Aušra Augustinavičiūtė
Tuo pačiu meilės vardu mes vadiname įvairius ir kartais skirtingus jausmus. Vienu atveju mylinčiajam į pirmą planą iškyla sava nuosavybė, antruoju — kito žmogaus. Altruistinėje meilėje nulemia pastangos prisitaikyti prie objekto, egoistinėje — pritaikyti objektą prie savęs. Kai meilė savanaudė, mylimasis, nesvarbu, ar tai nuosavas kūdikis, draugas, sužadėtinis ar žmona, įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, jis paruošiamas tam tikros programos vykdymui. Taigi — pritaikymas, perdirbimas, kartais net sugniuždymas, kad būtų galima identifikacija. Antruoju atveju — pirma identifikacija, savęs sutapatinimas su objektu, mylimo suvokimas, įsijautimas į jį, prisitaikymas prie jo. Tada, kai padedi jam būti pačiu savimi, rasti savo tikrąjį aš — charakterį, talentą ar siekius, vystyti realias ir jo paties labui reikalingas savybes, padidinti jo pasitikėjimą savimi.
Savanaudė meilė grindžiama intuityviu arba suvoktu supratimu, kad asmeninė gerovė, savi malonumai, pasitenkinimas priklauso nuo kooperacijos su kitu žmogumi. Į tą kitą žiūrima kaip į naudingą ar nenaudingą objektą, nesvarstant, ar savitarpio santykiuose jo interesai patenkinami ar nepatenkinami. Kadangi dėmesys sukauptas į savo pasitenkinimą, mylintysis gali visai nepastebėti, kad antrasis yra nusivylus, kad jam skaudu, nemalonu. Neretai tėvai į vaikus žiūri kaip į malonų ar gražų žaislą, nesiskaitydami su natūraliais vaiko poreikiais, reikalaudami elgesio, priešingo jo prigimčiai. Judrų vaiką stengiamasi perdirbti pagal lėto brolio pavyzdį, lėtam prikaišiojamas jo rambumas; dukra paverčiama išpuošta lėle. Ir tik tam, kad būtų patenkinta tėvų savimeilė varžybose su giminėmis ar kaimynais. Čia vaikas — objektas, kuris savo tėvams turi teikti iš anksto numatytą, suplanuotą ir užprogramuotą pasitenkinimą. Tokia pat egocentrinė meilė galima tarp vaikino ir merginos, vyro ir žmonos. Štai vaikinas myli merginą. Jinai — jį. Bet jis jai vienas, ir ji nori jam taip pat būti vienintelė. Jo gi interesų ratas platus, daug draugų. Merginą ilgai drasko prieštaravimai, ji nesupranta, kodėl jis nepasitenkina jos vienos draugyste. Pagrįstai ar nepagrįstai įtarinėja neištikimybe, nenuoširdumu. Šitame jaunuolių pavyzdyje susiduriame su gana plačiai paplitusia abipuse egocentrine meile. Abu tepaiso savų interesų. Ji svajoja apie greitesnį šeimos sukūrimą su jai pageidaujamu asmeniu, stengiasi apriboti jo poreikius savimi. Jis — gyventi pagal savo programą, nepaisydamas, ar tai jai malonu, ar nemalonu. Jei liks jie kartu — vienas iš jų, gal būt, laimės. Kitas pralaimės. Na, o jei nė vienas savos linijos neišsižadės, vyks nuolatinis karas su tam tikrų šalininkų — giminių, pažįstamų, o vėliau ir vaikų verbavimu į vieną ir kitą pusę.
Savanaudės meilės tikslas — objektyvo pavergimas, pavaldumo užsitikrinimas. Taip gali elgtis vyrai, moterys, tėvai ir vaikai. Bet kurios rūšies viešpatavimas, tame tarpe ir viešpatavimas meilėje, grindžiamas nepakankama meile. Kartais į pavaldžią pusę žiūrima kaip į menkystę, tada nepagarba gali pereiti net į atvirą tyčiojimąsi, sadizmą. Ir vis dėlto kai kuriuos žmones tai patenkina. Pasitaiko moterų, gyvenančių su jas niekinančiais vyrais.
