("Laiškų Lietuviams" konkurse II-ją premiją laimėjęs rašinys)
VYTAUTAS ZUBAS
Kalbėti tik apie lietuviškąją išeiviją, nepažvelgus į kitas tautines grupes emigracinėj aplinkoj, būtų netikslu. Emigracija nėra naujas reiškinys, bet nuolatinis žemės rutulio gyventojų judėjimas, siekiąs tūkstančius metų. Europoj nuo didžiojo tautų kraustymosi iki antrojo pasaulinio karo pabaigos vyko savanoriški ir priverstiniai gyventojų judėjimai. Po paskutinio karo gal daugiausia nukentėjo vokiečiai kolonistai, turėję užleisti savo senas gyvenvietes Pabaltijy, Čekoslovakijoj ir Lenkijoj, o žydų šimtametės bendruomenės Europoj buvo visiškai sunaikintos. Vidurio ir Rytų Europai patekus Sovietų Sąjungos sferon, daugelis tų kraštų gyventojų atsidūrė nesavanoriškoj emigracijoj. Taigi nė viena mūsų išeivijos karta nėra koks nors vienintelis reiškinys, ir, žvelgdami į jos išlikimą per kitų tautų pavyzdį, klausimui duosime perspektyvą ir gilumą.
Nerija Linkevičiūtė ir Gina Čapkauskienė, atlikusios meninę programa “Laiškų Lietuviams” premijų įteikimo iškilmėse. (A. Grigaičio nuotr.)
KURIOS TAUTOS IŠLIEKA?
Tautines grupes emigracinėj aplinkoj šiuo metu geriausia sekti Kanadoj. Mat, tai jaunas imigrantų kraštas, per paskutiniuosius 23 metus gyventojų skaičių pakėlęs nuo 14 milijonų iki 21. Amerika, tiesa, priėmė didžiausią imigrantų skaičių, bet jų tautinio charakterio neišlaikė. Amerika į-vykdė "tautų suvirinimą" dėl to, kad imigracija vyko tuo laiku, kai tautinis susipratimas dar buvo silpnas. Kanadoj imigracinė politika turi prisitaikinti laiko reikalavimams ir valstybė bando sukurti tautinės mozaikos kraštą. Žinoma, tai daroma ne kokiais aukštais humanistiniais idealais vadovaujantis, bet verčiant būtinybei, kurią iššaukia anglosaksų ir prancūzų tautinių grupių varžytinės. Tokių varžytinių nebuvo anglosaksiškoj Amerikoj ir dabar nėra Australijoj, kuri taip pat priima nemažai imigrantų, bet jų tautinio charakterio išlaikymu nesirūpina.
“Laiškų Lietuviams” konkurso premijų įteikimo iškilmėse kalba dr. Leonas Kriaučeliūnas. Stovi: mecenatai Stefanija Rudokienė ir Vincas Kuliešius, laureatas Vacys Kuprys ir programos vedėja Marija Eivaitė (D. Vakarės nuotr.).
"The 1970 World Almanac" duomenimis, Kanadoj 1960 metais, be anglosaksų ir prancūzų kilmės žmonių, gyveno: vokiečių — 1,049,000, ukrainiečių — 473,000, italų — 450.000, olandų — 430,000, skandinavų — 386.000, lenkų 323,000, žydų — 173,000, vengrų — 126,000, rusų — 119.000. Kurios iš šių tautybių geriausiai žinomos Kanadoj? Pirmoj vietoj, be abejo, yra žydai, toliau paeiliui italai, ukrainiečiai, lenkai, vengrai.
