1974 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / Volume XXV, N. 9
VIENAŠALIŠKA PAŽIŪRA Į MOTERĮ 254 A. Rubikas
ĮVADAS Į KANTO LABIRINTĄ 257 V. Bagdanavičius, MIC
KAS PADEDA IR KAS KENKIA LIETUVIŠKAJAI IŠEIVIJAI 265 Alfonsas Nakas
PRANCIŠKUS PETRARKA 270 A. Tyruolis
IŠ SONETŲ MADONAI LAURAI (eil.) 272 Francesco Petrarca
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XIX) 273 B. Krištanavičius, S.J.
MŪSŲ BUTE NEAUGA GĖLĖS 276 Dr. F. Paškonienė
NAUJOJO TESTAMENTO VERTIMŲ LIETUVIŲ KALBA 280 Pranas Skardžius
ISTORIJA AR ISTORIJĖLĖ ? 281 Nijolė Jankutė
TĖVYNĖJE 287 Danutė Bindokienė
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
KAI KURIE ŽMONĖS EINA PER GYVENIMĄ,
UŽMERKĘ AKIS IR UŽSIKIMŠĘ AUSIS.
JIE NEMATO VISUR ĮMINTO KŪRĖJO PĖDSAKO,
JIE NEGIRDI JAM VISATOS GIEDAMO HIMNO.
BET UŽTENKA TIK ATVERTI GAMTAI AKIS,
ATKREIPTI Į JOS GIEDAMĄ HIMNĄ AUSIS,
KAD PAMATYTUM IR AIŠKIAI SUPRASTUM,
KAD GAMTA — TAI NUOSTABIAUSIA KNYGA,
IŠ KURIOS GALI SKAITYTI APIE VISA,
KAS GERA, KILNU IR GRAŽU.
IR ŽMOGUS YRA DIEVO ĮMINTAS PĖDSAKAS,
IR ŽMOGUS YRA TA NUOSTABIOJI KNYGA,
Į KURIOS TURINĮ ĮSIGILINĘS, PAMATYSI,
KAD IR JOJE GALIMA RASTI LABAI RYŠKIŲ
TIESOS, GĖRIO IR GROŽIO ATSPINDŽIŲ.
A. RUBIKAS
SUTUOKTUVIŲ MALDOSE
Tuokiant jaunavedžius, šv. mišiose po Tėve mūsų maldos būdavo kalbama viena ypatinga, išimtinai jiems skirta malda. Tos maldos turinys įdomus tuo, kad jis lietė beveik vieną moterį. Ten būdavo prašoma, kad moteris būtų ištikima ir skaisti, kad ji eitų šventųjų moterų pėdomis, kad ji būtų savo vyrui meili, kad būtų išmintinga, kad vengtų neleistinų ryšių, kad būtų drausminga, kukli, kad gerai nusimanytų tikėjimo tiesose ir pan. Tik maldos pabaigoje, linkint ilgiausių metų, ana malda prisimindavo ir vyrą. Ji iš vienaskaitos, skirtos vienai moteriai, pereidavo į dviskaitą ir taip baigdavosi: "Tegul jie abu mato savo vaikų vaikus iki trečiosios ir ketvirtosios kartos ir tesulaukia pageidaujamo amžiaus" (žiūr. Romos katalikų mišiolas, Chicago, 1967 m., psl. 938).
Malda, reikia pasakyti, tikrai graži ir reikalinga. Tik kyla klausimas, kodėl tų visų dalykų, kaip ištikimybės, skaistybės, meilumo, išminties, drausmės bei nusimanymo tikėjimo tiesose, būdavo prašoma tik moteriai? Kodėl toje maldoje nebūdavo prašoma, kad ir vyras eitų šventų vyrų pėdomis, vengtų neleistinų ryšių ir gerai nusimanytų tikėjimo tiesose bei būtų meilus savo moteriai? Nejaugi tų dalykų vyrui jau nebereikėjo?
Štai, žvelgiant į praeitį, galima paklausti, o kas dažniausiai pripildydavo bažnyčias, kas uoliau lankydavo pamaldas ir klausydavosi pamokslų: vyrai ar moterys? Jos dažniau eidavo ir šv. sakramentų. Lietuvoje net buvo kuriami anekdotai, kaip, atėjus gavėniai, žmonos savo vyrus "varydavo" velykinės.
O vis dėlto ana sutuoktuvių malda moterį laikė silpnesne religiniu atžvilgiu. Kodėl, nesunku įspėti. Štai toje maldoje yra įdėtas toks sakinys apie moterį: "iš josios veiksmų nieko tenelaimi sau piktoji dvasia" (ten pat). Ar nebus čia padaryta užuomina į aną didelį piktosios dvasios laimėjimą, Ievą sugundžius rojuje? Galimas daiktas, kad, tos maldos autorių (vyrų) nuomone, piktoji dvasia kaip tik "iš moters veiksmų" tada labai daug laimėjo: per Ievą, per pirmąją moterį, jai pasisekė sugriauti žmogaus laimę aname linksmybių sode, pavadintame rojum (plg. Prad 2,8).
