1974 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXV, NO. 4
|
110 |
Alfonsas Grauslys |
|
|
113 |
Vytautas Zubas |
|
|
121 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
|
130 |
P. Gaučys |
|
|
132 |
A. Augustinavičiūtė |
|
|
135 |
P. Kisielius |
|
|
137 |
Vilija Vakarytė |
|
|
138 |
Danutė Bindokienė |
|
|
140 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
142 |
Juozas Prunskis |
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
SKAMBANT IR GAUDŽIANT VELYKŲ VARPAMS,
BAŽNYČIOJE GIEDAMA LINKSMAS “EXULTET”.
KRISTUS KĖLĖS — KRITO BEJĖGĖ MIRTIS!
EVANGELIJA LIEPIA JO KAPE NEIEŠKOTI,
NES JIS JAU TEN, KUR AMŽINA GYVYBĖ,
KUR NĖRA NEI PABAIGOS, NEI MIRTIES,
KUR TIK GYVENIMAS IR NUOLATINĖ PRADŽIA.
IR PAVASARIO GAMTA NENORI ATSILIKTI,
IR JI PRADEDA GAUSTI PRISIKĖLIMO HIMNU.
JAU SUTRIUŠKINTAS ŽEMĘ KAUSTĘS GRUODAS,
IŠ JOS KYLA NAUJA GYVYBĖ, NAUJA AUGMENIJA,
TARTUM IR JI GIEDODAMA PERGALĖS HIMNĄ,
PASAKODAMA, KAD MIRTIS YRA LAIKINA,
KAD GREITAI JI PASIKEIČIA Į GYVYBĘ.
IR ŽMOGUS NE MIRČIAI, O GYVENIMUI SKIRTAS;
JUK JEIGU VISA GAMTA IŠ MIRTIES KELIASI,
TAI ARGI NESIKELS JOS VALDOVAS — ŽMOGUS?
ALFONSAS GRAUSLYS
2. ŽMOGAUS DIDYBĖ
"Žmogus — tai Švč. Trejybės tvėrimo pažiba".6 Šitaip tvirtindamas, šis rusų ortodoksų pasaulietis teologas galvojo apie tuos daugiskaitoje užrašytus Šv. Rašto (Prad. 1, 26) žodžius: "Padarykime žmogų į mūsų paveikslą ir panašumą, kad viešpatautų. .. visai žemei..." Tuo būdu, žmogus buvo sutvertas pasaulio valdovu. Naujasis Testamentas, tartum aidas, atsiliepdamas į šiuos Senojo Testamento žmogaus sutvėrimo žodžius, nustebimą reikšdamas, sako: "Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai" (Žyd. 2, 6-7). Šis tekstas, aiškintojų tvirtinimu, yra taikomas kaip žmogui, taip ir žmogumi tapusiam Dievo Sūnui.
Nenuostabu, kad Bažnyčios Tėvai, atsiliepdami į Šv. Rašto tekstus, pagrindžiančius žmogaus didybę, iškilmingais žodžiais tą didybę vaizduoja: "Žmogus yra panašus į Dievą, nes Dievas yra panašus į žmogų"7; "žmogus yra Dievo žmogiškasis veidas"8; "tarp Dievo ir žmogaus yra didžiausia giminystė"9 ir t.t. Rytų krikščionių šventasis Gregorius Palamas, net prieš krikščionių tradiciją išvedžiodamas, tvirtina, kad esą žmogus yra aukštesnis už angelus, nes angelai tėra tik dvasios, skirtos žmogui tarnauti, o žmogus buvo sutvertas į būsimo, ateisiančio Dievažmogio paveikslą... (Nenuostabu, kad šis šventasis vadina žmogų "Dievo stebuklu"!). "Po Dievo, žiūrėk į kiekvieną žmogų kaip Dievą", taip, žmogaus didybe susižavėjusi, skelbia ortodoksų liturgija. Todėl, ypač Rytų krikščionių liturgijoje, taip dažnai apsmilkomi Viešpaties, Jo Motinos ir šventųjų paveikslai; smilkomi ir tikintieji, tie "Dievo paveikslai ir panašumai".
Besigilinant į žmogaus prigimtį, aiškėja dvasinis pradas joje, kurs, pasireikšdamas protu ir laisva valia, padaro žmogų pasaulio valdovu. Žmogus, sutvertą pasaulio medžiagą bei jos įstatymus panaudodamas, sava kūryba, palenkia gamtą šiam dvasiniam pradui paklusti.