Mažiausiai girdim apie olandus, skandinavus, vokiečius ir rusus, nors šių tautų kilmės kanadiečių yra daugiau kaip 10% visų krašto gyventojų. Atrodo, kad išskyrus rusų atvejį. Vakarų Europos tautos silpniausiai išsilaiko emigracinėse sąlygose, o tolstant per Europą į rytus, tautinis atsparumas stiprėja. Kažin ar rasi keletą kartų Amerikos kontinente išgyvenusį kinietį, nekalbantį savo kalba? Tas pats ir su indais, kurie nė savo papročių neatsisako: į sari įsisupusias indes matysi ne tik Indijoj, bet Afrikoj, Amerikoj, Gibraltare ir bet kurioj buvusioj britų kolonijoj, kur tik jie buvo įkurdinti kaip darbininkai.
Tiesa, savo laiku ir vokiečiai išsilaikė emigracijoj, pvz. Volgos vokiečiai Rusijoj, Sudėtų vokiečiai Čekoslovakijoj, Pabaltijo vokiečiai Latvijoj ir Estijoj. Jie išliko dėl to, kad jautėsi pranašesni už vietinius gyventojus. Tai tipiška visiems kolonistams. O patekę į tautybių katilą Amerikoj ar Kanadoj, tos išdidžios tautos, atstovai greit ištirpo. Tai rodo, kad, norint išlikt svetimoj aplinkoj, reikia kažko daugiau, kaip įsivaizduoto pranašumo ir pasipūtimo.
IŠLIKIMO SĄLYGOS
Trys pagrindiniai tautinio atsparumo ramsčiai yra tradicijos, savita kultūra ir tautos charakteris. Nesiimsiu šitų teigimų įrodinėti mokslinėm teorijom, nes tam neturiu nė kvalifikacijų. Visi šio straipsnio samprotavimai yra stebėtojo akies nuotraukos, padarytos gyvenant Europoj, Amerikoj ir primityvioj spalvotųjų bendruomenėj.
Tradicijos įsišaknija senose tautose, kurių istorija siekia ne šimtmečius, bet tūkstančius metų. Iš tokių senų tautų mums geriausiai žinomi žydai, kiniečiai ir indai. Tai tautos, kurių tradicijos, kultūra ir charakteris formavosi tūkstančius metų ir paliko žymę, kuri šiandien padeda jiems ne tik išsilaikyti, bet daro įtakos net jaunai, agresyviai ir dominuojančiai šių dienų europinei -krikščioniškai kultūrai. Iki šiol daugiausia "sueuropėjo" žydai, šimtmečius gyvendami šios kultūros įtakoj. Galim kalbėti apie savitą kinų ar indų meną ar architektūrą, bet žydų architektūros nėra, o gal ir nebuvo. Indai ir kinai dėl geografinių nuotolių europinės įtakos išvengė iki pat paskutinių laikų. Papročiai, kultūra ir tautos charakteris išliko stiprus ir savitas.
Gina Čapkauskienė, Nerija Linkevičiūtė ir akompaniatorius Alvydas Vasaitis (D. Vakarės nuotr.).
Su senom šių tautų tradicijom susidūrusi, net Katalikų Bažnyčia yra priversta padaryti nuolaidų, tiesa, ne dogminių, bet apeiginių. Spalių mėnesio pabaigoj būna Diwali šventė, skirta šviesos deivei Lakšmi. Vakare įsižiebia tūkstančiai žvakių indų namuose ir kiemuose, krikščioniui primindamos pažįstamas Kalėdines eglutes. Indai katalikai Diwali šventę skiria Kristui, kaip Dieviškajai Šviesai, atnašaudami Diwali Missa Puja, kuriose ugnis vaidina didelę rolę. Aplamai indų Missa Puja (pudža) — Mišių Auka — pirmą kartą dalyvaujančiam europiečiui katalikui daro stiprų įspūdį, kai atviros liepsnos besaikis naudojimas padvelkia ugnies garbinimu.