VYT. BAGDANAVIČIUS, MIC
Šiais metais sukanka 250 metų nuo filosofo Emanuelio Kanto gimimo. Jis gimė Karaliaučiuje 1724.IV.22., o mirė taip pat Karaliaučiuje 1804.11.12. Dvi priežastys skatina mus sustoti prie šio asmens. Viena, kad jis turėjo ir tebeturi lemiančios įtakos Europos filosofiniam mąstymui, o antra, kad yra atviras klausimas, ar šis filosofas nebuvo lietuvis.
1922 m. "Logos" žurnalas Kaune buvo paskelbęs tarptautinį konkursą, tema "Kanto santykiai su lietuvybe". Į jį atsiliepė W. Ehmer, pasisakydamas už pažiūrą apie Kanto kilmę iš Škotijos per Švediją. Straipsnis buvo paskelbtas "Logos" žurnale 1923 m. 90-93 psl. Žinoma, netenka praleisti iš akių, kad Kanto motina buvo Regina Reuterytė iš Nuerenbergo. Nepaisant to, M. Anysas "Lietuvių Enciklopedijoje" škotiškos kilmės legendą laiko nesiderinančią su faktais. O kalbininkas Ernestas Fraenkelis man rašytame laiške 1954 m. atsisako Kanto pavardę kildinti iš bet kur kitur, kaip iš lietuvių ar prūsų kalbų, pateikdamas tam apsčiai duomenų.
Tad pasinaudodami minėtos sukakties proga, norime supažindinti skaitytojus su Kanto mokslu, su jo įtaka filosofijos istorijoje ir su jo lietuviškumo klausimu.
KANTO FILOSOFIJA
Pažinimo mokslas. Pristatyti Kanto filosofiją trumpais žodžiais yra sunkus uždavinys. Jis yra sunkus ypač dėl to, kad negalima jo pristatyti dviem įprastiniais pristatymo būdais: visišku išgyrimu arba visišku sukritikavimu. Pagyrimu jo pristatyti katalikiškai visuomenei neįmanoma dėl to, kad jis Dievą laiko neįrodomu dalyku jokiais argumentais. Bet jo atmesti taip pat neįmanoma. Kantas nesutiko sakyti, kad Dievo nėra. Dievas Kantui labiau darosi prieinamas, kaip gera valia, kaip dorinis idealas, kurį žmogus patiria kažkaip kitaip.
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas nuotraukomis iš neseniai Lietuvoje statyto baleto “Eglė žalčiu karalienė”.
Ne tik Dievas Kantui yra nepažįstamas, bet ir visas aplink mus esantis pasaulis. Jis yra paskelbęs teoriją, kuri kasdieniškam galvojimui yra labai svetima, būtent, kad "daiktas savyje" (tai Kanto terminas) yra nepažįstamas, nežinia, kas jis iš tikrųjų yra. Tačiau kai vėlesnis filosofas Fichtė iš to teigimo padarė išvadą, kad daiktų aplink mus iš viso nėra, kad jie yra tik mūsų dvasios padaras, Kantas su tuo nesutiko. Sakydamas, kad daiktas savyje mums yra nepažįstamas, jis norėjo pasakyti, kad pažindami aplink mus esantį pasaulį, mes visus daiktus priimame į savo protines formas, kurias jis vadina kategorijomis. Pirmas dalykas, kurį mes darome, pažindami aplink mus esančius daiktus, yra tas, kad mes juos įvelkame į laiko ir vietos rėmus. Tačiau Kantas nesutiko sakyti, kad tie filosofai, kurie laiką ir erdvę laiko realiai egzistuojančiais dalykais, būtų klaidingi. Tai reiškia, kad šie dalykai yra realūs tik kartu su žmogumi.
ALFONSAS NAKAS
Tema begaliniai gili, plati ir... banali. Prirašytumei ištisus tomus, ir dugno vis tiek nepasiektum, horizontų neaprėptum. Nepasiektum, neaprėptum, o ir naujų Amerikų neatrastum. Šia tema sakomi pamokslai ir rašomi spaudos vedamieji. Lietuvybės gyvastingumo receptus išeivijoje dalina daktarai ir šundaktariai. Lietuviško patriotizmo mus kiekviename žingsnyje moko idealistai ir demagogai. Lietuvišką ateitį bando pranašauti visi ir visur: politikai, kultūrininkai, visuomenininkai salėse; jaunimo auklėtojai mokyklų klasėse ir stovyklose; gėrėjai baruose. Taip, lietuviškos išeivijos likimas diskutuojamas kiekviena proga.
