BR. KRIŠTANAVIČIUS,S.J.
XV. PRAMOGOS IR PRIEMONĖS
Apžvelgus paskutiniuosius tėvų jėzuitų statybos ir pastoracijos darbus, bus pravartu mesti žvilgsnį į kultūrines Kauno jėzuitų gimnazijos pramogas bei mokslines priemones, kuriomis jie stengėsi išugdyti meninius mokinių gabumus ir praplėsti jų mokslinį akiratį. Nors pradžioje tos pramogos ir priemonės buvo kuklios, bet ilgainiui jos atkreipė į save plačios visuomenės dėmesį ir tapo gimnazijos atrakcija, kuria gėrėdavosi mokiniai, jų tėvai ir kauniškiai.
Kultūrinis gimnazijos darbas prasidėjo 1926 metais, kai kl. Antanas Mešlis sutelkė keliolikos mokinių grupę, paprašė jų išmokti po eilėraštį ir vasario 12 dieną suvaidino T. B. Andruškos parašytą komediją "Bolševikai Panevėžyje". Tas vaidinimas buvo pakartotas du kartus.
1928 m. gruodžio 20 dieną tėvų jėzuitų mokiniai suvaidino "Tarcizijų" ir suruošė koncertą. Tą renginį T. Kipas taip apibūdina savo dienoraštyje: "Didinga scena, vaidinimas vidutinis, koncertas menkas".1
Žymiai geriau pasisekė suvaidinti vokiečių rašytojo Šilerio "Plėšikus". Tam veikalui moksleiviai ruošėsi pusketvirto mėnesio ir suvaidino jį 1930 m. vasario 15 dieną. Rūbus jie gavo iš Valstybės Teatro ir, kaip prisipažįsta patys artistai, tai juos pakėlė net į puikybę. Salė buvusi pilnutėlė, ir mažesnieji teatro mėgėjai lipo tiesiog ant scenos. Kadangi technikinis personalas buvo neįgudęs, ir pertraukos buvo ilgokos, kai kurie maži žiūrovai turėjo progos net numigti. Vaidinimas buvo pradėtas 6 valandą vakaro ir užsitęsė iki pusės pirmos nakties. Vaidinimas taip visiems patiko, kad jis buvo pakartotas net tris kartus.2
Dar didesnį pasisekimą turėjo kl. Juozo Belecko sukurtas "Pilotas". To veikalo rankraštį jis gavo iš T. Holzmeisterio, S.J., kuris karo metu "Pilotą" statė savo kareiviams. Bet jis buvęs be jokios centrinės minties, nesceniškas ir palaidas. Pasinaudojęs kritiškomis p. Montvidienės pastabomis, kl. J. Beleckas jį ištaisė ir perdirbo. Veikalas buvo suvaidintas pirmą kartą 1931 m. kovo 27 dieną ir pakartotas dar du kartus. Dekoracijas nupiešė gimnazijos mokiniai: Kiaulėnas ir Buzas, o kostiumus paskolino Valstybės Teatras. Kiekvieną vakarą "Piloto" pasižiūrėti ateidavo tarp 600 ir 700 žmonių.3
Didelis "Piloto" pasisekimas paskatino tėvus jėzuitus ir jų auklėtinius suvaidinti ir sekančiais metais panašų veikalą. Šį kartą buvo suvaidinta "Kristaus Kančia". Nežinia, kas tą didelį Wiesebacho veikalą suprastino ir pritaikė gimnazijos sąlygoms. Jį režisavo Montvidienė-Dvarionaitė ir mokytojas Povilas Šležas. Jis pats vaidino ir Kristaus rolę. Milžinišką organizacinį ir technikinį darbą atliko kl. Wilhelmas Grėfratas (Greefrath). Vaidinime dalyvavo 90 artistų. Moterų roles atliko mokinių motinos ar seserys. Padedama keleto draugų, artistų kostiumus pasiuvo p. Steikūnienė.
"Pats veikalas",— taip jis apibūdinamas Kauno Jėzuitų Gimnazijos dešimtmečio leidinyje, — "yra grynai religinio turinio. Dramatiškumo savy mažai turi. Bet užtat Kristaus Kančia iškeliama visa plotme. Pirmasis vaizdas — Alyvų sodas; čia pradedama kančios istorija. Ir taip vyksta atskirais vaizdeliais iki jausmingo gyvojo paveikslo pabaigoj — Mater dolorosa. Apskritai, tie paveikslai labai jaudina žiūrėtojus. Daugelis jų verkė, o daugelis todėl lankė vaidinimą net keletą kartų. Tiesiog — gražus religinio susikaupimo vakaras, pilnas užuojautos, meilės, kančios. Tuo metu gauta pasiūlymų Kristaus Kančią vaidinti net kai kur provincijoje. Bet tas sumanymas dėl įvairių priežasčių negalėjo būti įgyvendintas".4 Vaidinimas buvo pakartotas net 9 kartus.