Jei sena kultūra sugeba padaryti įtakos moderniai ir giliai dogminei religijai, tai pasaulietiškos ideologijos palinksta dar labiau. Pavyzdžiu gali būti europinis-rusiškas ir Azijos kinietiškas komunizmas. Marksistas Mao išliko ištikimas kinų tradicijai net po visokių "kultūrinių revoliucijų". Ar jis tai gera valia padarė, ar suprasdamas, kad kitaip iš kinų nieko nelaimės, tai nesvarbu. Svarbu, kad Kinijoj komunistų revoliucija pareikalavo žymiai mažiau kraujo negu Rusijoj, ir šitas faktas liudija jo ir kinų tradicijos naudai.
Savita kultūra, be abejo, yra svarbiau kaip tradicijos. Naujai išsilaisvinę kolonijų gyventojai taip pat turi savo tradicijas ir spalvingus papročius, bet neturi išvystę savos kultūros. Jie imlūs viskam, ką tik baltasis atnešė ir pasiūlė kultūrinėj ar religinėj srity. Graudu stebėti tamsiaodę seselę vienuolę ir būrį tokių pat tamsiaodžių vaikučių, kalbant poterius bažnyčioj nelabai gera anglų kalba. Prisimeni, kad savo laiku Dievulis nė lietuviškai nesuprato, ir jauti, kad krikščioniškos misijos daug prisidėjo kolonialinės valdžios įsitvirtinimui.
Individo charakteris tautiniam išlikimui turi ne mažesnės reikšmės kaip ir tradicijos. Amerikoj žinom, kaip didžiųjų žydų švenčių metu įstaigos ištuštėja. Švenčia bendradarbiai, kurių net neįtarėm karštais Mozės tikėjimo išpažinėjais. Dirbdamas su musulmonais, spalių mėnesį pastebėsi, kad jie nebegeria įprastinės rytmečio ir popiečio kavos. Mat, dabar Ramadhan (Ramazan) mėnuo, ir jie tarp saulėtekio ir saulėlydžio ne tik nevalgo, bet ir gurkšnio vandens bumon paimti negali. Ir taip per 28 dienas, ne mažiau kaip 14 valandų per parą karštam klimate be lašo vandens. Atlieka jie tai be jokio afišavimosi ar dejonių, savanoriškai pradėdami pasninkauti 6 ar 8 metų vaikais būdami. Tiek indų, tiek musulmonų tikėjimo išpažinėjai taip tvirtai laikosi savųjų nuostatų, kad net bendrų diplomatinių pobūvių metu jiems patiekiamas atskiras meniu.
LIETUVIŲ PADĖTIS
Po šitokios apžvalgos nesunku suprasti, kad mes, lietuviai, nieko panašaus neturim ir negalim lygintis su senom tautom. Jeigu ir turėjom kokias tradicijas, tai paskubom jų atsikratėm "progreso" vardan. Krikščionybė atėjo per lenkus misijonierius, didelei tautos daliai atnešdama nutautimą. Negalim pasigirti nė charakterio tvirtumu, nes kaimynus laikom pranašesniais dažnai vien dėl to, kad jie gausesni. Bandom teisintis "lietuvišku kuklumu", kuris iš tikrųjų yra tik įsišaknijęs menkavertiškumo pajautimas.
Tačiau lietuviai čia nėra kokia nors išimtis, nes panašios ydos tipingos visiems europiečiams. Pasisavinę krikščionybę iš Rytų, nors ten Kristaus mokslas buvo atmestas, persiėmėm viena bendra kultūra. Juk nėra savitos prancūzų ar vokiečių architektūros, bet kalbam apie gotiką ar renesansą viename ar antrame krašte. Tik kalbiniai ir teritoriniai skirtumai iki šiol išlaikė atskiras tautas Europoj, bet ar tos pačios sąlygos galios ir ateity? Kažin ar ne teisingai spalvotieji visus baltuosius, nežiūrint kokios tautybės ir iš kokio kontinento jie bebūtų, vadina bendru "europiečio" vardu? Net maišyto kraujo savo broliams suteikė "dalinio europiečio" (part European) vardą.