Taigi "Laiškų Lietuviams" duota tema yra rečitatyvinė. Visi, kas griebiamės plunksnos, pakartosime jau ne kartą skelbtas mintis, tezes, pranašystes. Nauja gal bus tik tiek, kad ne visiems rašantiesiems vienoda eile teigiamybės ir negiamybės rikiuosis.
Lietuvybės likimas išeivijoje, mano nuomone, priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių. Jie yra: šeima, parapija, organizacijos, spauda. Visi keturi veiksniai yra dviašmeniai. Tai reiškia, kad kiekvienas jų lietuvybės išlikimui gali ir padėti, ir pakenkti. Bandysime pakalbėti apie kiekvieną veiksnį skyrium. Pabandysime pirštu bakstelti į kiekvieno šviesiąją ir tamsiąją pusę. Kadangi Jungtinėse Amerikos Valstybėse gyvena apie aštuonios dešimtys nuošimčių mūsų išeivijos, kadangi pirmiausia į šio krašto lietuvių veiklą krypsta vergaujančios Lietuvos brolių akys, rašydamas apie išeiviją, pirmoj vietoj turiu galvoje JAV lietuvius.
ŠEIMA
Niekas, tur būt, nebandytų ginčytis, kad šeima yra pirmas, pats svarbiausias veiksnys, kuris lietuvybės mirtį paspartins ar atitolins. Kalbame, be abejo, apie lietuvišką, ne mišrią šeimą. Senoji išeivių karta, šio šimtmečio pradžioje Amerikon suvažiavusi, buvo perdėm lietuviška. Buvę žemdirbiai-bemoksliai, čia tapę kasyklų, skerdyklų ir vėliau automobilių pramonės darbininkais, į svetimtautes merginas neturėjo progų dairytis. Lietuvaites už žmonas iš tėvynės nesunku buvo parsikviesti nė caro laikais, nė nepriklausomos Lietuvos metais. Mišrios vedybos smarkiai palietė senųjų išeivių vaikus. Jų vaikaičių tik retas bežino savo lietuvišką kilmę, kartais net iš grynai lietuviškos šeimos kilęs. Užtat mūsų akys krypsta į naujuosius ateivius, po antrojo pasaulinio karo čia atsiradusius. Tuomet suvažiavo tūkstančiai jaunų lietuviškų porų arba kandidatų į poras. Pirmasis dešimtmetis buvo lietuviškų porų kūrimo metas. Pažvelkime į dvi tipiškas šeimas, kokių pilni visi Amerikos didmiesčiai.
Skaityti daugiau: KAS PADEDA IR KAS KENKIA IŠLIKTI LIETUVIŠKAJAI IŠEIVIJAI?
(600 metų nuo jo mirties proga)
A. TYRUOLIS
Pranciškus Petrarka (Francesco Petrarca) — šalia Dantės žymiausias italų poetas. Jo literatūrinė ir mokslinė veikla turėjo įtakos pasaulinei literatūrai net kelis amžius. Gimė 1304 m. liepos 20 d. Arezzo mieste, kur jo tėvas ėjo notaro pareigas, bet, kaip ir Dantė, buvo ištremtas iš savo tėviškės dėl politinių ar asmeninių priežasčių. Vėliau persikėlė į Avinjoną Prancūzijoj. Tėvui pageidaujant, jaunasis Petrarka studijavo teisę Montpelliero ir Bolognos universitetuose, bet labiau buvo linkęs į kalbas ir literatūrą. Po tėvo mirties priėmė žemesniuosius šventimus, bet kunigu neįsišventė. 1327 m. balandžio S d. šv. Klaros bažnyčioj Avinjone pirmą kartą pamatęs madoną Laurą, kuri giliai įstrigo į jo širdį ir turėjo žymios, nors ir ne visuotinės, reikšmės jo gyvenimui ir kūrybai. Ji buvusi Audiberto di Noves duktė, ištekėjusi už Hugo di Sadės, nors galutinai jos kilmės ir gyvenimo problema nėra išaiškinta. Bet pats Petrarka kai ką mini apie pirmąjį susitikimą su ja ir apie jos mirtį 1348 m.
Rinkdamas ir tyrinėdamas senus rankraščius, Petrarka daug keliavo po Prancūziją, Belgiją, Vokietiją. Gyvenimas Avinjone moksliniu atžvilgiu jam buvo žalingas. Tuos jaunystės klystkelius vėliau gyvenime jis labai apgailėjo, stengėsi juos atitaisyti griežta religinio ir moralinio gyvenimo disciplina. Išsiilgęs ramybės, 1337 m. pasitraukė į Vancluse, netoli Avinjono, kur eilę metų rašė savo kūrinius. 1341 m. Romos Kapitoly buvo vainikuotas laurų vainiku. Ilgesnį laiką dirbo kardinolo Colonnos dvare Avinjone. Po to, galutinai palikęs Provansą, 8 metus ėjo diplomatines pareigas grafo Visconti dvare. Tada tarp kitko aplankė ir imperatorių Karolį IV Prahoje, kur po kelerių metų lankėsi ir gyveno Kęstučio sūnus Butautas (apdainuotas Schondocho poemoj "Lietuvos karaliaus krikštas"). Kunigaikštis Butautas 1368 m. lydėjo Karolį IV į Italiją, kai Petrarka gyveno Paduvoj ir su Paduvos vyskupu vyko pasitikti Karolio IV, kurį lydėjo Butautas. Tad galimas Petrarkos ir Butauto susitikima. Prahoje.