Jau B. Pascal yra sakęs, kad "žmogus yra tik nendrė, trapiausia gamtoje, bet nendrė mąstanti" ir "kad mąstymas sudaro žmogaus didybę".10 Žmogaus protas — tai "Dievo išminties atspindys".11
("Laiškų Lietuviams" konkurse II-ją premiją laimėjęs rašinys)
VYTAUTAS ZUBAS
Kalbėti tik apie lietuviškąją išeiviją, nepažvelgus į kitas tautines grupes emigracinėj aplinkoj, būtų netikslu. Emigracija nėra naujas reiškinys, bet nuolatinis žemės rutulio gyventojų judėjimas, siekiąs tūkstančius metų. Europoj nuo didžiojo tautų kraustymosi iki antrojo pasaulinio karo pabaigos vyko savanoriški ir priverstiniai gyventojų judėjimai. Po paskutinio karo gal daugiausia nukentėjo vokiečiai kolonistai, turėję užleisti savo senas gyvenvietes Pabaltijy, Čekoslovakijoj ir Lenkijoj, o žydų šimtametės bendruomenės Europoj buvo visiškai sunaikintos. Vidurio ir Rytų Europai patekus Sovietų Sąjungos sferon, daugelis tų kraštų gyventojų atsidūrė nesavanoriškoj emigracijoj. Taigi nė viena mūsų išeivijos karta nėra koks nors vienintelis reiškinys, ir, žvelgdami į jos išlikimą per kitų tautų pavyzdį, klausimui duosime perspektyvą ir gilumą.
Nerija Linkevičiūtė ir Gina Čapkauskienė, atlikusios meninę programa “Laiškų Lietuviams” premijų įteikimo iškilmėse. (A. Grigaičio nuotr.)
KURIOS TAUTOS IŠLIEKA?
Tautines grupes emigracinėj aplinkoj šiuo metu geriausia sekti Kanadoj. Mat, tai jaunas imigrantų kraštas, per paskutiniuosius 23 metus gyventojų skaičių pakėlęs nuo 14 milijonų iki 21. Amerika, tiesa, priėmė didžiausią imigrantų skaičių, bet jų tautinio charakterio neišlaikė. Amerika į-vykdė "tautų suvirinimą" dėl to, kad imigracija vyko tuo laiku, kai tautinis susipratimas dar buvo silpnas. Kanadoj imigracinė politika turi prisitaikinti laiko reikalavimams ir valstybė bando sukurti tautinės mozaikos kraštą. Žinoma, tai daroma ne kokiais aukštais humanistiniais idealais vadovaujantis, bet verčiant būtinybei, kurią iššaukia anglosaksų ir prancūzų tautinių grupių varžytinės. Tokių varžytinių nebuvo anglosaksiškoj Amerikoj ir dabar nėra Australijoj, kuri taip pat priima nemažai imigrantų, bet jų tautinio charakterio išlaikymu nesirūpina.
Skaityti daugiau: KAS PADEDA IR KAS KENKIA IŠLIKTI LIETUVIŠKAJAI IŠEIVIJAI?
BR. KRIŠTANAVIČIUS,S.J.
XV. PRAMOGOS IR PRIEMONĖS
Apžvelgus paskutiniuosius tėvų jėzuitų statybos ir pastoracijos darbus, bus pravartu mesti žvilgsnį į kultūrines Kauno jėzuitų gimnazijos pramogas bei mokslines priemones, kuriomis jie stengėsi išugdyti meninius mokinių gabumus ir praplėsti jų mokslinį akiratį. Nors pradžioje tos pramogos ir priemonės buvo kuklios, bet ilgainiui jos atkreipė į save plačios visuomenės dėmesį ir tapo gimnazijos atrakcija, kuria gėrėdavosi mokiniai, jų tėvai ir kauniškiai.
Kultūrinis gimnazijos darbas prasidėjo 1926 metais, kai kl. Antanas Mešlis sutelkė keliolikos mokinių grupę, paprašė jų išmokti po eilėraštį ir vasario 12 dieną suvaidino T. B. Andruškos parašytą komediją "Bolševikai Panevėžyje". Tas vaidinimas buvo pakartotas du kartus.
