BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XII. ŠIAULIŲ REZIDENCIJA
Tėvų jėzuitų rezidencija Šiauliuose buvo įsteigta 1930 m. Jau 1925 m. T. Andruška galvojo, kad Lietuvos jėzuitų atkuriama provincija negalės klestėti, jei tėvai neįsteigs namų Šiauliuose, kurie anais laikais buvo geras susisiekimo centras ir turėjo apie 30.000 gyventojų. Pinigų tam tikslui jis tikėjosi gauti iš vadinamojo "rašytojų fondo", įsteigto Kaune jau 1924 m. "Rašytojų fondo" įplaukas sudarė parduotų knygų pelnas. T. Andruška norėjo steigti Šiauliuose rekolekcijų namus, bet T. Bley buvo nuomonės, kad tokie namai negalės išsilaikyti, jei nebus sujungti su naujokynu. Jis, matyt, turėjo galvoje prie s'Heerenbergo naujokyno įsteigtus rekolekcijų namus, kuriuos aptarnaudavo naujokai. Bet kai 1929 m. atsidarė Pagryžuvio naujokynas, jam ir kitiems paaiškėjo, kad šie namai neturės užtektinai patalpų rekolektantams. Todėl T. Andruška vėl pradėjo galvoti apie Šiaulius. Jam kilo mintis parašyti Airijos darbininko Mato Talbot biografiją, jei jo užtarimu jis galėsiąs gauti planuojamai Šiaulių rezidencijai 300.000 litų. 1929 m. T. Andruška išvertė jo biografiją ir netrukus susipažino su Agota Puodžiukynaite. Sugrįžusi iš Jungtinių Amerikos Valstybių, ji parsivežė į Lietuvą 65.000 litų. Klausiamas, kaip galėtų tuos pinigus panaudoti Dievo garbei, T. Andruška jai patarė paaukoti pinigus Šiaulių rezidencijos pirkimui. Ji sutiko su sąlyga, jei T. Andruška parūpins jai pragyvenimo šaltinį. Užsitikrinęs dalį pinigų, T. Andruška atsiklausė kan. Stasį Sarapą, ar jis nežinąs Šiauliuose tinkamos jėzuitų rezidencijai nuosavybės. Kanauninkas jam atsiuntė keletą pasiūlymų, kurie T. Andruškai nepatiko. Nuvažiavęs j Šiaulius keletą kartų, jis pats pradėjo ieškoti namų ir surado tą nuosavybę, kurią vėliau nupirko, bet žmonės jam sakė, kad ji neparduodama. Tuokart jis surado dar vieną sklypą, esantį netoli grafo Zubovo parko. Sugrįžęs į Kauną ir sutikęs T. Bley 1930 m. pradžioje, jis jam papasakojo apie savo planą ir gavo provincijolo pritarimą. T. Bley greitai apsisprendė todėl, kad tėvų kapucinų provincijolas iš jo pareikalavo nesteigti rezidencijos Šiauliuose, nes ten ketiną įsikurti tėvai kapucinai. T. Bley jam atsakęs, kad Šiauliuose užteks vietos ir tėvams kapucinams. Nuėjęs pas arkivysk. J. Skvirecką, jis paprašė jo, kad atleistų T. Andrušką iš Kauno Kunigų Seminarijos, nes jis norįs steigti Šiauliuose jėzuitų rezidenciją. Arkivyskupas sutiko. Atsisveikinęs su konfratrais ir kunigų seminarija, T. Andruška 1930 m. liepos 15 dieną išvyko į Šiaulius.1
Šiauliuose T. Andruška turėjo atlikti du uždavinius. Prašomas seselių širdiečių, jis nuėjo pas gydytoją Domą Jasaitį ir paprašė jų vardu, kad užbaigtų namų pirkimo derybas, nes ir jos norėjo įsikurti Šiauliuose. Atlikęs seselių reikalą, T. Andruška paprašė gydytoją, kad jis ir jam padėtų surasti tinkamą namą tėvų jėzuitų rezidencijai. Gydytojas parodė jam tą patį namą, kurį T. Andruška jau buvo anksčiau suradęs. D. Jasaitis pasisiūlė tą nuosavybę nupirkti ir pradėjo derybas su jo savininku Boleslavu Stankum. Stankus prašė 100.000 litų. Neturėdamas pinigų, T. Andruška pasiūlė Agotai Puodžiukynaitei stoti į seselių širdiečių kongregaciją, duoti joms 15.000 litų, o likusius paaukoti jėzuitų rezidencijos pirkimui.
A. Puodžiukynaite džiaugsmingai priėmė T. Andruškos pasiūlymą ir įstojo į seselių širdiečių vienuolyną. 42.000 litų T. Andruškai paskolino klieriko Jurgio Sunderio brolis, o 2.000 pridėjo jėzuitų gimnazija Kaune. Pirkimo kontraktas buvo patvirtintas Kaune notaro Juozo Jasaičio raštinėje (Maironio gatvė Nr. 82) 1930 m. liepos 1 dieną. Norėdamas įrengti koplyčią ir padaryti reikalingus pakeitimus, T. Andruška pasiskolino 5.000 litų iš kan. Pr. Penkausko, Kauno Kunigų Seminarijos vicerektoriaus.
