L. A.
Važiavau autobusu iš vieno sostinės gyvenamojo rajono į miesto centrą. Kelias gana tolimas, autobusas pustuštis. Patogiai atsisėdau, norėdama pailsėti. Užpakalyje sėdėjo du jaunuoliai. Jie pradėjo kalbėtis. Gal būt, būčiau ir neįsiklausiusi į jų šneką, jei kas pusę minutės (nė kiek neperdedu) ausies nebūtų rėžęs biaurus keiksmažodis.
Kas vertė jaunuolį taip keiktis? Pradėjau klausytis. Tačiau jis kalbėjo visai ramiai, pasakojo draugui savo įspūdžius iš baseino: kaip jis šoko nuo tramplyno ir jam nuo galvos nukrito maudymosi kepuraitė, kaip paskui ją graibė vandenyje ir t.t. Kalbėjo ilgai, ir visą jo pasakojimą lydėjo tas pats trumpas, bet biaurus keiksmažodis. Jis visiškai netiko prie pasakojimo situacijos, o kartais skambėjo tiesiog absurdiškai. Atrodė, kad tas nelemtas žodis yra priaugęs prie vaikino liežuvio ir periodiškai šokinėjo iš burnos, kai tik jis ją praverdavo. Net atsigrįžau pasižiūrėti. Vaikino veidas buvo švelnių, netgi mergaitiškų bruožų. Jo draugas taip pat visiškai padorios išvaizdos. Abu gerai apsirengę.
Bandžiau įsivaizduoti tą vaikiną ne su draugu, o su tėvais, mergaitėmis. Tikriausiai ir čia jo nepalieka tas keiksmažodis, taip prie jo priaugęs, tapęs jo kalbos atributu. Vargšas, jis dar nesupranta, jog tapo vergu, prisijaukinęs tą keiksmažodį savo tariamam vyriškumui įrodyti, lygiai kaip tuo pačiu tikslu kartais įspraudžiama į lūpas cigaretė ar įkišamas į kišenę vyno butelis.
Kas suluošino (drįstu taip pasakyti) tą jauną vaikiną? Tėvai, draugai ar jis pats? Tur būt, visi kartu.
Netaps keiksmažodžiai kasdienine duona, jei vaikas negirdės jų nuo pat mažens iš savo tėvų (dažniausiai tėvo), jei jie neįeis į jo žodyną su pirmaisiais išmoktais garsais ir žodžiais. Kaip graudu žiūrėti į tokį vaiką, kuris dar švebeldžiuodamas taria pačiam nesuprantamus biaurius žodžius.
Ar neteko matyti besikeikiančių vaikų darželyje ar kieme prie smėlio dėžės? Tikriausiai teko. Stengėtės nuvesti savo vaiką toliau nuo jo, kad ir jūsiškis, ko gero, neišmoktų. Ir nesubarėte to mažojo keikūno, juo labiau nepadarėte pastabos tėvui ar motinai: ne mano daržas, ne mano pupos: O tos piktžolės labai gajos. Jei nepadėsite jų naikinti svetimame lauke, jos išdygs ir jūsų palangėje.
Su keiksmais visų pirma turi kovoti suaugusieji, nedrabstyti jais vieni kitų: vyras — žmonos, žmona — vyro, tėvai — vaikų. Juk kaip dažnai dėl paprasčiausio menkniekio paleidžiam į darbą keiksmažodžius, ir mums atrodo, kad nuo to pasidaro lengviau. Bet pamėginkim nors kartą susilaikyti, kai užeis noras keiktis, ir, pamatysite, apsidžiaugsim, nes pajusime, kad pakilome pakopa aukščiau ir laimėjome kovą paties su savimi. Nugalėti savo blogus įpročius gana sunku. Bet neišmokysim savo vaikų kalbėti be keiksmažodžių, kol jie girdės panašius žodžius namie.
Lemiamas vaidmuo, kovojant su šia blogybe, tenka mūsų šeimų vyrams.