1928 m. gruodžio 20 dieną tėvų jėzuitų mokiniai suvaidino "Tarcizijų" ir suruošė koncertą. Tą renginį T. Kipas taip apibūdina savo dienoraštyje: "Didinga scena, vaidinimas vidutinis, koncertas menkas".1
Žymiai geriau pasisekė suvaidinti vokiečių rašytojo Šilerio "Plėšikus". Tam veikalui moksleiviai ruošėsi pusketvirto mėnesio ir suvaidino jį 1930 m. vasario 15 dieną. Rūbus jie gavo iš Valstybės Teatro ir, kaip prisipažįsta patys artistai, tai juos pakėlė net į puikybę. Salė buvusi pilnutėlė, ir mažesnieji teatro mėgėjai lipo tiesiog ant scenos. Kadangi technikinis personalas buvo neįgudęs, ir pertraukos buvo ilgokos, kai kurie maži žiūrovai turėjo progos net numigti. Vaidinimas buvo pradėtas 6 valandą vakaro ir užsitęsė iki pusės pirmos nakties. Vaidinimas taip visiems patiko, kad jis buvo pakartotas net tris kartus.2
Dar didesnį pasisekimą turėjo kl. Juozo Belecko sukurtas "Pilotas". To veikalo rankraštį jis gavo iš T. Holzmeisterio, S.J., kuris karo metu "Pilotą" statė savo kareiviams. Bet jis buvęs be jokios centrinės minties, nesceniškas ir palaidas. Pasinaudojęs kritiškomis p. Montvidienės pastabomis, kl. J. Beleckas jį ištaisė ir perdirbo. Veikalas buvo suvaidintas pirmą kartą 1931 m. kovo 27 dieną ir pakartotas dar du kartus. Dekoracijas nupiešė gimnazijos mokiniai: Kiaulėnas ir Buzas, o kostiumus paskolino Valstybės Teatras. Kiekvieną vakarą "Piloto" pasižiūrėti ateidavo tarp 600 ir 700 žmonių.3
G. M. Hopkins, anglų poetas ir kunigas jėzuitas, gimė 1844 m. konsulo Havajuose šeimoje. Baigęs vidurinį mokslą, išvyko į Oksfordo Balliolo kolegiją. Kardinolo New-mano paveiktas, perėjo į katalikų tikėjimą ir įstojo į jėzuitų naujokyną. 1877 m. gavo kunigo šventimus. Darbavosi įvairiose parapijose ligi 1882 m., o paskui buvo paskirtas Stonyhursto jėzuitų kolegijos profesorium. Nuo 1884 m. buvo graikų kalbos ir literatūros profesorius Dublino karališkame universitete, kur išbuvo iki savo mirties 1889 m.
Įstodamas į jėzuitų naujokyną, Hopkins sudegino visą savo anksčiau sukurtą poeziją, nes manė, kad poezija nesuderinama su dvasiniu pašaukimu. Tuo metu jis buvo draskomas dvigubo, kunigo ir poeto, pašaukimo. Vėliau sutapęs su religiniu gyvenimu, jis atgavo objektyvumą ir, savo rektoriaus paskatintas, vėl pradėjo kurti poeziją. Tačiau gyvendamas, jis nepaskelbė nė vieno savo eilėraščio. Tik po 30 m. nuo jo mirties jo sukurtą poeziją paskelbė jo draugas poetas R. Bridges.
Dabartiniu metu Hopkins labai vertinamas, nes jis turėjo didelę įtaką ne tik nūdieninei anglų poezijai, bet ši jo įtaka paplito po visą pasaulį. Kritikai pažymi, kad visa yra reta Hopkins poezijoje. Jis buvo vienas tokių retų poetų, kurie gyvena ir miršta nepastebėti. Gyvam esant, jo kūryba niekas nesidomėjo, o po mirties nepaprastai iškilo. Taip pat retas ir beveik niekur negirdėtas dalykas, kad jo poezijoje susijungia didžiulė dvasinė jėga su nepaprastai sudėtinga technika, kuri, deja, dingsta vertime. Neangliškąjį pasaulį labiausiai patraukia jo poezijos dvasinė jėga, kuri geriausiuose kūriniuose sulygina jį su Šekspyru ir Miltonu.
Būdinga, kad jis buvo nepaprastai jautrus garsams, spalvoms, pavidalams, fizinėms formoms ir aštriai jautė daiktus, todėl lengvai sudarydavo dramatinius kontrastus tarp brutalios energijos, matomos gamtoje, ir transcendentinės religinės reikšmės. Religinio gyvenimo patirtis jį įgalino pasiekti ir išsakyti labai savaimingą katalikišką Dievo viziją ir tikinčiųjų santykius su Dievu.