19 šimtmety Europoj prasidėjęs tautinis atgimimas 20-tam šimtmety išlaisvino primityvias kolonijas. Tarptautinės organizacijos šias naujas valstybes greitai įtraukė į bendrą pasaulio tėkmę. Pasaulio sostinėse spalvoti diplomatai ir jų tautinė apranga pasidarė kasdienis reiškinys. Oriniam susisiekimui ištobulėjus ir bendros ekonominės gerovės dėka, išplito turizmas, ir baltasis žmogus pasiekia tolimiausius pasaulio kampus. Pokario metu ultraliberalų "pasaulio piliečio" idealas iš dalies tapo realybe: išskyrus komunistinius kraštus, be vizos šiandien galima apkeliauti beveik visą pasaulį, nors valstybių sienos ir neišnyko. Prasidėjo iki šiol negirdėto masto idėjų apsikeitimas.
Kartu įvyko ir kitas stebuklas, tikriausiai šito apsikeitimo įtakoj: išsiplėtus tarptautiniam bendravimui, atgijo tautiniai jausmai net tokiame "katile" kaip Amerika. Tai matom mes savo jauniausioj kartoj, tai mato Amerikos politinės partijos, praeituose rinkimuose pirmą kartą atkreipusios atitinkamą dėmesį etninėm grupėm. Identiteto ieško negrai ir indėnai. Ir ne tik Amerikoj.
Tautinio identiteto ieško velšai ir škotai Anglijoj, bretonai Prancūzijoj, įvairios tautos ir tautelės Sovietų Sąjungoj. Tad jei iki šiol lietuvių išeivijos išlikimas atrodė beviltiškos pastangos, tai naujų nuotaikų poveikyje tos galimybės pasidaro žymiai realesnės.
IŠEIVIJOS ORGANIZACIJA
Išeiviams išlikti svetimoj aplinkoj padeda organizacija, kultūrinis brandumas, pasitikėjimas savo ir savo grupės sugebėjimais. Tai analogiška trims tautinio atsparumo ramsčiams, minėtiems anksčiau, tik ten vietoj organizacijos turėjom tradicijas.
Šios abi sąlygos, rodos, įtaigoja ir papildo viena kitą, tad nesuklysim, jas palyginę.
Kiekviena organizacija, pradedant nuo mažos parapijinės draugijos, baigiant susibūrimu, sujungiančiu viso pasaulio lietuvius — neišskiriant nė gyvenančių vienu ar kitu būdvardžiu padabintoj Lietuvoj — yra pozityvus veiksnys išeivijos išlikimui. Taip pat svarbu, kad visos amžiaus grupės, pradedant vaikais ir jaunimu, baigiant pensininkais, būtų sujungtos. Kiekviena organizacija suburia žmones, turinčius tuos pačius interesus ar siekiančius tų pačių tikslų, ir dėl to savaime tarp vienminčių atsiranda glaudesnis ryšys. Ar tai būtų pamaldžių moterų draugija, ar žūklautojų bei grybautojų klubas, ar lietuviška rock and roll — net ne būtinai tautinių šokių — grupė: visos yra naudingos tol, kol nepradeda politikuoti ir įnešti išeivių tarpan trintį. Tik darniame tautinės grupės žmonių sambūryje individas gali ne tik išlikti, bet ir augti lietuviškoj kultūroj ir tradicijoj. Tai labai svarbios sąlygos išlikimui.