1933 m. gimnazijos mokiniai suvaidino "Sūnų Palaidūną". Siužetas buvo paimtas iš šv. Luko evangelijos 15 skyriaus. Vaidinimą režisavo Cecilija Griniūtė, busimoji prof. Z. Ivinskio žmona.
1934 m. kovo mėnesio pabaigoje vėl buvo suvaidintas "Pilotas", kl. J. Belecko papildytas ir pertvarkytas, sekant ir Hölzenbeino ir Wiesebacho mintimis. Tai buvo penkių veiksmų, devynių scenų ir vieno gyvo paveikslo drama. Veikalo atėjęs pasižiūrėti ir Vatikano atstovas prel. A. Arata su savo sekretorium, dabartiniu kardinolu Antanu Samore. Veikalą režisavo Montvidienė - Dvarionaitė, dekoracijas piešė dail. A. Juškevičius, o kostiumus papildė p. Steikūnienė.5
1935 m. balandžio 12, 13 ir 14 dieną jėzuitų gimnazijos mokiniai suvaidino Konstantino Romanovo parašytą "Judėjos Karalių". Tą Kristaus kančios dramą iš rusų kalbos išvertė L. ir V. Giros. Veikalą režisavo Montvidienė-Dvarionaitė. Dekoracijas piešė mokyt. Alfonsas Janulis.
Sekančių metų rudenį buvo suvaidintas kitos rūšies veikalas, būtent, P. Gintilo keturių veiksmų drama, vardu "Spalio 9-toji". Tai buvo įspūdingas Vilniaus minėjimas, pradėtas Tautos Himnu. Jam nuskambėjus, Kauno komendanto sūnus Vytautas Saladžius deklamavo eilėraštį "Vilniaus mes liūdim". Antrą eilėraštį — "Mūs Vilnius ilgėsiu šventovė" — deklamavo J. Grigas. Po to sekė J. Grabausko paskaita apie Vilnių ir anų metų lietuvių ir lenkų santykius, o po jos P. Gintilo parašyta drama. Vyrų roles atliko mokiniai, o moterų — panelės: Žitkutė, Kudirkaitė ir Stankevičiūtė.
1937 m. gruodžio 4 ir 5 dieną buvo suvaidintas religinio turinio veikalas, kurio titulas, deja, T. Kipo dienoraštyje nepažymėtas.6 Sekančių metų vasario 13 dieną mokiniai šventė nepriklausomybės paskelbimo dieną su pamaldomis bažnyčioje ir progai pritaikintu vaidinimu gimnazijos salėje. Nežinia, kas buvo suvaidinta 1939 m., bet 1940 m. kovo 17 dieną T. Kipas pažymi savo dienoraštyje, kad gimnazijos salėje buvo pastatyta "Kristaus Kančia". Tarp kitų svečių, vaidinimo atėjęs pasižiūrėti ir vysk. M. Reinys.7
Prie kultūrinių pramogų reikia priskirti mokinių suruoštas akademijas bei žymių Lietuvos veikėjų minėjimus. Minėjimai buvo pradėti 1927 m., kai jėzuitų gimnazija šventė istoriko Vijūko Alberto Kojelavičiaus, S.J. 250 metų mirties sukaktį. Sukaktis buvo paminėta taip pat Kauno Katedroje, Rotušės namų salėje ir Karininkų Ramovėje, kur prof. Biržiška skaitė apie tą istoriką paskaitą.8
Suėjus dešimčiai metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1928 m. vasario 16 dieną, jėzuitų gimnazija turėjo progos suruošti antrą minėjimą. Sukaktis buvo paminėta pamaldomis bažnyčioje ir iškilmingu aktu gimnazijos salėje. Paskaitą apie tos sukakties prasmę skaitė lietuvių kalbos mokytojas Jurgis Talmantas. Ta proga T. Kipas parūpino gimnazijai radijo aparatą, kurio programos klausėsi auklėtojai ir mokiniai nuo ryto iki vakaro.9
1930 m. rugpiūčio 8 dieną jėzuitų gimnazija šventė Vytauto Didžiojo 500 mirties jubiliejų. Šventės branduolį sudarė mokytojo J. Talmanto paskaita apie Vytauto Didžiojo gyvenimą ir jo nuveiktus darbus. Spalio 9 dieną mokiniai minėjo dešimties metų Vilniaus praradimą menine dalimi ir kan. Juozo Tumo paskaita. 1931 m. vasario 8 dieną gimnazijos salėje buvo suruošta popiežiaus Pijaus XI šventė, kurioje dalyvavo arkivysk. Skvireckas, prel. Faidutti ir kiti svečiai. Koncertas ir kalbos užsitęsė daugiau kaip tris valandas.10