FRANCESCO PETRARCA
I
Tą, kuri guodžia mano širdį, kartą
Išvydau aš, kai vienišas sėdėjau
Svajodamas; pakilęs jon artėjau,
Išbalęs, kad pasveikinčiau, kaip verta.
Ir ji, supratus, kaip kenčiu, iš karto
Mane tokiu skaidriu šypsniu nuliejo,
Jog pats Jupiteris suklupt turėjo,
Nors kaip ginkluotas rūstautų ir bartų.
Ji veik praėjo, bet sunku man buvo
Priimt iš laimės jos žodžius brangiuosius,
Tą šviesą, kur iš josios žvilgsnio sruvo.
Dabar, tą sveikinimą prisiminęs,
Tiek džiaugsmo ir vilties širdy nešuosi,
Jog blanksta vargas ir širdies kankynės.
II
Kai aš menu žavumą jos beribį —
Jos veidą, kurs dangaus palaima švito,
Jos žodį, angelo balsu sakytą
Ir tebeaidintį man iš aukštybių:
Žinau, užgesus būtų man gyvybė,
Jei ji, kilniausią, iš pasaulio kito
Atskriejusi anksti ryte neaplankytų,
Kol ryto spinduliai dar nesužibę.
Pasveikinimas mielas, tyras, šventas!
Širdingai lenkias ji, kad išklausytų,
Kaip gūdžiai mano kančios išgyventos.
Bet štai, vos saulė spindulius pabėrė,
Vėl gręžiasi ji link pasaulio kito,
O akyse jai ašaros dar žėri.
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
XIX. PASKUTINIEJI LAISVĖS METAI
Kai 1923 m. T. Kipas atsisveikino su s'Heerenbergo naujokynu ir norėjo vykti į Lietuvą, T. Mönnichs, didelis anų laikų katekizmo autoritetas, jam taip tarė: "Nebūkite labai susirūpinęs. Jūsų darbas Lietuvoje bus tik vienas epizodas Jūsų gyvenime".1 Bet jaunas ir energingas jėzuitas tos pranašystės nepaisė ir tikėjosi kalnus nuversiąs.
Praėjus lygiai dešimčiai metų nuo to įvykio, T. Kipas dalyvavo Berlyne provincijos pasitarime, kurio metu jis išgirdo tamsesnę pranašystę. Dėstant T. Bley Lietuvos provincijos reikalus, Estijos jėzuitų atstovas T. Henrikas Werling, geras vienuolis, bet apkartęs žmogus, nei iš šio, nei iš to įterpė tokią pastabą: "Mes nuoširdžiai stengiamės padėti Baltijos kraštams, kurie po keleto metų tikrai bus rusų užimti. Tada viskas bus baigta".2 Pažindami to tėvo būdą, pasitarimo dalyviai nereagavo į jo pastabą, bet 1940 m. jo pranašystė išsipildė.
Kai 1939 m. spalio 10 dieną Lietuva atgavo Vilnių, to paties mėnesio 19 dieną T. Generolas, lenkų kilmės grafas, pavedė Vilniuje esančius lenkus jėzuitus Lietuvos jėzuitų provincijolo jurisdikcijai. T. Andruška, priglaudęs keletą pabėgusių jėzuitų Kaune ir Bajėnuose, pradėjo nuoširdžiai rūpintis ir vilniškiais. Norėdamas sueiti į kontaktą su T. Andruška, 1940 m. sausio 11 dieną į Kaimą atvyko Šv. Kazimiero kolegijos rektorius T. Wladislaw Wantuchovskis. Kadangi T. Kipas rūpinosi studentų ir akademikų pastoracija ir turėjo daug pažįstamų Vilniuje, jis paklausė T. Wantuchowskį, kokiu būdu galėtų gauti Vilniaus arkivyskupo sutikimą rūpintis jų sielovada. T. Wantuchowskis jam atsakė, kad jis pats tuo pasirūpinsiąs. Deja, po keliolikos dienų atėjo neigiamas arkivyskupo atsakymas, nes esą Vilniuje lietuvių pastoracijai kunigų užtenka. Gavęs tą laišką, T. Kipas kreipėsi į prel. Burzio, nuncijaus patarėją. Šis jam atsakė, kad reikalą jis pats sutvarkysiąs. Iš tiesų, praėjus kelioms dienoms, T. Kipas gavo T. Wantuchovskio kvietimą atvykti į Vilnių.