Čia pateikiame kelių jo eilėraščių vertimus.
P. Gaučys
MARGAS GROŽIS
Garbė Dievui už margus daiktus.
Už dvispalves, kaip marga karvė, padanges,
Už rožiniais intapais nusėtą plaukianti upėtakį;
Už nuo kaštanu krintančias grynas, žėrinčias anglis ir už kikilių sparnus.
Peisažas dėmėtas ir ivairus: banda, dirvonas, arimas
Ir visi amatai su savo prietaisais, reikmenimis ir nudailinimais.
Visi daiktai, prieštaringi, pradiniai, atliekami ir keisti.
Visa, kas svyruoja, išmarginta ar šlakuota, virpa (kas žino kaip?),
Greita, lėta; rūgštu, saldu; ryšku, tamsu:
Visa nuolat pradeda ir gimdo, o jo grožis nesikeičia:
Garbinkite jį.
Aušra Augustinavičiūtė
Tuo pačiu meilės vardu mes vadiname įvairius ir kartais skirtingus jausmus. Vienu atveju mylinčiajam į pirmą planą iškyla sava nuosavybė, antruoju — kito žmogaus. Altruistinėje meilėje nulemia pastangos prisitaikyti prie objekto, egoistinėje — pritaikyti objektą prie savęs. Kai meilė savanaudė, mylimasis, nesvarbu, ar tai nuosavas kūdikis, draugas, sužadėtinis ar žmona, įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, jis paruošiamas tam tikros programos vykdymui. Taigi — pritaikymas, perdirbimas, kartais net sugniuždymas, kad būtų galima identifikacija. Antruoju atveju — pirma identifikacija, savęs sutapatinimas su objektu, mylimo suvokimas, įsijautimas į jį, prisitaikymas prie jo. Tada, kai padedi jam būti pačiu savimi, rasti savo tikrąjį aš — charakterį, talentą ar siekius, vystyti realias ir jo paties labui reikalingas savybes, padidinti jo pasitikėjimą savimi.
Savanaudė meilė grindžiama intuityviu arba suvoktu supratimu, kad asmeninė gerovė, savi malonumai, pasitenkinimas priklauso nuo kooperacijos su kitu žmogumi. Į tą kitą žiūrima kaip į naudingą ar nenaudingą objektą, nesvarstant, ar savitarpio santykiuose jo interesai patenkinami ar nepatenkinami. Kadangi dėmesys sukauptas į savo pasitenkinimą, mylintysis gali visai nepastebėti, kad antrasis yra nusivylus, kad jam skaudu, nemalonu. Neretai tėvai į vaikus žiūri kaip į malonų ar gražų žaislą, nesiskaitydami su natūraliais vaiko poreikiais, reikalaudami elgesio, priešingo jo prigimčiai. Judrų vaiką stengiamasi perdirbti pagal lėto brolio pavyzdį, lėtam prikaišiojamas jo rambumas; dukra paverčiama išpuošta lėle. Ir tik tam, kad būtų patenkinta tėvų savimeilė varžybose su giminėmis ar kaimynais. Čia vaikas — objektas, kuris savo tėvams turi teikti iš anksto numatytą, suplanuotą ir užprogramuotą pasitenkinimą. Tokia pat egocentrinė meilė galima tarp vaikino ir merginos, vyro ir žmonos. Štai vaikinas myli merginą. Jinai — jį. Bet jis jai vienas, ir ji nori jam taip pat būti vienintelė. Jo gi interesų ratas platus, daug draugų. Merginą ilgai drasko prieštaravimai, ji nesupranta, kodėl jis nepasitenkina jos vienos draugyste. Pagrįstai ar nepagrįstai įtarinėja neištikimybe, nenuoširdumu. Šitame jaunuolių pavyzdyje susiduriame su gana plačiai paplitusia abipuse egocentrine meile. Abu tepaiso savų interesų. Ji svajoja apie greitesnį šeimos sukūrimą su jai pageidaujamu asmeniu, stengiasi apriboti jo poreikius savimi. Jis — gyventi pagal savo programą, nepaisydamas, ar tai jai malonu, ar nemalonu. Jei liks jie kartu — vienas iš jų, gal būt, laimės. Kitas pralaimės. Na, o jei nė vienas savos linijos neišsižadės, vyks nuolatinis karas su tam tikrų šalininkų — giminių, pažįstamų, o vėliau ir vaikų verbavimu į vieną ir kitą pusę.
