgą stalą, ant kurio suversti nešvarūs indai, grindys neplautos, primėtyta duonos ir kitų meniu liekanų". Jeigu kuris studentas panori nusipirkti netolimoje parduotuvėje pieno, daržovių ar vaisių, tai net to nepavyksta. Kauno Akademijos auklėtiniai jau kelinti metai studentų miestelyje negali nusipirkti pieno, nes prekybininkai jo visai neužsakinėja.
Studentų maistas valgyklose susideda iš lašinių, taukų, riebios mėsos, tuo tarpu pienas, varškė, sūris, daržovės, žuvis retai tepasirodo. Beveik visur studentų valgyklose žiemą pasigendama daržovių, net ir tokių "vietinių" kaip morkos, kopūstai, burokėliai, džiovintos ankštinės daržovės. Ant studentų stalo žiemą net per šventes nepamatysi obuolio, apelsino ar kitokio vaisiaus. Ilgesnio straipsnio apie studentiškąsias valgyklas autorė sutinka, kad studentų maitinimo problema egzistuoja ir kas kartą vis auga, tačiau nenurodo būdų jai sumažinti. Siūlymas susėsti prie studentiško pietų stalo visiems, nuo kurių ta maitinimo problema priklauso, yra tiek abstraktus, kad nei šiais, nei kitais mokslo metais tie studentiškieji pietūs nuo to visai nepagerės.