Nuvykęs į Vilnių, T. Kipas labai nustebo, kad stotyje niekas jo nelaukė, nors buvo parašęs, kada atvažiuos. Tuokart jis nuėjo pas kun. Alfonsą Lipniūną, kur rado susirinkusį studentų būrelį. Keli studentai palydėjo jį į jėzuitų kolegiją ir atsisveikino. Kai T. Kipas kartu su T. Wantuchowskiu užėjo pas arkivyskupą Romualdą Jalbzykowskį, šis jiems pasakė, kad jurisdikcijos klausimu įvykęs nesusipratimas. Savaime aišku, T. Kipas galįs rūpintis studentų ir inteligentų pastoracija ir vesti rekolekcijų kursus. Iš vyskupo rūmų T. Kipas nuėjo pas kun. Kristupą Čibirą, kuris jį informavo apie nepaprastai painią vilniškių padėtį.
Dr. F. Paškonienė
Marga suknutė buvo labai aptempta ir labai trumputė, kojytės dailios, papurę plaukučiai žvilgėjo, kaip šilkiniai. Nežiūrint į visas šias neabejotinas vertybes, Gražinos tam šokiui niekas nepakvietė; o tas, apie kurį ji svajodavo ilgomis rudens naktimis, šoko su kita, kur kas mažiau išsigražinusia mergaite.
— Su šita cypdavatke, kuri ir plaukus tingi susisukti, kuriai tik sėdėti ir zubryti... Su šita...
Septyniolikmetė duso nuo visokį gėrį naikinančios neapykantos:
— Kad taip imčiau ir ištekėčiau už aukšto pareigūno! — pagalvojo, išsitraukė iš rankinuko cigaretę ir, pribėgusi prie rūkančio jaunuolio, sušnypštė:
— Leisk pridegti.
— Sėsk ant kelių, pupyte, kartu parūkysime, — pasakė jis.
Ji klestelėjo ir giliai užsitraukė. Užsitraukė ne pirmą kartą.
Mergaitės motina, kukli moteriškė, nuraudo.
J. Jakštaitis
Šiltoje virtuvėje linksmai žaidė saulės spindulėlis. Kartais jis taip sužibėdavo, kad akys pačios užsimerkdavo. Palei krosnį sėdėjo senelė. Lūpos kažką šnibždėjo, ir neaiškūs garsai pasiekdavo mūsų ausis. Mes kartais su sesute neiškentę susijuokdavom. Tada mus senelė pradėdavo gąsdinti pamote, kurią tėvas greitai parvesiąs. Nei diržo, nei kitų senelės bauginimų mes nebijojome, bet pamotė mums buvo baisi.
Vakare atsigulę su sesute tardavomės, kur čia reikės pasislėpti, kai ją parves. Jei koks kaimynas pasibelsdavo į duris, mes šokdavome prie senelės. Atrodė, kad tuoj į vidų įpuls suodina, susivėlusi pamotė ir mudu pavers kokiais nors gyvulėliais.
Vakare, kai parveždavo prikastų bulvių maišus, mes su sesute matydavome, kaip tėvelis įkaitęs juos tempdavo į rūsį. Žinojome, kad žiemą tėvelis, turėdamas daugiau laisvo laiko, iškeps blynų. Jie bus gerai sukepę, nuo jų varvės taukai. Mums ne kartą tėvelis sakė, kad kepti jį išmokė mūsų mama. Kur ta mūsų mama, taip mes ir nežinojome. Sekmadieniais tėvelis nusivesdavo prie tokio supilto smėlio kauburėlio ir atsiklaupęs greta pasiklupdydavo ir mus. Tėvas pažiūrėdavo į mudu, ir per jo skruostus nubėgdavo didelės ašaros. Vis dažniau ir dažniau senelė mudu gąsdindavo ta pamote. Kartais taip įbaugindavo, kad, įlindę į kokį kampą, verkdavome iki vakaro. Tėvelis, parėjęs iš darbo, mudu vos nuramindavo ir gerokai apibardavo senelę. Pasakydavo, kad piktų pamočių dabar nėra. Yra tik geros, kurios vadinamos mamomis. Jis ir mums prižadėdavo parvesti mamą. Sunkus buvo mums tas žodis. Mamos netekome, kai dar nemokėjome ištarti jos vardo. Kai reikėdavo švelnesnio žodžio, mums jį pasakydavo tabaku pakvipęs tėvas.
L. A.
Važiavau autobusu iš vieno sostinės gyvenamojo rajono į miesto centrą. Kelias gana tolimas, autobusas pustuštis. Patogiai atsisėdau, norėdama pailsėti. Užpakalyje sėdėjo du jaunuoliai. Jie pradėjo kalbėtis. Gal būt, būčiau ir neįsiklausiusi į jų šneką, jei kas pusę minutės (nė kiek neperdedu) ausies nebūtų rėžęs biaurus keiksmažodis.