Savanaudės meilės tikslas — objektyvo pavergimas, pavaldumo užsitikrinimas. Taip gali elgtis vyrai, moterys, tėvai ir vaikai. Bet kurios rūšies viešpatavimas, tame tarpe ir viešpatavimas meilėje, grindžiamas nepakankama meile. Kartais į pavaldžią pusę žiūrima kaip į menkystę, tada nepagarba gali pereiti net į atvirą tyčiojimąsi, sadizmą. Ir vis dėlto kai kuriuos žmones tai patenkina. Pasitaiko moterų, gyvenančių su jas niekinančiais vyrais.
Petras Kisielius
Ši tema buvo duota panagrinėti Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto studentams. Žinoma, buvo įvairių nuomonių, bet vis dėlto jos nebuvo tokios skirtingos ir kraštutinės, kaip kartais tenka pastebėti mūsųvyresniosios kartos diskusijose. Čia spausdiname II kurso studento Petro Kisieliaus rašinį, kuris gal bus lyg skersinis piūvis visų pareikštų nuomonių ir geriausiai charakterizuos jaunimo galvoseną šiuo klausimu.
Redakcija
Prieš dvejus metus lietuvių visuomenė Amerikoje buvo vieninga ir jos veikla efektinga. Didieji amerikiečių laikraščiai aprašė lietuvių suruoštas demonstracijas pirmuose puslapiuose, ir Lietuvos vardas vis dažniau ir dažnaiu būdavo minimas televizijoje. Lietuviai praleisdavo laiką ne skaitydami šmeižtus, o siuntinėdami laiškus Amerikos kongresmanams ir senatoriams, rašydami straipsnius Amerikos laikraščiams, ruošdami sėkmingas demonstracijas prieš rusų agresiją. Lietuvių visuomenė Amerikoje veikė kaip vienetas, su kuriuo valstybės veikėjai skaitėsi. Net Amerikos prezidento žmona atvyko į Šokių šventę, ieškodama balsų Amerikos prezidento rinkimams.
Tačiau lietuvių vieningumas 1972 metų vasarą pasikeitė į schizmą, kuri lietuvių visuomenę dar iki šiol tebeskaldo. Kaip neramumas taip greitai virto realybe, yra sunku suprasti — net priėjo prie to, kad lietuviai naudojasi ne tik žodiniu smurtu, bet ir fiziniu smurtu: vandališkai teršdami vieni kitų nuosavybes. Lietuvių visuomenės veikla dabar bazuojasi beveik tik susirinkimais, virtusiais lyg mūšių laukais, kuriuose tarpusavyje kariauja dvi grupės: tie, kurie tiki, kad bet koks santykiavimas su okupuotos Lietuvos lietuviais turėtų būti vengiamas, ir tie, kurie mano, kad toks santykiavimas yra būtinas Lietuvos ir Amerikos lietuvių kolonijų išlaikymui.
Pirmoji grupė žiūri į santykiavimą su Lietuva, kaip į didelę riziką. Jie mano, kad Lietuvoje išeinanti spauda ir knygos gali įnešti į mūsų kolonijas kenksmingos komunistinės propagandos. Ekskursijos į Lietuvą esąs pripažinimas komunistų valdžios Lietuvoje. Ypač pavojingos esančios jaunimo ekskursijos į Lietuvą. Rusai gali bandyti varyti savo propagandą nepatyrusiam jaunimui.
Antroji grupė tvirtina, kad lietuviai Amerikoje ir lietuviai Lietuvoje dar sudaro vieną tautą. Santykiavimas vienų su kitais yra būtinas, norint išvengti visiško nutolimo.
Vilija Vakarytė
* * *
Matau saulės spindulį,
kuris, nusileidęs vandenyne,
prašviečia tamsią paplūdimio naktį.
Baltos putos kyla nuo bangų,
primindamos man vaikystės pasaką:
— jei tu gyvas, pieno puta,
jei negyvas, kraujo puta, —
ir pasiryžusi laukiu kraujo putos,
nes žinau, kad tu niekados manęs nesuprasi,
niekados negrįši.
Išaušta šiltas rytas, o aš, kaip tas vienintelis
saulės spindulys, ieškau vietos prašvisti pasaulyje...
ieškau kraujo putos,
kuri gal niekados nepalies mano gyvenimo vartų
ir nenuskandins manęs su tavo siela.