Egocentrinė meilė nepatvari. Ypač, kai objektas pasiduoda lengvai, be išlygų, kai negresia nuolatinis pavojus jį prarasti. Kai objektas nebereikalingas, jo nebepaisoma, jis ignoruojamas, pamirštamas.
Charakteringas pavyzdys. Šeimoje du vaikai. Abu vienodai gabūs. Tėvai jaučiasi fiziškai ir materialiai nepajėgūs su jais išsiskirti ir leisti į mokslą. Vienas meta namus ir stengiasi prasimušti savo jėgomis. Tai blogas vaikas, jo išsižadama. Kitas geresnis, nes liko namuose, padeda tėvams, nepanorėjęs ar nepajėgęs priešpastatyti savo valios jų valiai, pasmerkti tėvų vienatvei. Bet po to, kai pirmasis prasimuša, įgyja diplomą, į tą, kuris liko namuose, žiūrima kaip į nevykėlį. Jis nebereikalingas. Pagaliau niekur ir nedings. Dabar didžiuojamasi, džiaugiamasi, dabar mylimas pirmasis.
Nesavanaudėje meilėje pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į meilės objekto gerovę. Džiaugiamasi, liūdima, būkštaujama ar pykstama dėl aplinkybių, į kurias papuola meilės objektas. Vaikas gavo dvejetą. Kai meilė savanaudė, kur į vaiką žiūrima kaip į priemonę pasigirti, kad "obuolys nuo obels netoli terieda", ant vaiko visų pirma pykstama, baramasi, laukiama ašarų, atsiprašinėjimų ar priesaikų, iš kurių matytųsi, kad vaikas tai pergyvena, nepateisinęs tėvų savimeilės. Kai meilė nesavanaudė, visų pirma rūpinamasi vaiko pergyvenimais, stengiamasi jų nepadidinti, ieškoma, kaip jam padėti. Kai į vaiko mokyklinius pergyvenimus visai nekreipiama dėmesio, tai irgi ne altruistinės meilės įrodymas, tačiau mažamečio psichikai tai sveikiau, nei egoistinis tėvų reiklumas. Bent jau nežlugdomi savarankiškumo pradai.
Altruistinė meilė nereikalauja iš partnerio jokių meilės įrodymų, atpildo, jai svetimas pavyduliavimas. Kas gera meilės objektui, tai gerai ir mylinčiajam. Tuo tarpu savanaudei meilei būtini įvairūs jausmo simboliai — prisipažinimai meilėje, dovanos, atvirumas dabartyje, išpažintys už praeitį, priesaikos. Kai meilė altruistinė, viskas aišku savaime, nereikia nei priesaikų, nei įrodymų, nei prisipažinimo meilėje.
Įdomu, kad nesavanaudei meilei nebūtinas abipusiškumas. Ji tereikalauja, kad meilės objektas realizuotų savus planus, kad tobulėtų ir būtų laimingas. Tuo atveju didesnė laimė mylėti, nei būti mylimu.
Mūsų moralė nesavanaudę meilę idealizuoja, o savininkišką smerkia. Todėl daugumas žmonių linkę tvirtinti ir dažniausiai patys yra įsitikinę, kad jų meilė altruistinė. Žodiniais meilės pareiškimais ne visada galima tikėti. Tik stebint, kaip žmogus laikosi įvairiose situacijose, galima suprasti, kieno interesai — savi, ar meilės objekto — yra pirmajame plane. Kas myli altruistine meile, tas nepriekaištauja, nekalba apie dėkingumą, nedemonstruoja savo pergyvenimų. Juk jei, pavyzdžiui, sūnus prieštarauja savo vienišo tėvo ar motinos santuokai, tai čia eilinis savanaudės meilės atvejis. Jis nori, kad motina ar tėvas priklausytų tik jam, kol reikalingi, kol pats sūnus nesusikūrė šeimos. O paskui!