Kas vertė jaunuolį taip keiktis? Pradėjau klausytis. Tačiau jis kalbėjo visai ramiai, pasakojo draugui savo įspūdžius iš baseino: kaip jis šoko nuo tramplyno ir jam nuo galvos nukrito maudymosi kepuraitė, kaip paskui ją graibė vandenyje ir t.t. Kalbėjo ilgai, ir visą jo pasakojimą lydėjo tas pats trumpas, bet biaurus keiksmažodis. Jis visiškai netiko prie pasakojimo situacijos, o kartais skambėjo tiesiog absurdiškai. Atrodė, kad tas nelemtas žodis yra priaugęs prie vaikino liežuvio ir periodiškai šokinėjo iš burnos, kai tik jis ją praverdavo. Net atsigrįžau pasižiūrėti. Vaikino veidas buvo švelnių, netgi mergaitiškų bruožų. Jo draugas taip pat visiškai padorios išvaizdos. Abu gerai apsirengę.
Bandžiau įsivaizduoti tą vaikiną ne su draugu, o su tėvais, mergaitėmis. Tikriausiai ir čia jo nepalieka tas keiksmažodis, taip prie jo priaugęs, tapęs jo kalbos atributu. Vargšas, jis dar nesupranta, jog tapo vergu, prisijaukinęs tą keiksmažodį savo tariamam vyriškumui įrodyti, lygiai kaip tuo pačiu tikslu kartais įspraudžiama į lūpas cigaretė ar įkišamas į kišenę vyno butelis.
Kas suluošino (drįstu taip pasakyti) tą jauną vaikiną? Tėvai, draugai ar jis pats? Tur būt, visi kartu.
Pranas Skardžius
Pastarųjų laikų lietuviškų NT vertimų yra du — arkivysk. Juozapo Skvirecko ir kun. Česlovo Kavaliausko.
J. Skvireckas šalia savo kapitalinio darbo, viso Šv. Rašto vertimo, yra parūpinęs ir populiarią NT laidą, pasirodžiusią 1922 ir 1936 m. Ši pastaroji laida 1945 m. buvo perspausdinta Bostone ir, paties vertėjo peržiūrėta bei pataisyta, naujai išleista Štutgarte, Vokietijoje, 1947 m.
Dabar NT yra Lietuvoje kun. Č. Kavaliausko iš senovės graikų kalbos verstas bei kun. V. Aliulio redaguotas ir Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos 1972 m. išleistas Vilniuje-Kaune; tais pat metais šis vertimas dar buvo perspausdintas ir Bostone.
Šių vertimų kalba yra didžiai įvairi, kelianti įvairių klausimų ir net problemų, todėl visų pirma aš stengiausi ją geriau suprasti ir tam tikslui parašiau platesnį tyrinėjimą, kuris bus spausdinamas Lituanistikos instituto Lituanistikos darbų ketvirtojoje knygoje, veikiausiai kitąmet pasirodysiančioje. Čia duodu šio platesnio darbo išvadas.
Nijolė Jankutė
Kartais gyvenime taip ironiškai pasitaiko, kad užmojis platesnis, negu įvykdymas, kad įžanga sklandesnė už dėstymą, kad pirma rašytojo knyga geresnė už sekančias.
Tokios mintys kyla, vis dar sugrįžtant prie 23-čiojo "Draugo" romano konkurso laureatės Birutės Pūkelevičiūtės žodžio premijos įteikimo iškilmėse ir skaitant "Naujųjų Metų istoriją", premijuotąjį romaną.
Autorės kalba, tarytum įžanga į jos naująjį kūrinį, buvo atvira, drąsi, pabrėžianti laimę rašytojo, galinčio kurt laisvoms krašte; pabrėžianti laisvojo menininko atsakomybę prieš tuos, kurių "kūrybinė galia prievartaujama, jų talentas piktnaudojamas, mintis, prigimtinė žmogaus teisė, užgniaužta" (citata, B. P. "Draugas" bal. mėn. 13 d.). Jos žodžiai apie rašto galią, apie raidę, tą mažą ženkliuką, iš kurio "pasklinda pati didžiausia žmonijos galia — idėjos", buvo nepaprastai taiklūs ir teisingi, nes kuo gi kitu, jei ne ta raide, sudarančia laisvą ir teisingą žodį, gali kovot maža tauta prieš milžiną pavergėją.
Todėl su dideliu dėmesiu skaitytojas ėmė į rankas "Naujųjų Metų istoriją", tikėdamas ten rasti tai, ką autorė skelbė savajame credo. Ir... nerado.
"Naujųjų Metų istorija", deja, tik istorijėlė. Žinoma, parašyta sklandžiai, Pūkelevičiūtei įprastu šmaikštumu, puikia kalba. Knygą skaityt lengva, greita; siužetas taip pat įdomus, garantuotai patrauklus pramoginio romano mėgėjams. "Naujųjų Metų istorija" — knyga maloniam pasiskaitymui, kada nei gilintis, nei galvoti ar išgyventi nesinori. Smagiai sau perskaitai, taip pat gali ir pamiršti. Kodėl ne? Pramoginiams romanams skaitytojų netrūksta. Tai akivaizdžiai įrodo antroji "N. M. istorijos" laida.