Ideologines organizacijas ir politines partijas tenka kitaip vertinti dėl dviejų priežasčių. Pirma, jos stato savo specifinius tikslus pirmoj eilėj, nustumdamos lietuviškuosius reikalus į antrą vietą ir iš skaudžios patirties žinom, kiek jos iki šiol įnešė trinties į išeivijos gyvenimą. Antra, jau net paskutinieji pokario imigrantai išgyveno daugiau kaip ketvirtį šimtmečio anglosaksų kraštuose, kur išimtinai vyrauja dviejų partijų sistema, ir turėjom laiko pastebėti tos sistemos pranašumą. Tačiau nieko neišmokom ir, gyvendami Amerikoj, elgiamės kaip kokios bananų respublikos piliečiai, garbindami archaiškas 19 šimtmečio ideologijas. Tai anachronizmas, apie kurį teks dar kalbėti kaip apie vieną iš pagrindinių kenkėjų išeivijos išlikimui. Lietuvių išeivijoj nestinga pozityvių organizacijų, ir tikrai galėtume išsiversti be pasenusių politinių partijų, o politikuoti linkę būtinai turėtų įsijungti į vieną ar kitą gyvenamo krašto pagrindinę partiją ir nemaišyti partijos reikalų su tautiniais reikalais. Tokie gyvenamo krašto politinių partijų lietuviški padaliniai būtų jau teigiamas reiškinys išeivijos išsilaikymui, nes tik "savi per savus" geriausiai gali prieiti, kur reikia ir kai reikia. Pasakoja, kad kiekviena didelė kompanija turi bent tris viceprezidentus: protestantą, kataliką ir masoną, kurie kompanijos reikalams atstovauja kiekvienas savoj aplinkoj.
KULTŪRA IR IŠEIVIJA
Neturėdami griežtai savitos kultūros, kultūrinio brandumo turime siekti bendroj europinėj plotmėj. Tenka džiaugtis, kad išeivija niekada neturėjo tokio aukšto procento išsilavinusių žmonių, kaip dabar. Dar svarbiau, kad didelė dalis jaunesnės kartos inteligentų išliko aktyvūs ir jautrūs lietuviškiems reikalams, ir jų įnašas išeivijos išlikimui yra svarbus dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, per juos mūsų reikalai pasiekia svetimtaučius atitinkamai aukštu intelektualiniu lygiu. Antra, tokie prasišovę asmenys ne tik patys įsigyja pasitikėjimą savim, bet savo pavyzdžiu ir kitiems padeda atsikratyti menkavertiškumo jausmo.
Nors neturim savitos kultūros, bet lietuvių tautodailėj neabejotinai glūdi nemažos atsargos originalių elementų, kurie gali būti efektyviai panaudoti mene ir dekoracijoj. Turim pirmaeilių dailininkų ir skulptorių, kurie tuos elementus sėkmingai panaudojo ir įamžino tokiose statybose, kaip lietuvių koplyčios Vašingtono katedroje ir šv. Petro bazilikoj Romoje. Neteko matyti Romos koplyčios, bet Vašingtone lietuvių koplyčia žėri kaip deimantukas meniškai ir architektūriškai nelabai imponuojančioj katedroj ir išsiskiria iš kitų tautybių koplyčių be stipresnės konkurencijos. Turim daugiau lietuviškai išdabintų pastatų Amerikoj ir Kanadoj, bet tai išimtinai parapijiniai, platesnei visuomenei nežinomi pastatai. O Romos ir Vašingtono koplyčios ne tik šiandien pasiekia savųjų ir svetimųjų plačiausias mases, bet tolimosioms mūsų kartoms bus lietuviškai vertingas palikimas, ne mažesnis už Encyclopedia Lituanica.
Įdomu, kad tautiniai meno elementai sėkmingai panaudojami net nelietuviškoj modernioj aplinkoj. Dail. Adolfas Valeška "Akiračių" 7 (51) numery pasakoja, kaip jo studija perdekoravo šv. Filomenos bažnyčią Čikagoje, panaudodama dievukus ir kitus grynai lietuviškus elementus. Naujas išpuošimas padaręs tokį įspūdį, kad bažnyčia buvo įtraukta į pavyzdinio meno ir architektūros paminklų sąrašą ir rekomenduojama pamatyti turistams. Dailininkas pasisekimą skiria primityvaus lietuvių meno pradams ir savo svarstymus užbaigia: "Štai čia ir yra mūsų tautiškumo (ir pasisekimo) esmė". Reikia priminti, kad šv. Filomenos bažnyčia priklauso vokiečių kilmės amerikiečiams. Tai reikšmingas faktas, kai prisimenama mūsuose populiarų įsitikinimą vokiečių pranašumu.
