Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
LIETUVOS EŽERŲ PROBLEMOS
Dažnas vyresniosios kartos lietuvis, su maloniu atsidūsėjimu prisimindamas tėvynėje praleistąją jaunystę, mena ir jos gamtovaizdžius — miškus, upes, ežerus. Žmonėms kartais sunku įsivaizduoti, kad daugiau kaip per dvidešimt metų daug kas ten neatpažįstamai pasikeitė. Jeigu kažkada gražiaisiais tėviškės laukų ežerais tereikėjo tik grožėtis, tai šiandien daugeliui jų gresia užteršimas, dumblėjimas ir net visiškas išnykimas. Ežerų menkėjimu sielojamasi ir Lietuvoje, bet ne visuomet galima jį lengvai sustabdyti ar pašalinti. Tiesioginis dabartinės Lietuvos šeimininkas ežerų likimu susirūpina tik tada, kai iš jų gaunamos žuvies produkcija visai sušlubuoja.
Pagrindinės ežerų problemos (kaip rašoma "Mūsų Gamtoje" Nr. 11, 1973) yra maždaug šitokios: 1) menkas žuvų ir vėžių produktyvumas; 2) greitas dumblėjimas ir užaugimas, 3) ežerų vandens lygio žemėjimas, 4) ežerų vandens ir aplinkos užterštumo didėjimas, 5) greitas ežerų hidrocheminio ir hidrobiologinio režimo kitimas nepageidaujama kryptimi ir kt.
Šiems neigiamiems reiškiniams priežasčių yra įvairių ir daug. Dalis kaltės suverčiama mokslininkams - ežerų tyrinėtojams, kad jie per mažai dėmesio kreipia į krašto ežerų problemas, užsiiminėdami vieno kito paskiro ežero ar ežerų grupės tyrinėjimu, bet nesiimdami didelio masto ežerų problemų sprendimo. Net ten, kur tokie tyrinėjimai yra nuosekliau atliekami, rezultatai paprastai pasilieka archyvuose, bet nėra praktiškai pritaikomi problemoms spręsti. Kaltinamas ir silpnas mokslininkų ryšys su gamybininkais, kurie dažnai kreipiasi į mokslininkus patarimo, planuojant vandens ūkio projektus. Pasitaiko, kad mokslininkai nežino, kas aktualiausia gamybininkams, ir dėl to sprendžia praktiniu požiūriu mažareikšmes temas, pateikdami abejotinos vertės siūlymus.
Tačiau didžiausia dalis kaltės tenka tiems, vadinamiesiems gamybininkams, dėl kurių neapdairumo šiandien susidariusios problemos gresia Lietuvos ežerams. Svarbiausios iš tų neapdairumo priežasčių yra: 1) tiesioginis ežerų nuleidimas, sausinant jų aplinką, 2) ežerų, kuriuos maitina požeminiai vandenys, mitybos pablogėjimas, sausinant jų aplinką, 3) žemės ūkio chemizavimas, 4) statybos ežerų pakrantėse, 5) menkas rūpinamasis ežerais, esančiais didesnių gyvenviečių ir miestų teritorijose.
Dar neseniai, sudarant melioruotinų plotų projektus, būdavo planuojama pažeminti tuose plotuose esančių ežerų vandens lygį. Nors dabar panašūs projektai yra draudžiami ir ežerų vandens lygis daugiau nebežeminamas, tačiau šiuo metu dar yra keliasdešimt ežerų su pažemintu vandens lygiu. Atliekant sausinimo darbus, dažnai neatsižvelgiama į sausinamoje teritorijoje esančius ežerus, į jų mitybos charakterį. Panašiai atsitiko su Švento ežeru Zarasų rajone. Šis ežeras neturi nei intakų, nei iš-tako, t.y. jis priklauso ežerų grupei, kuriuos maitina požeminis nuotėkis. Prieš 5-7 metus buvo nusausintos pelkės, esančios netoli minėto ežero, ir nuo to laiko Švento vandens lygis ėmė nuolat žemėti. Šiuo metu jis yra pažemėjęs maždaug dviem metrais. Tokio likimo susilaukusių ežerų Lietuvoje yra nemažai.
Cheminių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje pastaraisiais metais labai suintensyvėjo. Nemaža cheminių medžiagų patenka į ežerų vandenį, todėl juose pastebėtas labai paspartėjęs organinių dumblų kaupimasis. Besiformuojant tiems dumblams, vyksta intensyvi oksidacija, sunaudojant daug deguonies. Dėl šių procesų beveik visuose Lietuvos ežeruose sumažėjo deguonis. Ypač deguonies trūkumas pastebimas žiemos metu. Ežerų, kuriuose žiemos mėnesiais dūsta žuvys, skaičius kasmet didėja.
Per pastaruosius dvidešimt metų pastebimas statybų suintensyvėjimas ežerų pakrantėse. Beveik prie kiekvieno didesnio ežero galima užtikti karvidę, kiaulidę, paukštidę ar kitą kokį nors gamybinį pastatą bei jų grupes. Šalia paprasto estetinio vaizdo gadinimo, šitokie gamybiniai pastatai visuomet teršia ežerų vandenį (srutos ir kiti organiniai ir cheminiai junginiai patenka tiesiai į vandenį). Neretai ežerų pakrantės tokiose vietose yra taip užterštos, kad netinka jokiam vartojimui.
Per kelerius paskutiniuosius metus labai suintensyvėjo įvairių poilsio vietų statyba prie ežerų. Pagrindinė tų statybų dalis neturi tinkamai sutvarkytos kanalizacijos ir diena po dienos intensyvina biologinį ežeru užteršimą.
Prie ežerų ir jų pakrančių užteršimo prisideda ir poilsiautojai, kurie sekmadieniais ir šventadieniais suplaukia į poilsio vietas. Sunku būtų rasti paežerę, kurioje nesivoliotų konservų dėžutės, buteliai, stiklainiai, šukės ir popieriai. Didelė dalis poilsiautojų nesilaiko ir transporto taisyklių, teršia ežerus, upes ir jų aplinką naftos produktais.
Daug miestų ir miestelių yra išsistatę ežerų pakrantėse arba netoli jų. Atrodytų, kad tokie ežerai turėtų būti kuo kruopščiausiai prižiūrimi ir sutvarkyti, mažiausiai užteršti. Tačiau yra kaip tik atvirkščiai. Į daugelį tokių ežerų nukreipti kanalizacijos vamzdžiai ir teka nešvarūs paviršiniai vandenys. Kai iškyla rimtesnė ežerų apsaugos problema, labai dažnai į ją numojama ranka — "Tai ne pirmos svarbos reikalas, tam nėra lėšų".
Ežerų menkėjimui, jų teršimui ir kitoms vandens problemoms pataisyti straipsnio autorius siūlo eilę patarimų, tačiau, kol į problemas bus žiūrima, kaip į antraeilius o ne "pirmos svarbos reikalus", Lietuvos ežerams tebegresia rimtas pavojus.
VYSK. M. VALANČIAUS PĖDOMIS
Jau ne kartą spaudoje buvo pastebėtos užuominos, kad Lietuvoje daugėja girtuoklių ir plinta alkoholizmas, su kuriuo kovojama įvairiais būdais. Kitokioms kovos priemonėms neatnešant reikiamų vaisių, kai kurie išradingi pareigūnai, matyt, prisimena, kaip kadaise vysk. M. Valančius su girtuokliais kovodavo, įsteigdamas blaivininkų draugijas. Štai gamyklos SKB viršininkas N. neseniai išleido įsakymą, įpareigojantį kadrų skyriaus vedėją ir gamybinių skyrių vedėjus skatinti SKB darbuotojus burtis į blaivininkų draugiją. Šitie blaivininkai ne tik patys negers, bet visomis išgalėmis stengsis paveikti draugus ir bendradarbius, kad nevartotų alkoholinių gėrimų, stengsis savo vietovėje užkirsti kelią į girtuoklystę.
"Literatūra ir menas" Nr. 6, 1974
GRAŽIAUSIAI IŠLEISTOS KNYGOS
Geriausiai meniškai apipavidalintos 1973-jų metų knygos buvo apdovanotos premijomis — jų dailininkai, techniniai redaktoriai ir spaustuvės bei leidyklos gavo specialius diplomus už 25 gražiausius 1973-jų metų leidinius. Knygų tarpe buvo S. Neries "Negesk, žiburėli", J. Marcinkevičiaus "Šešios poemos", elementorius "Vyturėlis", eilė propagandinių leidinių, kaip "Tarybų Lietuvos ekonomika ir kultūra", "Partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK" ir kt.