Skylių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGI POSAKIAI BEI ŽODŽIŲ DERINIAI
KAS LIEČIA, KAS LINK — kai dėl, jeigu kalbėsime, kalbant apie... Pvz.: Kas liečia mane ( = Kai dėl manęs, dėl manęs, kalbant apie mane), tai gali būti visiškai ramus. Kas link tavo darbo ( = Dėl tavo darbo, kai dėl tavo darbo), tai aš visai nesirūpinu.
KNYGA LIETUVIŲ KALBOJE — knyga lietuvių kalba. Pvz.: Jis parašė knygą lietuvių kalboje ( = lietuvių kalba). To poeto kūrinius aš skaičiau anglų kalboje ( = anglų kalba).
KREIPTI DĖMESĮ KAM — kreipti dėmesį į ką. Pvz.: Šioje mokykloje estetiniam auklėjimui ( = į estetinį auklėjimą) kreipiamas didelis dėmesys.
KURIAM (TAM) TIKSLUI ir KURIUO (TUO) TIKSLU nereikėtų painioti. Pirmasis pasakymas tiks tada, kai nurodome kieno nors paskirtį. Pvz.: Kuriam tikslui (t.y. kam) atnešei tą daiktą? Kai kalbame apie kieno nors buvimą, atvykimą ir pan., vartojame antrąjį pasakymą. Pvz.: Kuriuo tikslu (t.y. ko) jis atvažiavo? Tuo tikslu jis pas mus atvyko.
LAIKAS NUO LAIKO — kartas nuo karto, kartais, retkarčiais. Pvz.: Laikas nuo laiko ( = Kartas nuo karto, retkarčiais) jis parvažiuodavo namo. Mokytojas turėtų laikas nuo laiko ( = kartais, retkarčiais) patikrinti mokinių žinias.
LAIKE PAMOKOS — pamokos metu, per pamoką. Pvz.: Laike pamokos ( = Pamokos metu, per pamoką) nereikia išdykauti.
LAIKYTI KĄ UŽ KĄ — laikyti ką kuo. Pvz.: Visi jį laikė už gerą žmogų ( = geru žmogumi). Kai kurie sportą laiko už niekų darbą (=niekų darbu).
CLAUDINE
Vaizduojama Harlemo negrų šeima, gyvenanti iš šalpos. Tina ir Les Pine sukūrė filmo scenarijų, kur realaus gyvenimo drama, tarpais tragedija, maišosi su linksmu humoru. Režisierius John Barry gerai pasidarbavo, išryškindamas kiekvieną smulkmeną. Jei kituose filmuose daugeliu atvejų šeimos pavaizduotos yrančios, tai čia šeima atvaizduota labai stipri — motina su šešiais vaikais. Pagrindinį motinos vaidmenį talentingai atlieka Diahann Carroll. Ji, pergyvenusi porą tragedijų ankstyvesnėse moterystėse, palikta viena su būriu vaikų, nepalūžta. Bando šeimą išmaitinti šalpa ir darbu, apie kurį šalpos įstaiga nežino. Čia jai kyla problema: jei šeima gyvens iš šalpos, tai ją visi laikys tingine, o jei turės nors mažą darbelį — bus laikoma apgaudinėtoja.
Ji susipažįsta su šiukšlių išvežiotoju, kurį čia įtikinančiai suvaidina James Earl Jones, vaizduodamas asmenį, nenorintį būti turtingu, nes “turtingo visi nekenčia ir jam pavydi”. Jis nori būti tos moters intymus draugas, bet nenori būti teisėtas vyras. Čia jis išgirsta tokiems tipams eilę priekaištų. Vis dėlto šeima suruošia jam priimtuves, kaip tėvui, bet jis neateina, pabėga, ir tada kyla vaikų neapykanta prieš jį. Tačiau viskas baigiasi gerai: jie susitaiko ir sudaro šeimą.