Bet visą dieną laukiu tavęs ant uolų,
o tavęs nėra...
Paskutiniajam saulės spinduliui pranykus debesyje,
aš sulaukiu mėnulio šviesos,
kuri atspindi sidabrini kelią jūroje.. .
Ir tu parplauki namo ant baltos, putojančios bangos,
kuri atvėrė mūsų gyvenimo duris,
ir mes abu plaukiame iš juodos nakties
Į nuostabią meilės šviesą,
kurią žeria tas vienintelis saulės spindulys,
atvėręs mums amžiną laimę.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
LIETUVOS EŽERŲ PROBLEMOS
Dažnas vyresniosios kartos lietuvis, su maloniu atsidūsėjimu prisimindamas tėvynėje praleistąją jaunystę, mena ir jos gamtovaizdžius — miškus, upes, ežerus. Žmonėms kartais sunku įsivaizduoti, kad daugiau kaip per dvidešimt metų daug kas ten neatpažįstamai pasikeitė. Jeigu kažkada gražiaisiais tėviškės laukų ežerais tereikėjo tik grožėtis, tai šiandien daugeliui jų gresia užteršimas, dumblėjimas ir net visiškas išnykimas. Ežerų menkėjimu sielojamasi ir Lietuvoje, bet ne visuomet galima jį lengvai sustabdyti ar pašalinti. Tiesioginis dabartinės Lietuvos šeimininkas ežerų likimu susirūpina tik tada, kai iš jų gaunamos žuvies produkcija visai sušlubuoja.
Pagrindinės ežerų problemos (kaip rašoma "Mūsų Gamtoje" Nr. 11, 1973) yra maždaug šitokios: 1) menkas žuvų ir vėžių produktyvumas; 2) greitas dumblėjimas ir užaugimas, 3) ežerų vandens lygio žemėjimas, 4) ežerų vandens ir aplinkos užterštumo didėjimas, 5) greitas ežerų hidrocheminio ir hidrobiologinio režimo kitimas nepageidaujama kryptimi ir kt.
Šiems neigiamiems reiškiniams priežasčių yra įvairių ir daug. Dalis kaltės suverčiama mokslininkams - ežerų tyrinėtojams, kad jie per mažai dėmesio kreipia į krašto ežerų problemas, užsiiminėdami vieno kito paskiro ežero ar ežerų grupės tyrinėjimu, bet nesiimdami didelio masto ežerų problemų sprendimo. Net ten, kur tokie tyrinėjimai yra nuosekliau atliekami, rezultatai paprastai pasilieka archyvuose, bet nėra praktiškai pritaikomi problemoms spręsti. Kaltinamas ir silpnas mokslininkų ryšys su gamybininkais, kurie dažnai kreipiasi į mokslininkus patarimo, planuojant vandens ūkio projektus. Pasitaiko, kad mokslininkai nežino, kas aktualiausia gamybininkams, ir dėl to sprendžia praktiniu požiūriu mažareikšmes temas, pateikdami abejotinos vertės siūlymus.
Tačiau didžiausia dalis kaltės tenka tiems, vadinamiesiems gamybininkams, dėl kurių neapdairumo šiandien susidariusios problemos gresia Lietuvos ežerams. Svarbiausios iš tų neapdairumo priežasčių yra: 1) tiesioginis ežerų nuleidimas, sausinant jų aplinką, 2) ežerų, kuriuos maitina požeminiai vandenys, mitybos pablogėjimas, sausinant jų aplinką, 3) žemės ūkio chemizavimas, 4) statybos ežerų pakrantėse, 5) menkas rūpinamasis ežerais, esančiais didesnių gyvenviečių ir miestų teritorijose.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIE NETIKSLIAI VARTOJAMI ĮVARDŽIAI IR PRIEVEIKSMIAI
