Pranas Skardžius
Pastarųjų laikų lietuviškų NT vertimų yra du — arkivysk. Juozapo Skvirecko ir kun. Česlovo Kavaliausko.
J. Skvireckas šalia savo kapitalinio darbo, viso Šv. Rašto vertimo, yra parūpinęs ir populiarią NT laidą, pasirodžiusią 1922 ir 1936 m. Ši pastaroji laida 1945 m. buvo perspausdinta Bostone ir, paties vertėjo peržiūrėta bei pataisyta, naujai išleista Štutgarte, Vokietijoje, 1947 m.
Dabar NT yra Lietuvoje kun. Č. Kavaliausko iš senovės graikų kalbos verstas bei kun. V. Aliulio redaguotas ir Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos 1972 m. išleistas Vilniuje-Kaune; tais pat metais šis vertimas dar buvo perspausdintas ir Bostone.
Šių vertimų kalba yra didžiai įvairi, kelianti įvairių klausimų ir net problemų, todėl visų pirma aš stengiausi ją geriau suprasti ir tam tikslui parašiau platesnį tyrinėjimą, kuris bus spausdinamas Lituanistikos instituto Lituanistikos darbų ketvirtojoje knygoje, veikiausiai kitąmet pasirodysiančioje. Čia duodu šio platesnio darbo išvadas.
Kalbamųjų vertimų lietuvių kalba yra dviejų įvairių laikotarpių; vertėjai yra vertę iš įvairių šaltinių — iš oficialaus lotyniško vertimo, Vulgatos, ir graikiško originalo; jų abiejų remtasi įvairiomis pažiūromis į originalo santykį su vertimu bei vertimo kalbos santykį su šių laikų bendrine vartosena. J. Skvireckas vertė prieš kelis dešimtmečius, kada mūsų bendrinė kalba dar nebuvo ganėtinai apdorota ir didžiai trūko tinkamesnių specialių žodžių bei posakių originalo sąvokoms reikšti, todėl jis turėjo viską pats susirinkti ir savo išmone spręsti; antra vertus, versdamas iš Vulgatos, jis stengėsi būti ko ištikimesnis originalo kalbai ir pirmoj vietoj žiūrėjo žodinio tikslumo, o vertimo kalbos aiškumu, sklandumu bei didesniu jos įmanomumu mažiau tesirūpino. C. Kavaliauskas ir V. Aliulis, priešingai, rūpindamiesi originalinių sąvokų reiškimo tikslumu, daug dėmesio kreipia ir į jos aiškumą, įmanomumą, lengvumą. Tam tikslui jie daugelį J. Skvirecko vartotų žodžių pakeičia įmanomesniais, aiškesniais, vaizdingesniais žodžiais. Ypač jie stengiasi atskiras sakinių dalis ir kartais net visus sakinius nusakyti savaip, savais žodžiais — aiškiau, lengviau, įmanomiau. Apskritai imant, vertėjo Č. Kavaliausko ir redaktoriaus V. Aliulio kalba yra pasigėrėtinai taisyklinga, sklandi, lengvai suprantama ir tikslinga, nors kartais ir savotiškai išreiškianti originalinę mintį. Šis vertimas yra pirmas drąsus žygis Šv. Rašto vertimų lietuvių kalbos istorijoje, tas jų žygis paremtas naujausiais Šv. Rašto leidimais ir jo vertimais įvairiomis svarbiosiomis kitomis kalbomis, ir, kaip mano analizė rodo, daug kur pasirinkta nauja žodinė bei sakininė raiška. Tam tikrais atvejais, ypač stilistiniais sumetimais (pvz. ekspresyvinių žmonių kalbos žodžių bei posakių vartojimas ir kt.) gal kas bus įvairios nuomonės, gal dėl vienokio ar kitokio nusakymo kai kas pasiges tariamo ištikimumo originalui (destis, kaip apie tai bus pirmoj vietoj sprendžiama — kalbiniu ar kitokiu požiūriu). Vieną kitą nelabai vykusį mažmožį ir aš esu pastebėjęs C. Kavaliausko vertime, bet šiaipjau šis vertėjas ir redaktorius yra atlikę gerą ir rūpestingą, pažangų darbą, kuris, iš vienos pusės, gerai dera su šių dienų bendrinės kalbos reikalavimais ir kuriuo, iš kitos pusės, buvo stengtasi šių dienų kalbinėmis priemonėmis ko tiksliau perduoti senųjų laikų originalines mintis bei sąvokas.