Filmas intriguojantis. Visi aktoriai negrai, bet jie atskleidžia negrų šeimos gyvenimą, neužgaudami baltųjų. Filme išryškėja iš šalpos gyvenančių šeimų problema ir konfliktas su šalpos sistema, kuri čia gana neigiamai atvaizduota. Šelpiamieji jaučia daugiau pagiežos, negu dėkingumo. Filmas susietas su moderniuoju gyvenimu. Vyresnysis sūnus — kovotojas už negrų teises. Vyresnioji duktė, nors dar beveik vaikas, sunkiai beišlaikoma nuo gatvės įtakos. Ji nelaimingai įsipainioja ir paslysta. Pokalbiuose yra nemaža grubumo ir vulgarumo, bet vis dėlto jame pornografijos nėra. Dėl kai kurių ne visai padorių scenų filmas tik suaugusiems. Šiaipjau filmas tiek savo tematika, tiek pastatymu nenuobodus. Žiūrovą jis įveda į negrų geto gyvenimo kasdienybę.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENE
PROPAGUOJAMOS “MODERNIŠKOS” JUNGTUVĖS IR VARDYNOS
Kaune pereitais (1973) metais buvo 3500 vestuvių ir gimė 5500 kūdikių. Taip rašo "Kultūros barai" (Nr. 4, 1974 m.). Didelė rakštis komunistų partijos akyje yra tai, kad, nežiūrint visos ateistinio auklėjimo, grasinimų ir draudimų programos, didžioji dalis jaunavedžių po civilinės metrikacijos formalumų atranda progą susituokti kurioje nors bažnyčioje, o kūdikiai tebekrikštijami kunigų bažnytinėmis apeigomis.
Kad bent kiek sumažėtų religinių iškilmių trauka, stengiamasi kuo prašmatniau įrengti civilinių vedybų biurų patalpas, prailginti, iškilmingiau atlikti pačias metrikacijos ceremonijas, o kūdikio krikštynų vietoje, suruošti Vardynas — kūdikio vardo oficialų užregistravimą specialioje įstaigoje.
Iki kokio kraštutinumo tas lenktyniavimas su bažnytinėmis apeigomis nueina, liudija vieno, paties iškilmingiausio ir naujausio civilinės metrikacijos — vedybų skyriaus, įsikūrusio restauruotoje Kauno rotušėje, aprašymas minėtame "Kultūros barų" numeryje.
Sutikti durininko prie pagrindinio rotušės įėjimo, vestuvininkai patenka į erdvų fojė. Fojė vestuves pasitinka ceremonmeisteris. Paimami dokumentai ir žiedai, supažindinama su santuokos ceremonialu. Laiptais kylama į antrą aukštą, į laukiamąją salę, kur vestuvininkams groja 11 muzikantų orkestras. Muzika palydi besituokiančius į aktų įrašų salę — čia tvarkomi dokumentai. Iš čia atsiveria durys į didžiąją santuokos registracijos salę. Gaudžia vargonai, žiba auksiniai šviestuvai, salės sienos ir lubos ornamentuotos, visur atitinkami baldai, sienos nišoje aukuras su Meilės ugnimi. Ilgas kilimas veda per visą salę prie stalo, kur besituokiančių laukia vienas iš metrikacijos skyriaus vadovų — vedėjas ar jo pavaduotojas, apsirengę ceremonijų rūbais, ir visuomenės atstovas, dažniausiai miesto tarybos deputatas. Už jų ant sienos kilimas su LTSR herbu. Ant stalo valstybės vėliavėlės, gėlių vaza su puokšte kalijų. Čia atliekamas iškilmingai santuokos registracijos aktas: patvirtinami santuokos dokumentai, užmaunami jaunavedžiams žiedai, persegamas jaunosios simbolinis vainikėlis ir jaunojo atlapo gėlytė.
“Laiškų Lietuviams” platinimo vajus
Skalbiame “L.L.” platinimo vajų — konkursą. Bus premijuojamas kiekvienas platintojas, suradęs bent 10 naujų skaitytojų, užsimokėjusių metinę prenumeratą. Premija — 50% prenumeratos mokesčio. Pvz. už 10 naujų skaitytojų platintojas gaus 25 dol. Konkursas baigiasi š.m. gruodžio mėn. 31 d.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Šių metų straipsnio konkurso tema yra laisva, tik rašinys turi tikti “Šeimos” ar “Jaunimo” skyriui. Tad reikia rašyti kokiu nors šeimos ar jaunimo klausimu. Galima rašyti ir beletristine forma. Konkursas baigiasi šių metų gruodžio mėn. 31 d. Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos: I — 150 dol. (mecenatės — Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės), II — 100 dol. (mecenatė — Birutė Lieponytė), III — 75 dol. (mecenatas — Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (mecenatė — Ona Kuliešienė).
Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” 25 metų sukaktuvinio banketo metu 1975 m. vasario mėn. 23 dieną Jaunimo Centre.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Pranas Naujokaitis. LIETUVIU LITERATŪROS ISTORIJA. I Tomas. Nuo Mažvydo iki Maironio. Išleido JAV LB Kultūros Fondas 1973 m. 606 psl., kieti viršeliai, kaina 10 dol.
LIETUVIU KATALIKU BAŽNYČIOS KRONIKA. Pogrindžio leidinys, nr. 1-7. Atskira knyga išleido Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos Rėmėjai, 6825 S. Talman Ave., Chicago, Ill. 60629. Finansavo prel. J.A. Karalius. Viršelis ir iliustracijos — Pauliaus Jurkaus. Kaina: minkštais viršeliais — 2.50 dol., kietais — 3.50 dol. 336 psl.