Kai kurie, skaitydami šį kalbos skyrių, kartais labai nustebę klausia: "Dėl ko šis žodis ar posakis yra neteiktinas, nevartotinas? Juk jis taip visų įprastas, vartojamas, tad dėl ko dabar staiga jis pasidarė negeras?" Toks nustebimas yra visai suprantamas, nes dažniausiai mes čia minime tik tolaus žodžius ar posakius, kurie labai mūsų kasdieninėje kalboje įsigalėję, kuriuos vartoja gal net 90% visų mūsų tautiečių; bet vis dėlto tie žodžiai ar posakiai mūsų kalbai yra neteiktini, svetimi, tik vėliau į lietuvių kalba įsibrovę, atėję iš kitų kalbų. Kai kurias tokias aiškias svetimybes vadiname barbarizmais; jie gali būti lengvai atpažįstami. Daugelio tokių lengvai atpažįstamų barbarizmų jau mes esame nusikratę, pakeitę juos, bent mūsų rašomojoje kalboje, savais lietuviškais žodžiais. Blogiau yra su tais žodžiais ar posakiais, kurie yra lietuviški, tik mūsų įprasti vartoti ne ta prasme, kuria jau nuo seno mūsų liaudis juos vartojo. Pamažu mūsų kasdieninėje vartosenoje jie yra praradę savo semantinį tikslumą. Eiliniam žmogui dažnai yra sunku suvokti, kur čia yra tas netikslumas. Čia mums padeda šios rūšies specialistai — kalbininkai. Žinoma, kartais gali suklysti ir kalbininkai, o kartais jiems nusibosta kovoti ir nusileidžia "liaudžiai", ką galima matyti ir "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" II laidoje. Vis dėlto tai yra reti reiškiniai, tik išimtys. Jeigu mes daugiau dėmesio kreiptume į kalbininkų patarimus bei nurodymus, tai mūsų kalba labai pagerėtų ir priartėtų prie tos lietuvių kalbos, kurią esame paveldėję iš kaimuose gyvenusios mūsų liaudies, dar nesugadintos svetimų kalbų.
įvardžiu vartojimo klaidos
ANOKI, JOKI, KITOKI, VISOKI — ano-kie, jokie, kitokie, visokie. Įvardžiai anoks, joks, kitoks, visoks daugiskaitos vardininke turi galūnę -ie. Su trumpuoju galūniniu balsiu -i šie įvardžiai vartojami tik kai kuriose tarmėse. Žinoma, jų pasitaiko ir grožinėje literatūroje, kur prireikus juos galima vartoti, bet bendrinėje kalboje tevartotinos daugiskaitos vardininko formos su galūne -ie.
KAS TAI, KIENO TAI, KOKS TAI — kažkas, kažkieno, kažkoks. Šitie įvardžiai su priedu "tai" yra panašių rusiškų išsireiškimų pamėgdžiojimas. Pvz.: Kas tai (=kažkas) atėjo. Kieno tai (=kažkieno) čia būta. Pas mus buvo atėjęs koks tai (=kažkoks) žmogus. Žinoma, kai tas "tai" yra atskiras įvardis, o ne tik tam tikras "priedas", einąs tuoj po to žodžio, tai jo vartosena po įvardžių kas. kieno, koks yra visiškai taisyklinga, pvz.: Kas tai padarė? Pasakyk man, kieno tai vaikas. Ar jūs galite įsivaizduoti, koks tai darbas?
THE EXORCIST
Šis filmas sukėlė ypatingą susidomėjimą. Nežiūrint bilietų kainos (Čikagoje 4 dol.), žmonės eilėmis stovi prie įėjimo. To pasiekta ypač gerai suorganizuota reklama, bet taip pat ir neeiliniu pastatymu, patraukusiu Oscarų skyrėjų dėmesį. Filmas tęsiasi dvi valandas, susuktas pagal to paties pavadinimo romaną, parašytą William P. Blatty. Autorius organizavo ir šio filmo pastatymą. Vaizduojama motina ir dukra Washingtone — Georgetowne. Laimingą jųdviejų gyvenimą drumsčia ypatingas dukters pasikeitimas. Atliekami įvairūs mediciniški ir psichologiški tyrimai su gausiais galvos peršvietimais rentgeno spinduliais, bet tai nieko nepadeda ir ligos priežasties neišaiškina. Nors motina, su vyru atsiskyrusi aktorė, yra agnostike, bet pradeda įsitikinti, kad duktė velnio apsėsta, ypač kai ima šokinėti lova, lakstyti kambaryje baldai, o mergaitė klykti klaikiu balsu.
Pakviečiami du kunigai jėzuitai, kurie egzorcizmais nugali velnią, bet abudu miršta: vienas širdies smūgiu, o kitas velnio išmetamas iš antro aukšto pro langą ir užmušamas.