PASITIKĖJIMAS
Individo pasitikėjimas savimi ir savo tautos brandumu iš pažiūros gal nereikšmingas, bet iš tikrųjų išeivijos išlikimui yra ne mažesnės svarbos reiškinys, kaip pirmieji du. Pasitikėjimas savo jėgom ir sugebėjimais atsiranda tik per kietą rungtyniavimą. Emigracijoj, kaip niekur kitur, individas ir tauta pastatomi kietam savarankiškumo bandymui. Atsidūręs svetimoj aplinkoj, toli nuo artimųjų, emigrantas yra priverstas pasikliauti tik savom jėgom. Žvelgdami į mūsų emigraciją nuo senų iki pat paskutinių laikų galim pasidžiaugti, kad jau pirmieji Pensilvanijos ir Škotijos angliakasiai parodė organizacinių sugebėjimų, reiškėsi jiems prieinamu būdu ir kultūrinėje srityje, sugebėjo ir darbovietėj rungtyniauti su kitų tautų bendro likimo draugais. Savoj nekomplikuotoj aplinkoj jie turėjo užtektinai pasitikėjimo savim ir iš tikrųjų matom, kad net ketvirtoj kartoj tie mūsų tautiečiai yra išlikę. Netenka abejoti, kad jų pėdsakai šiandien būtų daug stipriau išlikę, jei kultūriškai ir tradiciškai stipresni jie patys būtų buvę.
Šiandien padėtis yra pasikeitus. Kultūrinėj srity reikalai žymiai pagerėjo su pokario emigrantais, kai atvyko didelis skaičius profesionalų, kurie sugebėjo ne tik įsikabinti svetimoj aplinkoj, bet įsigijo pripažinimą ir svetimtaučių tarpe. Ateivius greitai pasekė ypač didelis skaičius jau išeivijoj brendusių ir išsimokslinusių žmonių. Lietuvių emgiracija tik dabar pralaužė juodadarbius emigrantus supusias užtvaras. Šiandien turim šimtus profesionalų, universitetų dėstytojų, verslininkų ir atsakingų tarnautojų. Tai galėjo pasiekti žmonės, nusikratę nelemto "lietuviško kuklumo", ir augančiai kartai jie yra pavyzdys, kad išeivijoj būti lietuviu ne tik nekenkia, bet gal ir naudinga. Kuo anksčiau tai sugebėsim savo jauniesiems perduoti, tuo daugiau lietuvių išeivijoj išliks.
IŠEIVIJOS LAIKINUMAS
Daug žalos išeivijos išlikimui padarė galvojimas, kad anksčiau ar vėliau grįšim į Lietuvą. Šitas nusistatymas lydėjo jau pirmuosius emigrantus, ieškančius geresnio uždarbio Anglijos ir Amerikos kasyklose. Laikinumo idėją dar labiau sustiprino pokario emigrantai, palikę gimtinę ne tolimų kraštų viliojami, bet šalindamiesi nuo okupacijos ir nepriimtino režimo. Tai nebuvo koks nors naujas reiškinys, nes ne kartą žmonės bėgo nuo karo veiksmų ar režimų. Padėtis paprastai nusistovėdavo, ir bėgliai grįždavo atgal. Tad paskutinio karo bėglių galvosena pradžioj buvo visiškai racionali.
Tačiau pasauliniai įvykiai susidėstė kitaip. Iškilo naujos jėgos, kurios padalino ne tik Europą, bet ir visą žemės rutulį į dvi priešiškas stovyklas. Po ketvirčio šimtmečio, kai pokario bėglių eilės jau išretėjo, padėtis rodo nusistovėjimo žymes. Šiandien jau retas bedrįsta svajoti apie sugrįžimą, bet elgiamės taip, lyg būtų atėjęs momentas tautos išsilaisvinimui, ir išeivija privalo tam padėti, lyg tai būtų vienintelis jos tikslas svetimam krašte gyvenant.