1932 m. spalio 28 dieną jėzuitų gimnazija suruošė Goethės minėjimą. Tais metais suėjo 100 metų nuo to garsaus poeto mirties, ir tėvų jėzuitų auklėtiniai šventė jo jubiliejų menine dalimi ir kl. Jurgio Sunderio labai turininga paskaita. Lapkričio 13 dieną VII klasės mokiniai minėjo prel. Mačiulį-Maironį, mirusį tų pačių metų vasarą. "Minėjime nušviesta Maironio asmenybė bei reikšmė lietuvių tautai, nupasakotas garbingas dainiaus gyvenimas, paskaityti referatai apie jo lyriką bei jo vaizduojamą Lietuvą, padeklamuota keletas gražių Maironio eilėraščių ir pora ištraukų iš jo dramatinių veikalų, stygų orkestras atliko porą momentui pritaikytų dalykų".11 Ta pati klasė 1933 m. gegužės 5 dieną minėjo 50 metų "Aušros" sukaktį. Minėjimas susidėjo iš 3 referatų, keleto padeklamuotų eilėraščių iš aušrininkų poezijos, pagrota smuiku, sudainuota keletas gražių dainų. Pabaigoje buvo suvaidintas dviejų veiksmų vaizdelis "Baltasis erelis", vaizduojantis knygnešių gyvenimą. Veikalėlio autorius buvo VII klasės mokinys.
1933 m. tie gabūs septintokai tapo aštuntokais ir rugsėjo 20 dieną pasirodė scenoje trečią kartą iš eilės. Jie suruošė Dariaus ir Girėno minėjimą. Labai įspūdingą novelę — "Lėktuvas virš Atlanto" — paskaitė Zigmas Moliejus, kuris sekančiais metais vaidino Piloto rolę. Tų pačių metų lapkričio 17 dieną VII klasės mokiniai suruošė dr. V. Kudirkos 75 metų gimimo minėjimą. T. Rytmeisteris, klasės auklėtojas, pasakė įžanginį žodį, o mokyt. J. Petrulis supažindino minėjimo dalyvius su Kudirkos asmenybe. Po to skaityta apie Kudirką keturi referatai. Be to, minėjimo rengėjai padeklamavo porą Kudirkos eilėraščių, klasės orkestras atliko keletą muzikos dalykų, o gimnazijos choras sudainavo porą liaudies dainelių. Pabaigoje buvo suvaidinta vieno šios klasės mokinio sukurta komedija, vardu "Vargonininkai". Ketvirtą 1933 m. minėjimą suruošė lapkričio 30 dieną VI klasės mokiniai ir šventė kun. Antano Strazdelio 100 metų mirties sukaktį. Mokyt. J. Petrulis supažindino dalyvius su tuo įdomiu kunigu, o mokiniai skaitė referatus apie Strazdelio kūrybą ir jo būdą. Vienas tos klasės mokinys parašė scenai vaizdelį iš kun. Strazdelio gyvenimo, kurį suvaidino klasės artistai. Minėjimą baigė klasės choras, sudainavęs keletą A. Strazdelio dainų. Paskutinį tų metų minėjimą suruošė gruodžio 20 dieną aštuntokai. Jie norėjo pagerbti kan. Juozą Tumą-Vaižgantą, buvusį jų lietuvių literatūros mokytoją. Minėjime nušviesta Vaižganto darbuotė, iškelti svarbesni jo kūrybos bruožai, paskaitytos ištraukos iš kai kurių jo veikalų, padainuota solo, padeklamuota trejetas eilėraščių, orkestras pagrojo keletą muzikos kūrinių, suvaidinta S. Čiurlionienės "Aušros Sūnūs" — 4 veiksmų drama, vaizduojanti tą spaudos draudimo laikotarpį ir knygnešių gyvenimą, kurį ir Vaižgantas su tokiu atsidėjimu aprašė savo "Pragiedruliuose".12
1934 m. gegužės 23 dieną Kauno Jėzuitų gimnazija šventė savo įsteigimo dešimtmetį. Ta proga buvo suruoštas dviejų dalių koncertas, kuriame dalyvavo prezidento A. Smetonos šeima, prel. A. Arata, kan. Penkauskas, švietimo ministeris K. Šakenis, prel. Šaulys, Kauno miesto burmistras A. Merkys, gen. Grigaliūnas-Glovackis, pulk. Pr. Saladžius, protonotaras A. Grigaitis, nunciatūros sekretorius prel. A. Samore ir daug rinktinės publikos. Pasibaigus pirmajai koncerto daliai, prezidentas apžiūrėjo visa gimnazijos pastatą ir gamtos muziejų, kuris, tur būt, neturėjo sau lygaus visose Pabaltijo valstybėse. Pasibaigus mokslo metams, tėvai jėzuitai išleido gausiai iliustruotą albumą: "Kauno Jėzuitų gimnazija. Pirmasis dešimtmetis. 1924-1934 m." Ji redagavo kl. Juozas Beleckas. Albumas buvo išsiųstas tėvų jėzuitų geradariams, visokeriopais būdais rėmusiems jų švietimo ir apaštalavimo darbus.
Scena iš 1934 m. vaidinto “Piloto” Jėzuitu gimnazijoje. Kristų vaidino S. Kairys.
Prasidėjus naujiems mokslo metams (1934-1935), rugsėjo 10 dieną jėzuitų gimnazija iškilmingai minėjo prezidento A. Smetonos 60 metų gimimo sukaktį. Lapkričio 16 dieną aukštesniųjų klasių mokiniai suruošė akademiją ir šokių vakarą, į kurį buvo pakviestos seselių Kazimieriečių gimnazijos mokinės. Akademijos būdavo ruošiamos ir šv. Stanislovo Kostkos šventės proga, nes jis buvo gimnazijos globėjas.
1935 m. lapkričio 27 dieną Marijos Sambūrio nariai suruošė prel. A. Jakšto-Dambrausko minėjimą, kuriame dalyvavo ir pats jubiliatas. Mat, neseniai jis buvo atšventęs 75 metų amžiaus sukaktį ir nuo pirmųjų įsikūrimo dienų Kaune tapo nuoširdžiu tėvų bei klierikų bičiuliu. Jis dažnai lankydavo gimnazijos kiną ir mielai priimdavo pakvietimus į įvairius gimnazijos renginius.
1937 m. birželio 8 dieną tėvai jėzuitai išleido antrąjį gimnazijos albumą, nušviečiantį jos veikimą nuo 1934 iki 1937 m. Kadangi tuo laikotarpiu minėjimai ir akademijos buvo įprasti dalykai, jie albume ir T. Kipo dienoraštyje minimi tik keliais žodžiais. Baigiant aprašyti minėjimus ir akademijas, reikia pridėti įdomią pastabą, kad minėjimus ir akademijas "ruošė patys mokiniai. Mokytojai teikė gausių patarimų, patys scenoje mažai rodėsi, bet stengėsi sudaryti tinkamesnes sąlygas patiems mokiniams. Tas, be abejojimo, padrąsino ir pačius akademijų rengėjus".13
Akademijas, minėjimus ir kitas gimnazijos pramogas paįvairindavo chorai ir orkestrai, kurie kartais suruošdavo ir atskirus renginius. Pirmą kartą gimnazijos choras, suorganizuotas T. Antano Fengerio, pasirodė 1928 m. lapkričio 13 dieną, švenčiant gimnazijos globėjo šventę. Joje dalyvavo ir arkiv. R. Bartoloni. Meninė dalis susidėjo iš 16 dalykų ir labai gerai pavykusi.14 Tarp 1929 ir 1931 m. choras sustiprėjo ir keletą kartų viešai pasirodė. Padidėjus mokinių skaičiui 1932 m., choras buvo perorganizuotas ir padidintas. Vadovaujant mokytojui E. Kiškiui, buvo sudarytas didysis ir mažasis choras ir kiekviena proga gerai pasirodydavo.
1927 m. pradėtas organizuoti dūdų orkestras. Jam vadovavo A. Masaitis. Pirmą kartą orkestras viešai pasirodė tų metų gegužės 15 dieną, lydėdamas gimnazijos mokinius iš katedros į Petro Vileišio aikštę ir į Karo Muziejų. Tada buvo švenčiama Tautos šventė, ir orkestras sugebėjo sugroti tik du dalykus: Tautos Himną ir Kęstučio maršą.15
Jėzuitų gimnazijos muzikos mokytojai
1928 m. dūdų orkestrą perėmė kl. Stasys Rimkevičius. Jis buvo gabus organizatorius ir geras muzikas. Pasidarbavęs vienerius metus, jis pasirodė su savo orkestru įvairiuose gimnazijos renginiuose, o 1931 m. balandžio 12 dieną suruošė koncertą, kuriame dalyvavo ir S. Smetonienė. Išvykus kl. Rimkevičiui studijuoti teologiją, 1932 m. rudenį dūdų orkestrą perėmė p. Čiulada, o 1933 m. E. Kiškis. Didinant gimnazijos pastatą 1932 m., stygų ir dūdų orkestrui buvo pastatyti 7 kambariai, kuriuose po pamokų lavindavosi jų nariai. Esant šiltam orui, jie atidarydavo langus ir sukeldavo tokį triukšmą, kad gimnazijos kieme kartais būdavo sunku susikalbėti.
Stygų orkestras pradėjo organizuotis 1928 m. rudenį. Jo branduolį sudarė J. Smetona, Z. Dobkevičius, A. Kačanauskas ir A. Šimkus. Pirmą kartą jie pasirodė lapkričio 13 dieną, su T. Fengerio choru paįvairindami šv. Stanislovo šventės akademiją. Po metų orkestras padidinamas ir padaromas simfoniniu. 1931 m. šalia orkestro sudaro-mas ir styginis kvartetas. Nuo 1932 m. stygų orkestras pradėjo rodytis ir už gimnazijos sienų. Jam vadovavo kl. Konradas Lerkis. Apie orkestro pasirodymą 1932 m. sausio 17 dieną šv. Vincento draugijos renginyje "Rytas" taip atsiliepė: "Gražiai užsirekomendavo ir simfonijos orkestras. Tėvo Lerkio vedamas, pagriežęs nelengvų dalykų, net ir iš operų. Matyti, orkestre yra gražių jėgų, kurių ypač keliems mes linkėtume ryžtis tapti rimtais muzikais".16
Pasidarbavęs Kaune 4 metus, 1932 m. rudenį kl. Lerkis grįžo į Vokietiją, ir stygų orkestro vadovybę perėmė p. Satkevičius. Būdamas muzikas profesionalas, naujas dirigentas orkestrą pertvarkė ir padarė jį grynai styginiu. Orkestras pasirodė ne tik gimnazijos minėjimuose ar akademijose, bet ir platesnei visuomenei. Taip 1933 m. kovo 12 dieną orkestras atliko meninę dalį Ateitininkų salėje, kurioje Katalikų Veikimo Sąjunga šventė popiežiaus šventę. Gegužės mėnesio 16 dieną jėzuitų gimnazijos salėje orkestras suruošė turiningą koncertą ir parodė penkerių metų darbo vaisius. Dėl daugybės darbų Valstybės Teatre 1934 m. p. Satkevičius pasitraukė ir orkestro vadovybę perleido kl. Gerardui Andrickiui.
Kl. Andrickis buvo vendas (slavas) ir labai muzikalus žmogus. Jis diriguodavo orkestrą tarsi ekstazės pagautas ir paskyrė jam visą atliekamą laiką. 1934 m. stygų orkestras susidėjo iš 18 mokinių ir savo repertuare turėjo apie 80 dalykų. Kl. Andrickis vadovavo orkestrui dvejus metus ir nežinia, kam jis jį perleido, išvykdamas iš Lietuvos 1935 metų vasarą. Bet orkestras gyvavo ir toliau, nes T. Kipas mini keletą koncertų ir kitokių pramogų, kur jis bus pasirodęs.17
Remdami ir drąsindami kultūrines mokinių pastangas, tėvai jėzuitai daug dėmesio kreipė ir į mokslo priemones, kurioms negailėjo nei savo darbo, nei lėšų. Kai buvo atidaryta penktoji klasė (1926 m.) su fizikos pamokomis, reikėjo susirūpinti bent primityviomis priemonėmis, be kurių šioji mokslo šaka būtų sausa ir neįdomi. Tais metais fiziką dėstė kl. Mešlis ir nežinia, kokias priemones jis panaudojo. Sekančiais metais fizikos pamokas perėmė T. J. Venckus. Jis užeidavo į Pribačio mokslo reikmenų krautuvę ir vis ką nors nupirkdavo gimnazijai. "Visados turėdavome pakankamai mokslo aparatų, nors būdavo ir brangūs".18
1928 m. fiziką dėstė ir kl. Dymekas, "kuris
Lietuvos krepšininkai, laimėję Europos čempionatą. Vidury — Jėzuitu gimnazijos mokinys Z. Puzinauskas.
Dariaus ir Girėno minėjimas Jėzuitų gimnazijoje.
Rektoriui (T. Kipui) pritariant pirmiausia įrengė atskirą fizikos salę ir įsigijo visus reikalingus fizikos mokymui aparatus".18
Pabaigęs filosofijos studijas Valkenburge ir pastudijavęs fiziką porą metų Kauno universitete, 1934 m. penktosios ir šeštosios klasės fizikos pamokas perėmė kl. Mykolas Skripkiūnas. Jis buvo darbštus ir gabus mokytojas ir nuoširdžiai susirūpino fizikos kabineto praturtinimu. Jo pastangomis buvo praplėsti elektros ir chemijos skyriai ir nupirkta kitų mokslo priemonių. Kl. Skripkiūno pamokos buvo labai įdomios ir vaizdingos, o jo eksperimentais mokiniai taip susižavėdavo, kad kartais juos pakartodavo, parėję namo. Svečiams, atėjusiems susipažinti su tėvų jėzuitų gimnazija, fizikos kabinetas darydavo labai gerą įspūdį. Kl. Skripkiūno pastangomis buvo įkurtas fizi-kos-chemijos mokinių būrelis, kurio darbus taip aprašė antrasis jėzuitų gimnazijos leidinys: "Didelis ir moderniškai įrengtas gimnazijos fizikos kabinetas leido su atskirais mokiniais arba su mokinių grupėmis tirti labai gražius, nors ir gana sudėtingus, fizikos reiškinius. Iš įdomesnių fizikos reiškinių čia būtų galima paminėti: 1. garsų perdavimas į tolį šviesos pagalba, 2. foto-celės ir jų pritaikymas, 3. ultratrumpų garso bangų atsiradimas ir veikimo priežastys, 4. elektromotorai ir jų padirbimas, 5. tesla-transformatorius ir jo veikimas, 6. elektros išlydžių rotacija apie magnetą, 7. radijo priimtuvai, 8. susipažinimas su lėktuvų fizika, 9. oro srovių judėjimo demonstravimas savo padirbtais aparatais, 10. kai kurių sprogstamųjų medžiagų padirbimas, 11. spalvoto ir erdvinio filmo klausimas ir k."19
Panašūs būreliai buvo įsteigti ir kitiems dalykams pagilinti. 1935 m. gimnazijoje veikė šie būreliai: religinio lavinimo (Marijos Sambūris), istorikų, jaunesniųjų literatų, gamtininkų, matematikų ir kalbininkų (du lotynų ir du vokiečių kalbos būreliai).20
Žymiai turtingesnis buvo gamtos muziejus. Nežinia, kuriam tėvui ar klierikui kilo mintis steigti gamtos muziejų, bet kl. Dymekui teko susirašinėti su įvairiomis firmomis ir užsakyti eksponatus. Ilgainiui eksponatų įsigyta tiek daug, kad viena gamtos muziejaus lankytoja taip apie jį išsitarė: "Reikėtų čia išvaikštinėti tris dienas, jei norėtum viską gerai pamatyti, apžiūrėti".21 Eksponatus sutvarkė kl. Lerkis ir T. Venckus. Kai jis buvo užbaigtas, "Rytas" taip apie jį atsiliepė: "Kauno Jėzuitų gimnazijos muziejus, berods, yra didžiausias Lietuvoje gamtos muziejus: jame galima pamatyti viso pasaulio žvėris, paukščius ir vabzdžius. Ten yra taip pat ir prieštvaninių milžinų modeliai. Akys margsta nuo įvairiaspalvių drugių, blizga kalibrai ir aukštasis didžiulis strausas. Parodyta, kaip ir kokioje gamtoje jie gyvena. Visi muziejaus eksponatai gražiai, sistematingai sutvarkyti, sudėlioti. ...Tai gausių žiūrovų vertas muziejus. Jis, be abejo, parodo dar ir tą didelį Jėzuitų mokslo branginimą. Tik šiuo atžvilgiu Jėzuitai jau dirbo didelį kultūros darbą".22
T. J. Venckus su mokiniais Jėzuitų gimnazijos gamtos muziejuje.
Pasklidus gandui apie tą retenybę, muziejų pradėjo lankyti ekskursijos, kurioms pradžioje eksponatus paaiškindavo gamtos mokytojai ar kiti tėvai. Bet ilgainiui ekskursijų buvo tiek daug, kad lankytojus vedžiodavo po muziejų brolis Kleinotas ir brolis Kazimieras Urbonas. Nors jų žinios buvo ribotos, bet tėvai buvo užversti kitais darbais ir nematė kitos išeities.
Prie priemonių ir pramogų reikia priskirti ir tėvų jėzuitų kiną, nes jame būdavo rodomi gerai atrinkti filmai ir kultūriniai priedai. Pasiėmęs kl. Dymelcą 1930 m. lapkričio 18 dieną, T. Kipas apžiūrėjo keletą moderniškiausių kino aparatų, juos užsakė ir sekančių metų sausio 31 dieną išbandė gimnazijos salėje. Aparatai buvo nupirkti geradarių suruoštos loterijos pinigais. Tos pačios moterys aptarnaudavo kasą ir pranešdavo T. Kipui, kuris Kaune rodomas filmas tiktų gimnazijos kinui. Kad nebūtų jokios abejonės apie jų vertę, T. Kipas pats juos cenzūruodavo arba pavesdavo kitam kuriam tėvui. Bilietai suaugusiems kainuodavo 1 litas, moksleiviams 50 centų. Kinas buvo atleistas nuo valdžios mokesčių, ir jo pajamos buvo skirtos Pagryžuvio naujokyno išlaikymui. Pradžioje filmai buvo be garsų, ir artistų žodžiai, išversti į lietuvių kalbą, būdavo perduodami raštu. Bet, kai atsirado garsiniai filmai, T. Kipas nupirko naujus aparatus ir padarė kiną moderniškesnį. Į jėzuitų kiną beveik kas savaitę ateidavo prel. A. Dambrauskas, rečiau Maironis, nuncijus, inspektorius Račkauskas ir kunigų seminarijos profesoriai bei klierikai.
Rūpindamasi mokslu ir kultūrinėm pramogom, jėzuitų gimnazija neapleido ir sporto. Kadangi gimnazijos kiemas buvo ankštokas ir tinkamas tik gimnastikos pamokoms, 1929 m. balandžio 24 dieną T. Kipas, padedamas prezidento Smetonos, parūpino Aleksote sporto aikštę, kur mokiniai galėjo žaisti futbolą ir kvadratą, mesti ietį ar diską ir atlikti kitus kūno kultūros pratimus. Sekančių metų pavasarį Kaimo miesto savivaldybė išnuomavo jėzuitų gimnazijai sportui tinkamą sklypą Nemuno ir Neries santakoje, imdami kasmet 260 litų nuomos,23 Tų pačių metų birželio 1 dieną ten buvo suruošta pirmoji tarpgimnazinė sporto šventė, kurioje dalyvavo ir "Aušros" berniukų gimnazija. Toji šventė tapo tradicija.24
Antrame jėzuitų gimnazijos leidinyje yra gana smulkiai aprašytos 1936-1937 m. sporto varžybos, kuriose dalyvavo jėzuitų gimnazija ir laimėjo keletą rungtynių. Bet didžiausią triumfą gimnazijos sportininkai pergyveno krepšinio pirmenybėse Rygoje, kur "Lietuvos trispalvę gynė Jėzuitų gimnazijos auklėtinis Zenonas Puzinauskas. Juo maloniau tai pabrėžti, kad Lietuva laimėjo Europos nugalėtojo vardą. Puzinauskas žaidė Lietuvos rinktinės vidurio puoliku ir nemaža sumetė krepšių Lietuvos naudai".25 Už savo nupelnytą laimėjimą Z. Puzinauskas švietimo ministerijos potvarkiu buvo atleistas nuo baigiamųjų gimnazijos egzaminų. Atsidėkodamas T. Kipui už globojimą per septynerius metus, jis parašė jam nuoširdų laišką, kuriame taip pasisakė apie Lietuvos komandos pergalę: "Jūsų (gimnazijos draugų) entuziazmas didino mūsų pasiryžimą laimėti. Bet vieno pasiryžimo gal nebūtų pakakę. Mūsų pusėje buvo taip pat ir dangus. Mat, mes prieš kiekvienas rungtynes, išėję jau į aikštę, visi bendrai sukalbėdavome "Sveika Marija"! Maldai pasibaigus, komandos kapitonas pasakydavo vienintelį sakinį: "Vienas už visus, visi už vieną". Po to mums atrodė, kad jau nebegalima pralaimėti. Taigi tas faktas rodo, kad malda ir pasiryžimas užtikrina laimėjimą''.26
Kaip sportas, taip ir įvairios ekskursijos paįvairindavo mokinių gyvenimą ir suteikdavo jiems daug džiaugsmo. Kol tėvai jėzuitai neturėjo vasarnamio Kulautuvoje, mokiniai dažnai važiuodavo į Bajėnus ir pasidžiaugdavo gražiomis Nevėžio ir Šušvės apylinkėmis. 1930 m. keliasdešimt mokinių nuvažiavo į Šiaulius, Tytuvėnus ir Šiluvą. Šiauliuose jie aplankė saldainių dirbtuves bei Frenkelio odos ir batų fabrikus. Paskui jie nuvyko į Tytuvėnus ir Pagryžuvio naujokyną, svečiavosi Roemerių dvare, apžiūrėjo Tytuvėnų bažnyčią ir Šiluvos šventovę ir grįžo į Kauną.
Įdomesnė ekskursija buvo suorganizuota į Latviją. Apie tą ekskursiją taip rašė vienas jos dalyvis: "1932 metais dešimtis mokinių su mokytoju leidomės ilgesnėn kelionėn, kely išbuvom 15 dienų, iš viso suvažinėjom kokius 600 kilometrų. Pirmoji sustojimo vieta — Rygos pajūris. Butuose buvom pasiryžę nenakvoti ir valgio moderniškose virtuvėse nevirti. Turėjom su savim tris palapines ir visus lauko virtuvės įrankius. Išlipę Majomose šiaip taip pastatėm palapines. Bet buvo jau vėlus vakaras. Naktį kilęs lietus vis dėlto privertė bėgti pastogėn. Rygoj buvom maloniai priimti vietos lietuvių. Dalyvavom latvių dainų šventėje. Matėm operos spektaklį "Vaidelote". Tai buvo lyg tyčia lietuviams pataikyta programa. Iš Rygos vykom į Latvių Šveicariją — Siguldą, prie Gaujos upės. Čia gausu silūro ir devono sluoksnių. Grįžę Rygon — išvykom į Daugpilį. Latviai nelabai norėjo, kad mes į tą užkampį važiuotume. Daugpilio apylinkėmis ir miestu latviai negali didžiuotis. Pačiame mieste sunku latviškai susikalbėti. Rusiškos krautuvių iškabos (1932 m.!). Apylinkės gyventojai labai skurdžiai gyvena. Bet gamta labai graži: Dauguva, Stropų ežeras, Aglona... Iš Daugpilio atvykom į Zarasus. Čia maloniai mus sutiko gimnazijos direktorius kun.
Steponavičius. Gyvenom ežero saloj — Liepinėly. Šios salelės gyventojai buvo mūsų dešimtukas ir būrys lakštingalų. Pagyvenę tris dienas, leidomės autobusu į Antalieptę, iš Antalieptės į Uteną, Utenio piliakalnį, o iš čia į Anykščius. Gyvenome Baranausko šilely, kuris dabar tikras šilas. Tai puikiausia mūsų kelionės vieta: Šventoji, šilelis. Karalienės liūnas, Puntukas, Rubikų ežeras. Malonus anykštėnas Vienuolis-Žukauskas pripasakojo mums įvairių padavimų. Patenkinti grįžom į Kauną".27
Pravartu pridėti ir kitą ekskursijos aprašymą, iškeliantį tautinį mokinių nusiteikimą. "Vieną gražų birželio popietį apleidom Kauno stotį. Viesulu skridom per kaimus ir plačius laukus, kol šniokščiąs traukinys sustojo Vievyje, netoli demarkacijos linijos. Iš čia pasiekėme Panerių dvarą (6 klm. nuo Vievio). Tą vakarą išsimaudėm Nery ir sudainavome keletą dainelių, skirtų okupuoto krašto broliams lietuviams, kuriuos nuo mūsų skyrė vos šimto metrų tarpas. Kitą rytą malonūs dvaro šeimininkai p.p. Mickevičiai pavaišino mus gardžiais pusryčiais. Pavalgę ėjome į Kazokiškių bažnyčią. Čia teko nusivilti. Tą sekmadienį pamokslas buvo sakomas lenkų kalba, giedama taip pat lenkiškai. Vis dėlto ir mes sugiedojome dvi lietuviškas giesmes. Po pietų nuėjome į Panerių miškus, kuriuose ne vienas nepriklausomybės kovų dalyvis paguldė galvą, kovodamas už sostinę Vilnių. .. Kai kurie iš mūsų, nors ir be Lietuvos vyraiusybės leidimo, buvo perplaukę demarklinę, kuri eina Neries viduriu. Parsivežėm iš okupuoto krašto gėlių. Vakare sudainavome prie laužo keletą dainų, sugiedojom Dievo Motinos garbei giesmę, kad Ji saugotų mūsų pavergtus brolius anapus gairių... Į laikiną sostinę grįžome rimti ir susikaupę su padidėjusia meile pavergtam kraštui, į kurį galėjom įkelti savo koją".28 Tai ekskursijai vadovavo kl. Juozas Beleckas.
1. Kipp, Litauen, 44 p.
2. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis. 1924-1934 m., 71, 72 p.
3. Ten pat, 72, 73 p. ir Kipp, Litauen, 63 p.
4. Ten pat, 74 p.
5. Ten pat, 78 p. ir Kipp, Litauen 86 p.
6-10. Kipp, Litauen, 98, 107, 36, 38, 62 p.
11-13. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 1924-1934 m., 64, 66, 67 p.
14. Kipp, Litauen, 44 p.
15. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 56 p.
16. Ten pat, 55 p.
17. Kipp, Litauen, 94, 96 ir 98 p.
18. Žinios gautos iš T. J. Venckaus, S.J.
19. Kauno Jėzuitų Gimnazija, 1934-1937 m., Kauno Jėzuitų Gimnazijos leidinys, 1937 m., 28 ir 29 p.
20. Ten pat, 28 p.
21. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 48 p.
22. Kauno Jėzuitų Gimnazija, 1934-1937 m., 39 p.
23. Kipp, Litauen, 55 p.
24. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 82 p.
25. Kauno Jėzuitų Gimnazija, 1934-1937 m., 35 ir 36 p.
26. Ten pat, 25 p.
27. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 101 ir 102 p.
28. Ten pat, 102 ir 103 p.