Nijolė Jankutė
Kartais gyvenime taip ironiškai pasitaiko, kad užmojis platesnis, negu įvykdymas, kad įžanga sklandesnė už dėstymą, kad pirma rašytojo knyga geresnė už sekančias.
Tokios mintys kyla, vis dar sugrįžtant prie 23-čiojo "Draugo" romano konkurso laureatės Birutės Pūkelevičiūtės žodžio premijos įteikimo iškilmėse ir skaitant "Naujųjų Metų istoriją", premijuotąjį romaną.
Autorės kalba, tarytum įžanga į jos naująjį kūrinį, buvo atvira, drąsi, pabrėžianti laimę rašytojo, galinčio kurt laisvoms krašte; pabrėžianti laisvojo menininko atsakomybę prieš tuos, kurių "kūrybinė galia prievartaujama, jų talentas piktnaudojamas, mintis, prigimtinė žmogaus teisė, užgniaužta" (citata, B. P. "Draugas" bal. mėn. 13 d.). Jos žodžiai apie rašto galią, apie raidę, tą mažą ženkliuką, iš kurio "pasklinda pati didžiausia žmonijos galia — idėjos", buvo nepaprastai taiklūs ir teisingi, nes kuo gi kitu, jei ne ta raide, sudarančia laisvą ir teisingą žodį, gali kovot maža tauta prieš milžiną pavergėją.
Todėl su dideliu dėmesiu skaitytojas ėmė į rankas "Naujųjų Metų istoriją", tikėdamas ten rasti tai, ką autorė skelbė savajame credo. Ir... nerado.
"Naujųjų Metų istorija", deja, tik istorijėlė. Žinoma, parašyta sklandžiai, Pūkelevičiūtei įprastu šmaikštumu, puikia kalba. Knygą skaityt lengva, greita; siužetas taip pat įdomus, garantuotai patrauklus pramoginio romano mėgėjams. "Naujųjų Metų istorija" — knyga maloniam pasiskaitymui, kada nei gilintis, nei galvoti ar išgyventi nesinori. Smagiai sau perskaitai, taip pat gali ir pamiršti. Kodėl ne? Pramoginiams romanams skaitytojų netrūksta. Tai akivaizdžiai įrodo antroji "N. M. istorijos" laida.
Tačiau kai tokią knygą parašo autorius, turįs kur kas didesnį talentą, jo talentą vertinančiam skaitytojui darosi liūdna. Liūdna, nes išeivijos literatūroj romaniukų turim ir šiaip daugiau, negu romanų; mažesnių talentų daugiau, negu didesnių. Labiausiai tačiau liūdna, kad autorė nė truputėlio neišnaudojo laisvėje kuriančio rašytojo galimybių, kurias taip tiksliai įvertino savo aukščiau minėtame žodyje. Gabus, laisvas rašytojas, galįs išsireikšti be patoso ir sentimentų, gali labai daug ką pasakyti, kas krestelėtų žmogaus minties ir teisių prievartautojus. Daug ką galima pasakyti ir apie banalią kasdienybę, kuri pigiai nuperka idealus ir apmarina sielas. Žmogaus dvasios studija visokio pertekliaus ir visokio blizgesio fone gali duoti puikią knygą. Tačiau šitaip neatsitiko su "N.M. istorija".
Jos veikėjai — tradiciniai pramoginės literatūros personažai, dailiai nušlifuoti, kalbantys sklandžiais dialogais, kur nei vienas kabliukas, nei vienas klaustukas nepasimeta; kur pokalbininkai niekada vienas kito nepertraukia; kur mintys ir veiksmai plaukia, tarytum gerai surežisuotam filme. Dvi moterys ir trys vyrai labiau vaidina, negu gyvena ištaigingame slidininkų rojuje — Aspene.
Aspenas, be abejo, žavus. Jis natūralus ne tik savo gamtos grožiu, bet ir tokiai vietovei būdingu dirbtinuoju blizgėjimu. Knygą skaitant, Aspenas kartais rodosi labiau veikėjas, negu fonas...
Geriausiai išbaigtas "N. M. istorijos" charakteris yra Vilė Gedvilienė. Ji — pagrindinė veikėja, ir apie ją sukasi toji istorija. Tai graži, guvi, bet kaprizinga moteris, nusivylusi pati savimi (nepasiekta balerinos karjera), savo vyro neištesėtais turto-prestižo pažadais, snobiška, liguistai trokštanti "gero gyvenimo". Ji tarytum liuksusinė katė, kurios aštrių nagučių randus nešioja kiekvienas, bandęs ją paglostyti...
Vilė — įdomus personažas, tik jai nėra laiko pilnai išsiskleisti. "N.M. istorija", nors pažymėta romanu, tačiau stovi daug arčiau novelės, o gal net scenos veikalo.
Vinco Naro charakteris turi gerus apmatus, bet čia vėl skersai kelio stojasi noveliškos "istorijos" siaura apimtis. Naras gana įtikimas, gyvas žmogus, šiam kraštui tipingas "self-made" turtuolis, nors ir bemokslis. Gaila tik, kad jis pasidaro toks nenatūralus, kai pradeda savo jausmus Vilei reikšti įgudusio poeto žodžiais. Gaila taip pat, kad autorė Narą per greit numarina. Knygos pabaiga galėtų būti gera pradžia įdomesnei istorijai, negu ta Naujųjų Metų.
Už verčiant šį premijuotą romaną, vėl grįžta mintis prie laisvėje kuriančio rašytojo. Vis dėlto neįkainojamas turtas rašyti, ką nori, kaip nori, kada nori. Niekas negali rašytojui įsakyti kurt istorijas, o ne istorijėles, ir atvirkščiai. Tačiau laisvėje gyvenąs skaitytojas taip pat turi savo laisvę — iš gero rašytojo tikėtis geros knygos. Noblesse oblige!