Kad tas kelias neveda į ilgesnį išeivijos išlikimą, neretai nusiskundžia rašto ir meno žmonės. Jau minėtas dail. A. Valeška tam pačiam "Akiračių" numery šitaip svarsto: .. Mūsų meno kapitalas, atsidūręs išeivijoje, lietuvybės kėlimo ar lietuviškos kultūros ugdymo prasme niekada nebuvo kaip reikiant panaudotas ir dabar nėra panaudojamas. Mūsų didžiųjų visuomeninių organizacijų vadovybės niekada nepasižymėjo inteligencija. Kultūrinį gyvenimą tvarko pseudointeligentai, kurie tariasi žiną viską ir visose srityse. Pavyzdžiui, į mane, kaip į Lietuvių Dailės Instituto pirmininką, per dvidešimt metų organizuotos visuomenės atstovai kreipėsi tik vieną kartą. Dar Vokietijoj iškilo klausimas suorganizuoti lietuvių dailininkų darbų reprezentacinę kolekciją, kuri galėtų populiarinti Lietuvą ir atstovauti jos dailei. Buvo kreiptasi į VLIK'ą. Nieko neišėjo, nors tuometinis VL IK'o pirmininkas J. Brazaitis tam pritarė..
Pasakyta atvirai, gal net grubiai, tačiau kas drįstų mesti akmenį į tų žodžių autorių? Politinis momentas pokario išeivijoj užgožė kultūrinį, ir išlikimui yra kenksmingas dėl keletos priežasčių. Svarbiausia, toks nusistatymas reikalauja išlaikyti politinių partijų tęstinumą, kuris jau net nepriklausomoj Lietuvoj daugiau kaip dešimt metų negaliojo, nes daugumo tų partijų veikimas buvo uždraustas. Jau palietėm partijų kurijozą anksčiau ir plačiau, prie to grįžti nebetenka. Jų žala išeivijai labai akivaizdi. Nė Maskva, nė Vilnius išeivijos nesuskaldys be partijų iš Čikagos ir Niujorko pagalbos.
Čia pat reikia pabrėžti, kad, atsisakydami partijų, jokiu būdu neatsisakysim nuo pastangų Lietuvos laisvinimo reikalu. Jau ir dabar visuomeninės organizacijos tą darbą sėkmingiau atlieka negu partinės gal vien dėl to, kad turi gyvą užnugarį.
SPAUDA IR POLITIKA
Per partijas politinis momentas užvaldė spaudą, pirmoj eilėj plačiai skaitomus dienraščius ir savaitraščius. Turim jų pilną skalę iš kairės ir iš dešinės. Per juos partijos skaldo išeiviją, sėja nesantaiką ir platina nekritiškas žinias iš lietuvių ir pasaulinio gyvenimo. Didžiausia žala daroma tiems, kurie visą savo žinojimą semiasi iš šitų laikraščių vien dėl to, kad svetimos kalbos nemoka. Jaunesnė karta, nepakeldama tokios rašliavos, nusisuka nuo lietuviškos spaudos ir neretai nuo lietuvybės. Skaudu, kad spauda, kurios paskirtis šviesti, tapo tamsinimo įrankiu, ir išeivijos išlikimo galimybės tik pagerėtų, jei tokios spaudos kiekis sumažėtų.