Kadangi žmogus net sau nelinkęs prisipažinti esąs egoistas, jis visaip bėga nuo tos nemalonios tiesos.
ALTRUISTINIAI JAUSMAI BŪDINGI ŽMONĖMS, KURIE JAUČIASI STIPRŪS, VERTINA IR GERBIA SAVE. Tai yra turi aukštą savigarbos lygį. Egocentrine meile myli tam tikra prasme primityvesnės, prasčiau prie turtingo gyvenimo įvairovės prisitaikiusios asmenybės, nepajėgiančios ir nesugebančios rasti džiaugsmo kūrybiniame meilės procese. Jiems meilė — tik vartojimas geresnių materialinių sąlygų sukūrimo, pilnesnio įvairių instinktų patenkinimo sąlyga. Jei žmogus nuosekliai turtina savo emocinį pasaulį, ilgainiui gali pakisti asmenybės struktūra.
Altruistinė meilė — kūryba, dalyvavimas kitos asmenybės vystymesi, taurinimo procese. Dėl to ir altruistinius jausmus ne kiekvienas priima kaip gėrį, kai kam ji gali sukelti nervinę įtampą, įtūžį, pyktį ir gana dramatiškas pastangas nuo jos apsisaugoti. Mat, jei altruistinės meilės objektu tampa žmogus su žemu savigarbos lygiu, jis patenka į gana dviprasmišką situaciją, nes nesuvokia, ko pagaliau mylintysis iš jo nori ir kaip su juo reikia atsiteisti. Kartais meilės objektas netgi negerbia ar bando niekinti tą, kas jam beatodairiškai padeda. Tai matyti tada, kai jis nesijaučia vertas tokio dėmesio, kad jis nepateisina į jį dedamų vilčių, jaučiasi kažkuo įpareigotas ir, bandydamas nuraminti savo sąžinę, stengiasi nuvertinti mylintįjį. Kartais — panašūs pavyzdžiai sutinkami grožinėje literatūroje — toks meilės objektas sukyla prieš mylintįjį, šaukdamas, kad šita "kilni meilė" pati didžioji apgavystė ir akių dūmimas, kad jos tikslas — mylimojo nužeminimas ir savęs išaukštinimas, demonstruojant savo nesudrumsčiamą didybę ir taurumą, kad visos beatodairiškai daromos nuolaidos ir paslaugos tėra kerštingas triumfas ir savo tobulumo priešpastatymas mylimojo menkumui. Tai atvejis, kai altruistinė meilė kenksminga, nes vietoj to, kad pakeltų kito žmogaus vertę jo paties akyse, ji įvaro dar didesnį nepasitenkinimo savimi jausmą. Ir natūralu, kad žmogus nuo tokios meilės ginasi. Taigi ir altruistinė meilė gali traumuoti. Egoistinė — juo labiau.
Jaunai šeimai dažnai vyresni sako: vienas turite nusileisti. Tai tokiam atvejui, kai nėra abipusės altruistinės meilės. Jei vienas jų gali nesavanaudiškai mylėti, jis pakankamai tvirtas, kad galėtų daryti nuolaidas. Kurį laiką šitaip galima išlaikyti pusiausvyrą. Bet žmogus, kuris tik nuolaidžiauja, kuris tik "įeina į kito padėtį", o nesulaukia, kad būtų įeinama į jo, ilgainiui pavargsta. Pavargsta tuščiai mylėjęs. Todėl tokia šeima negali būti patvari. Juo labiau, kad tas, kuris myli egoistine meile, dažnai įkyri pavyduliavimo scenomis ar kitais bandymais pavergti, palaužti savo partnerio laisvą valią, supančioti jo asmenybę.