Vilija Vakarytė
* * *
Matau saulės spindulį,
kuris, nusileidęs vandenyne,
prašviečia tamsią paplūdimio naktį.
Baltos putos kyla nuo bangų,
primindamos man vaikystės pasaką:
— jei tu gyvas, pieno puta,
jei negyvas, kraujo puta, —
ir pasiryžusi laukiu kraujo putos,
nes žinau, kad tu niekados manęs nesuprasi,
niekados negrįši.
Išaušta šiltas rytas, o aš, kaip tas vienintelis
saulės spindulys, ieškau vietos prašvisti pasaulyje...
ieškau kraujo putos,
kuri gal niekados nepalies mano gyvenimo vartų
ir nenuskandins manęs su tavo siela.
Bet visą dieną laukiu tavęs ant uolų,
o tavęs nėra...
Paskutiniajam saulės spinduliui pranykus debesyje,
aš sulaukiu mėnulio šviesos,
kuri atspindi sidabrini kelią jūroje.. .
Ir tu parplauki namo ant baltos, putojančios bangos,
kuri atvėrė mūsų gyvenimo duris,
ir mes abu plaukiame iš juodos nakties
Į nuostabią meilės šviesą,
kurią žeria tas vienintelis saulės spindulys,
atvėręs mums amžiną laimę.
* * *
Tiesiu tau ranką,
bet tu nepajėgi jos pagriebti.
Tiesiu tau ramybę,
bet tu per garsus ją priimti.
Tiesiu tau taiką,
bet tu kariauji su visu pasauliu.
Tiesiu tau meilę, bet tu nenori jos.
Tiesiu tau savo sielą, bet tu gręžies nuo jos.
Tiesiu tau visą savo gyvenimą,
bet tu per greitai per ji bėgi.
Tiesiu tau visą savo amžinybę,
o tu atsisukęs paleidi mane,
kaip paukštį,
ir nueini.
* * *
Mano sapnas paliečia dangų
ir vėl sugrįžta
į mano ieškančias akis
ir pralietas ašaras.
Girdžiu tolimą dainą
ir pamatau jį —
tą auksiniais sparnais paukštį,
kuris skraido vienišas mėlynoj padangėj,
ieškantis meilės ir tiesos.
Jaučiu, kaip mano siela pakyla prie jo
ir kaip jo šypsena ramina mane —
mes abu kylame į nepasiekiamą aukštybę,
kylame ten, kur žiba vienintelė šviesa —
Jo Tiesa,
kuri nušviečia mums meilės spindulį
į amžinybės džiaugsmą.