Kita populiariosios spaudos blogybė yra menkavertiškumo jausmo palaikymas nuolatinėm aimanom dėl tautą ištikusios nelaimės. Sakoma, kad "juokis ir pasaulis juoksis su tavim, verk ir verksi vienas". Ašarų niekas nemėgsta ir stengiasi išvengti, paprasčiausiai nusisukdamas nuo nemalonaus reikalo, šiuo atveju nuo ašarojančios lietuvybės. Per ištisus puslapius verkšlenam, skundžiamės, aiškinam ar aiškinamės ir tik juokų skyrely bandom šypsotis iš dažniausiai negudrių politinių anekdotų. Skaitom nelinksmus praeities atsiminimus, o ar nebūtų naudingiau žinoti apie tautiečių dabartį ir pasiekimus gyvenamam krašte? Ar nebūtų geriau turėti lietuvišką "Who is Who" šiandien, vietoj to, kas kur kada buvo? Kai kurių mūsų laikraščių nuolat prie Lietuvos vardo pridedami įvairūs epitetai padvelkia sovietinės spaudos praktika, kur ištarti net Lietuvos vardą be priedėlio "tarybinė" savimi nepasitikintys žurnalistai ir redaktoriai neišdrįsta.
Anaiptol ne visa spauda žlugdo išeiviją. Turim daug gerų, kultūringų ir gražių žurnalų, kurių lietuviams daug kas pavydi ir kurių įnašas išlikimui yra neįkainojamas. Nelaimė, kad šituos leidinius skaito palyginti mažas išeivių skaičius ir jie negali paveikti masių viena ar kita linkme. Mases pasiekia tik anksčiau minėti laikraščiai, kurie stokoja ne tik šviesesnių bendradarbių, bet net redaktorių kartais ieško raštingų pensininkų tarpe.
PABAIGAI
Šio rašinio tikslas nebuvo nustatyti griežtą ir neklaidingą diagnozę išeivijos būti ar nebūti klausimu, dėl to tik trumpai palietėm keletą pagrindinių teigiamų ir neigiamų reiškinių. Iš šitos bazės būtų galima plėstis ir smulkintis į atskiras detales, bet tuo tarpu norėjosi pažvelgti iš užuolankų, per kitų tautų pavyzdžius ir patirtį. Pabaigti norisi jaunos užsienio lietuvaitės studentės įspūdžiais iš Gedimino miesto:
.. Man norisi verkti. Čia, Gedimino aikštėje, tikra miesto, o gal ir visos Lietuvos širdis. Ji plaka, virpa istorija, legendomis ir tautos dvasia. Visos vaikystės pasakos atplūsta atmintin. Kaip kiti vaikai išaugo su princais ir miegančiom gražuolėm, su nykštukais ir raganomis, taip mes, išeivių antroji generacija, išaugome su Gediminu, Vytautu, su staugiančiu geležiniu vilku, su žyniais, vaidilom ir pagonių dievais. Taip nuostabu, taip neįtikėtina, kad dabar stoviu vietoje, kurioje jaučiu visa tai kaip gyvą realybę. Pilis tikrai egzistuoja, Vytautas palaidotas katedros rūsyje, o giliai jos pamatuose neseniai rasta pagonių šventykla..."
"... Pakeliu gabalą plytos, noriu vežtis namo, bet jaučiu, kad nei Gedimino pilis, nei Lietuva negali būti perkelta į svetimą žemę. Aš tikrai ją atsiminimuose ir širdyje visuomet nešiosiu, ir nors negalėjau nė gabalėlio pilies atsivežti Kanadon, prie Gedimino statytų sienų griuvėsių pasiliko mano širdies ir sielos dalelė" (Rasa Mažeikaitė, "Tėviškės Žiburiai", Nr. 44/1239).
Šaltakraujis išeivijos politikas gal pavadins šituos išgyvenimus paprastais sentimentais, bet mums gera, tokias eilutes skaitant. Pirma, jaučiam kad tėvų pastangos išauginti vaikus lietuviais buvo sėkmingos. Antra, džiugu, kad mūsų vaikai sugeba pajusti Lietuvos pulsą. Trečia, patikėkim savo jaunimu ir meskim bandymus sukurti išeivijoj pakaitalą Lietuvai.