Petras Kisielius
Ši tema buvo duota panagrinėti Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto studentams. Žinoma, buvo įvairių nuomonių, bet vis dėlto jos nebuvo tokios skirtingos ir kraštutinės, kaip kartais tenka pastebėti mūsųvyresniosios kartos diskusijose. Čia spausdiname II kurso studento Petro Kisieliaus rašinį, kuris gal bus lyg skersinis piūvis visų pareikštų nuomonių ir geriausiai charakterizuos jaunimo galvoseną šiuo klausimu.
Redakcija
Prieš dvejus metus lietuvių visuomenė Amerikoje buvo vieninga ir jos veikla efektinga. Didieji amerikiečių laikraščiai aprašė lietuvių suruoštas demonstracijas pirmuose puslapiuose, ir Lietuvos vardas vis dažniau ir dažnaiu būdavo minimas televizijoje. Lietuviai praleisdavo laiką ne skaitydami šmeižtus, o siuntinėdami laiškus Amerikos kongresmanams ir senatoriams, rašydami straipsnius Amerikos laikraščiams, ruošdami sėkmingas demonstracijas prieš rusų agresiją. Lietuvių visuomenė Amerikoje veikė kaip vienetas, su kuriuo valstybės veikėjai skaitėsi. Net Amerikos prezidento žmona atvyko į Šokių šventę, ieškodama balsų Amerikos prezidento rinkimams.
Tačiau lietuvių vieningumas 1972 metų vasarą pasikeitė į schizmą, kuri lietuvių visuomenę dar iki šiol tebeskaldo. Kaip neramumas taip greitai virto realybe, yra sunku suprasti — net priėjo prie to, kad lietuviai naudojasi ne tik žodiniu smurtu, bet ir fiziniu smurtu: vandališkai teršdami vieni kitų nuosavybes. Lietuvių visuomenės veikla dabar bazuojasi beveik tik susirinkimais, virtusiais lyg mūšių laukais, kuriuose tarpusavyje kariauja dvi grupės: tie, kurie tiki, kad bet koks santykiavimas su okupuotos Lietuvos lietuviais turėtų būti vengiamas, ir tie, kurie mano, kad toks santykiavimas yra būtinas Lietuvos ir Amerikos lietuvių kolonijų išlaikymui.
Pirmoji grupė žiūri į santykiavimą su Lietuva, kaip į didelę riziką. Jie mano, kad Lietuvoje išeinanti spauda ir knygos gali įnešti į mūsų kolonijas kenksmingos komunistinės propagandos. Ekskursijos į Lietuvą esąs pripažinimas komunistų valdžios Lietuvoje. Ypač pavojingos esančios jaunimo ekskursijos į Lietuvą. Rusai gali bandyti varyti savo propagandą nepatyrusiam jaunimui.
Antroji grupė tvirtina, kad lietuviai Amerikoje ir lietuviai Lietuvoje dar sudaro vieną tautą. Santykiavimas vienų su kitais yra būtinas, norint išvengti visiško nutolimo.
Toks santykiavimas duotų Lietuvos žmonėms daugiau vilties atlaikyti rusų priespaudą, žinant, kad Amerikos lietuviai jų neužmiršo. Taip pat lietuvių kolonijos Amerikoje ilgiau išsilaikytų, turėdamos ryšį su savo kraštu. Jie mano, kad lietuviai Amerikoje turi sekti Lietuvos spaudą ir žinoti, kas Lietuvoje darosi. Lietuvių jaunimo apsilankymas Lietuvoje yra būtinas, jei mes norime išlaikyti savo vaikus lietuviais. Tėvų pasakų apie Lietuvą neužtenka — jaunimas pats turi pamatyti kraštą.
Panagrinėjus abiejų pusių argumentus, matyti, kad abi turi gerų idėjų ir pateisinimų. Tačiau reikia išspręsti ginčo problemą. Spręsdami turime realiai žiūrėti į problemą. Turime atsiminti, kad dabartinė Lietuvos okupacija yra istorinis įvykis. Lietuva pajėgė caro okupaciją išgyventi, turės ir šitą komunistinę pernešti. Turime taip pat suprasti, kad lietuvių didžiuma pasiliko Lietuvoje ir kad Amerikoje yra tik mažas lietuvių tautos procentas. Turime suprasti, kad Lietuva laisvę atgaus ne Amerikos lietuvių pastangomis, bet Lietuvos žmonių darbu. Amerikos lietuviai gali tik padėti.
Turime liūdnai pripažinti, kad lietuviai Amerikoje užima tik septynioliktą etninę vietą ir kad Amerikai nedaug terūpi mažos Lietuvos reikalas. Turime suprasti nutaustančio jaunimo padėtį. Vienpusiškas tėvų ir lituanistinių mokyklų gyrimas ir Lietuvos garbinimas pasidaro nerealus jaunimo akyse. Vaikams Lietuva pasidaro kaip sapnų šalis, kur kada nors dieviškas vėjas ims ir "nuneš mane į Lietuvą". Turime realiai suprasti, kad trijų savaičių apsilankymas Lietuvoje nepajėgs padaryti komunistų agentų iš patrijotiškų, gerai išauklėtų jaunuolių. Turime prisiminti tikrąją lietuvių misiją Amerikoje. Mūsų misija yra paremti tautą tėvynėje ir išlaikyti mūsų kolonijas, kol Lietuva bus laisva. Kiekviena etninė grupė Amerikoje ilgainiui praranda savo kultūrą, kalbą ir vieningumą. Amerikos lietuvių misiją galime palyginti su šv. Jonu Krikštytoju, kuris pats nebuvo Mesijas, o tik pranašas, bet paruošė pasaulį Kristaus atėjimui.
Panagrinėjus šias mintis, ginčo sprendimas pasidaro aiškus. Negalime nutraukti santykiavimo su Lietuva — lietuvių tautos ateitis ten slypi. Tėvynėje lietuviai turi žinoti, ką mes darome, ir Amerikos lietuviai turi pamatyti, kokias pastangas lietuviai ten deda, norėdami atsilaikyti prieš okupaciją. Mes turime susipažinti su Lietuvos spauda, suprasti mūsų tautiečių galvoseną, atmesdami paviršutinišką rusų propagandą. Turime leisti jaunimui pamatyti savo okupuotą kraštą, kad jie suprastų ir pamatytų, kokius svetimųjų uždėtus suvaržymus ir persekiojimus turi kęsti žmogus, gyvendamas savo paties žemėje. Šiuo metu iškyla argumentas, kad Lietuvoje apsilankymas yra okupanto pripažinimas, kad Amerikos valdžia, matydama lietuvius taip darant, pripažins komunistinę Lietuvą, ir kad, jaunimui nuvažiavus į Lietuvą, bus rodomos tik propagandinės "gėrybės". Atsakydami į šitą argumentą, turime suprasti, kad Amerika nesuka galvos dėl mažos Lietuvos. Jei Amerikai bus patogiau, ji rems Rusiją ir atmes Amerikos lietuvius, nežiūrint, ar mes rėksim, ar šauksim. Amerika nustūmė Taiwano nacionalistinę Kiniją ir pripažino komunistinę Jungtinių Tautų susirinkime, kai Amerikai kilo nepatogumai. Amerika ne kitaip pasielgtų ir su mumis. Lietuvos aplankymas nėra okupanto pripažinimas, tie apsilankymai labiau kenkia okupantui, nes apsilankiusieji atneša "vakarietiškos dvasios", parodo, kad kitur yra daug daugiau laisvės. Taip pat nėra pavojinga leisti gerai išauklėtus ir gerai išlavintus gimnazijos ar universiteto studentus. Jie pakankamai gabūs permatyti komunistų propagandos skraistę.
Reikšti savo asmenišką galvoseną lietuviškoje visuomenėje yra pavojinga — smurtas gali atsiliepti į tokį narsumą. Bet, jeigu visi tylėsim ir slėpsim savo idėjas, bijodami, kad mūsų namus gali apdažyti, tai mūsų kolonijos pavirs į antrąsias okupuotas tėvynes. Tada mes, gyvendami laisvame krašte, užsidarysime į savo pačių sukurtą sistemą, pagrįstą baime, nepasitikėjimu ir moraliniu teroru.