Filmas yra kontroversinis, bet sakoma, kad to kaip tik norėjęs jo režisierius William Friedkin, pernai laimėjęs Oscarą už “The French Connection” pastatymą. Filme yra ir gerų, ir blogų pusių. Tarp blogųjų jame gausu keiksmų, piktžodžiavimų, labai šlykščių scenų. Bet, antra vertus, tuo parodomi velnio darbai, ir tos neigiamybės ne propaguojamos, o rodomos atstumiančiai. Dabar madoje polinkis į okultizmą ir net velnio garbinimą, todėl gal tai paaiškina ir didelį susidomėjimą šiuo filmu.
Filmo aktoriai labai stiprūs. Motiną vaidinanti Ellen Burstyn yra dabar viena geriausių JAV aktorių. Jos dukters labai sunkų vaidmenį atlieka Linda Blair, nors velnio balsui parodyti čia ją pavaduoja nematoma ir filme neminima Mercedes McCambridge. Kunigo Karras vaidmenį ryškiai atlieka Jason Miller. Geri ir kiti aktoriai. Ypatinga filmo stiprybė — garsas ir kiti pastatymo efektai. Atrodo, kad šiam tikslui negailėta lėšų. Filmui išleista apie 14 milijonų dolerių. Net vienai neesminei scenai filmuoti buvo nuvykta į Iraką, kur vykdomi archeologiniai kasinėjimai.
Kai kurie kritikai šį filmą vadina specialių efektų triumfų ir jį įvertina keturiomis žvaigždutėmis. Scenarijaus idėja yra imta iš 1949 m. St. Louis ligoninėje daryto egzorcizmo, kuris tęsėsi net tris mėnesius, gelbstint 14 m. berniuką.
Silpnų nervų ir širdžių žmonėms būtų geriau neiti šio filmo žiūrėti, bet pajėgesniems jis paliks stiprų įspūdį. Žiūrovai stebėsis sumania režisūra, galingais ekrano efektais, puikia vaidyba, bet bodėsis daugeliu nevalyvų žodžių ir šlykščių scenų. Be abejo, filmas tik suaugusiems ir tai ne visiems.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS
Šių metų straipsnio konkurso tema yra laisva, tik rašinys turi tikti “Šeimos” ar “Jaunimo” skyriui. Tad reikia rašyti kokiu nors šeimos ar jaunimo klausimu. Galima rašyti ir beletristine forma. Konkursas baigiasi šių metų gruodžio mėn. 31 d. Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos: I — 150 dol. (mecenatės — Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės), II — 100 dol. (mecenatė — Birutė Lieponytė), III — 75 dol. (mecenatas — Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (mecenatė — Ona Kuliešienė).
Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” 25 metų sukaktuvinio banketo metu 1975 m. vasario mėn. 23 d. Jaunimo Centre.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” PLATINIMO VAJUS — KONKURSAS
Šių jubiliejinių metų proga skelbiame ir antrą konkursą — platinimo vajų. Bus premijuojamas kiekvienas platintojas, suradęs bent 10 naujų skaitytojų, užsimokėjusių metinę prenumeratą. Platinimo premija — 50% prenumeratos mokesčio. Tai reiškia, jei kuris platintojas suras 10 skaitytojų, gaus 25 dol., už 20 skaitytojų — 50 dol. ir t.t.
Konkursas baigiasi šių metų gruodžio 31 d. Surastų naujų skaitytojų adresus su 5 dol. prenumeratos mokesčiu galima tuoj siųsti redakcijai (ne administracijai), pažymint, kad platintojas dalyvauja konkurse. Taip pat platintojas turi atsiųsti ir savo adresą.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Danguolė Sadūnaitė. PAKELIUI į EMMAUS. Eilėraščiai. Viršelis ir aplankas — Sesers O. Mikailaitės. Išleido Nek. Pr. Šv. Marijos Seserų Kongregacija 1974 m. 96 psl., kaina 2.50 dol. Galima gauti pas leidėjus, Putnam, Conn. 06260.
Ona Mikailaitė. PUPUČIO PASAULIUKAS. Pasakos ir iliustracijos — pačios autorės. įdomi knyga mažiesiems. Išleido Nek. Pr. Šv. Marijos Seserų Kongregacija 1974 m. Didelis formatas, daug iliustracijų, 142 psl., kaina 4.50 dol.
Petras Jonikas. KETURI KAZIMIERO BŪGOS LAIŠKAI. ŽEMAITĖ IR BENDRINĖ KALBA. LIETUVOS STUDENTŲ PAVARDĖS XV-XVIII AMŽ. EUROPOS UNIVERSITETUOSE. Lituanistikos Instituto leidiniai 1973 m.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI, 1974 m., nr. 3. K. Donelaičio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis.