G. M. Hopkins, anglų poetas ir kunigas jėzuitas, gimė 1844 m. konsulo Havajuose šeimoje. Baigęs vidurinį mokslą, išvyko į Oksfordo Balliolo kolegiją. Kardinolo New-mano paveiktas, perėjo į katalikų tikėjimą ir įstojo į jėzuitų naujokyną. 1877 m. gavo kunigo šventimus. Darbavosi įvairiose parapijose ligi 1882 m., o paskui buvo paskirtas Stonyhursto jėzuitų kolegijos profesorium. Nuo 1884 m. buvo graikų kalbos ir literatūros profesorius Dublino karališkame universitete, kur išbuvo iki savo mirties 1889 m.
Įstodamas į jėzuitų naujokyną, Hopkins sudegino visą savo anksčiau sukurtą poeziją, nes manė, kad poezija nesuderinama su dvasiniu pašaukimu. Tuo metu jis buvo draskomas dvigubo, kunigo ir poeto, pašaukimo. Vėliau sutapęs su religiniu gyvenimu, jis atgavo objektyvumą ir, savo rektoriaus paskatintas, vėl pradėjo kurti poeziją. Tačiau gyvendamas, jis nepaskelbė nė vieno savo eilėraščio. Tik po 30 m. nuo jo mirties jo sukurtą poeziją paskelbė jo draugas poetas R. Bridges.
Dabartiniu metu Hopkins labai vertinamas, nes jis turėjo didelę įtaką ne tik nūdieninei anglų poezijai, bet ši jo įtaka paplito po visą pasaulį. Kritikai pažymi, kad visa yra reta Hopkins poezijoje. Jis buvo vienas tokių retų poetų, kurie gyvena ir miršta nepastebėti. Gyvam esant, jo kūryba niekas nesidomėjo, o po mirties nepaprastai iškilo. Taip pat retas ir beveik niekur negirdėtas dalykas, kad jo poezijoje susijungia didžiulė dvasinė jėga su nepaprastai sudėtinga technika, kuri, deja, dingsta vertime. Neangliškąjį pasaulį labiausiai patraukia jo poezijos dvasinė jėga, kuri geriausiuose kūriniuose sulygina jį su Šekspyru ir Miltonu.
Būdinga, kad jis buvo nepaprastai jautrus garsams, spalvoms, pavidalams, fizinėms formoms ir aštriai jautė daiktus, todėl lengvai sudarydavo dramatinius kontrastus tarp brutalios energijos, matomos gamtoje, ir transcendentinės religinės reikšmės. Religinio gyvenimo patirtis jį įgalino pasiekti ir išsakyti labai savaimingą katalikišką Dievo viziją ir tikinčiųjų santykius su Dievu.
Čia pateikiame kelių jo eilėraščių vertimus.
P. Gaučys
MARGAS GROŽIS
Garbė Dievui už margus daiktus.
Už dvispalves, kaip marga karvė, padanges,
Už rožiniais intapais nusėtą plaukianti upėtakį;
Už nuo kaštanu krintančias grynas, žėrinčias anglis ir už kikilių sparnus.
Peisažas dėmėtas ir ivairus: banda, dirvonas, arimas
Ir visi amatai su savo prietaisais, reikmenimis ir nudailinimais.
Visi daiktai, prieštaringi, pradiniai, atliekami ir keisti.
Visa, kas svyruoja, išmarginta ar šlakuota, virpa (kas žino kaip?),
Greita, lėta; rūgštu, saldu; ryšku, tamsu:
Visa nuolat pradeda ir gimdo, o jo grožis nesikeičia:
Garbinkite jį.
ŽVAIGŽDĖTA NAKTIS
Pažiūrėk į žvaigždes! Pažiūrėk į padanges!
Pažiūrėk i visus ugningus tvarinius, beskriejančius erdvėje!
Į žėrinčius miestus, į apskritas tvirtoves!
Tamsiuose miškuose tvyro deimantai, elfų akys!
Pilkos, šaltos pievos, kur auksas, tyras auksas slepiasi!
Vėjo lankstomas šermukšnis! Aukštos tuopos liepsnoja!
Snaigėm skrenda karveliai, išsigandę būriais išlakstė iš kiemo!
Ak, tas dangus, perkamas, visa — dovana!
Tad pirk! Tad siūlyk! Ką? — Maldą, kantrybę, išmaldą, įžadus.
Žiūrėk, žiūrėk: Gegužio maišatis tarp sodo šakų!
Žiūrėk! Tai Kovas žieduose — gelsvais miltais apiberti gluosniai!
Iš tikrųjų tai klojimas, viduje sukrauti javai.
Už tos žėrinčios tvoros, namuose yra Kristus,
Yra sužadėtinis, Kristus ir jo motina, ir visi šventieji.
PAVASARIS
Nieko nėra gražesnio ųž pavasarį,
Kai žolė kupliai auga, aukšta, graži ir sultinga.
Strazdo kiaušinėliai atrodo, kaip maža, žema padangė,
Ir taip strazdas išskaidrina ir išplečia mūsų klausą,
Tarp miško aidų, kad, jo besiklausant,
Jo giesmės mus užklumpa, kaip žaibas.
Kriaušės žvilgą, lapai ir žiedai paliečia
Besileidžianti žydri; ir šis žydris — tai bėgimas
Į perteklių; taip pat laimingi šokinėja ėriukai.
Kas yra visi tie syvai, visas tas džiūgavimas?
Pasaulio malonaus gyvenimo būdas, pradžioje,
Rojaus soduose. Surink, nušienauk pirma nei
Ateis persisotinimas, pirma nei apsiniauks,
O Kristau, Viešpatie, ir nuodėmė apgižins
Vaikino ir mergaitės nekaltybę ir geguži,
O gimęs iš Mergelės! Tu, kuris išsirinkai tiek nekaltųjų.
DIEVO DIDYBĖ
Pasaulis pilnas Dievo didybės,
Kuri staiga sužėri, kaip saulėje švitįs kalavijas,
Ar auga ir susitelkia, kaip lėtai persisunkiąs aliejus.
Kodėl gi dabar žmonės neboja jo galios?
Žmonių kartos praėjo, praėjo ir praėjo;
Ir jų lytėjimas visa atbukina, sutepa ir aptemdo;
Ir nešioja žmogaus dėmes, ir dalijasi jo prakaitu:
Žemė dabar nuoga, ir batuota koja jau nebegali jos jausti.
Ir vis tik gamta niekad neišsisemia;
Daiktų gelmėje plaką jos gaivi širdis;
Ir nors tamsioje vakarų padangėje dingsta paskutinė šviesa,
Rudam rytų krašte aušta rytas,
Nes virš palinkusios žemės Šventoji Dvasia
Ištiesia savo šviesulingus sparnus ir karšta krūtinė ją šildo.