Atlikęs visus reikalus Kaune, liepos 30 dieną T. Andruška nuvyko į Šiaulius ir apsigyveno pas seseles širdietes, nes nuomininkai nenorėjo išsikraustyti iš jo nupirkto dviejų aukštų mūrinio namo, esančio Vilniaus gatvėje Nr. 245. Bet kai T. Fengeris atsiuntė T. Andruškos daiktus iš Kauno, šis nuėjo pas nuomininką advokatą Stasį Laucevičių ir paprašė jį, kad užleistų vieną kambarį atsiųstiems daiktams. Advokatas sutiko. Tuokart T. Andruška užsakė pas stalių medinį altorių. Kai jis buvo padarytas, naujos rezidencijos steigėjas vėl kreipėsi į advokatą, kad užleistų kitą kambarį altoriui. Advokatas ir šį kartą sutiko. Tačiau kai dažytojas nudažė altorių stipriais dažais ir jų kvapas paplito po Laucevičių butą, kitą rytą advokatas ir žmona pajuto tokį didelį galvos skausmą, kad abu nutarė palikti namą. Tokiu būdu 1930 m. rugsėjo mėnesio 4 dieną T. Andruška galėjo persikraustyti į naują tėvų jėzuitų rezidenciją. Kitą dieną į Šiaulius atvažiavo brolis Valerijonas Švytra. Jis turėjo virti valgius ir padėti T. Andruškai. Deja, jo pagalba buvo menka, ir T. Andruška paprašė T. Kipą atsiųsti jam kitą brolį. Bet T. Kipas jam atsakė, kad kito brolio neturįs.
Norėdamas užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, T. Andruška pradėjo mokyti tikybą vienoje pradžios mokykloje. Atliekamu laiku jis įrengė pirmame rezidencijos aukšte koplyčią, kurią spalio mėnesio 20 dieną pašventino kan. St. Sarapas. Koplyčia susidėjo iš dviejų didesnių patalpų ir dviejų kambarių, kuriuose tikintieji galėjo sekti mišių eigą. Trečiame kambaryje buvo zakristija ir vieta chorui. Kai susirinkdavo apie 500 žmonių, tikintieji klausydavo jo pamokslų pro atviras duris ir langus. Kairėje rezidencijos pusėje buvo butelis ir tvartas, o kieme — sandėlys.
Matydamas, kad brolis V. Švytra neturi vienuolio dvasios, T. Andruška paprašė T. Bley siųsti jam kitą brolį. T. Provincijolas sutiko ir 1931 m. sausio mėnesio 13 dieną
Dr. Domas Jasaitis, padėjęs T. Andruškai surasti ir įsigyti Šiaulių rezidenciją.
atsiuntė jam brolį Jurgį Želvį. Tų pačių metų vasarą V. Švytra paliko jėzuitų ordiną ir sugrįžo į Šiaulius. Bet senos jo gerbėjos juo nusivylė ir atsiprašė T. Andruška, kad, kurstomos Švytros, jį apkalbėjo.
Prieš 1931-1932 mokslo metų pradžią į Šiaulių rezidenciją buvo atkeltas T. Pranas Masilionis. Jis perėmė iš T. Andruškos tikybos pamokas, vedė misijas ir rekolekcijas ir talkininkavo koplyčioje. T. Andruška galėjo rašyti knygas, komponuoti giesmes,3 steigti chorą ir vesti misijas bei rekolekcijas.
1931 m. jis atidavė kan. Penkauskui skolą ir įsigijo mažus vargonėlius. Sekančių metų spalio mėnesį T. Masilionis buvo perkeltas į Pagryžuvio naujokyną, ir T. Andruška pasiliko vienas su broliu Želviu.
Turėdama daug skolų, į pabaigą 1932 metų kaimynė Marija Januševičiūtė pasiūlė T. Andruškai pirkti savo sodą. Kadangi 1930 įsigyta nuosavybė buvo maža, T. Andruška išdėstė visą reikalą T. Bley ir T. Kipui. Šie pritarė T. Andruškos planui. M. Januševičiūtės sodas buvo nupirktas 1933 m. vasario mėnesio 3 dieną. Už jį buvo sumokėta 22.682 litai. Mat, T. Andruška vis tikėjosi, kad Šiauliuose bus galima pastatyti bažnyčią ir gimnaziją.
Pasilikęs vienas su broliu Želviu, T. Andruška kibo į seną darbą ir nuo 1930 m. nuvažiuodavo į Pagryžuvį klausyti naujokų išpažinčių. Naujokai jį gerbė ir mėgo ypač todėl, kad jis papasakodavo jiems juokingų nuotykių iš savo gyvenimo. Atsiradus Šiauliuose daugiau kunigų, 1934 m. rudenį jie perėmė tikybos pamokas pradžios mokykloje. T. Andruška nustojo dalies pajamų, bet jam padėjo tikintieji ir jis pradėjo pirkti bažnyčios statybai reikalingą medžiagą. Jis apgailestavo, kad brolis Želvys ėjo V. Švytros keliu. Jis buvo pakeistas pirma broliu Kazimieru Krasausku, o vėliau broliu Augustinu Baltuoniu. Norėdamas padėti T. Andruškai, T. Kipas nusiuntė jam ir vieną kandidatą, bet jis buvo netinkamas, ir T. Andruška jį atleido. 1935 m. pradžioje iš Kaimo atvyko brolis K. Krasauskas, o iš Pagryžuvio — brolis Viktoras Bartkus. Jie buvo geri vienuoliai ir darbštūs T. Andruškos talkininkai.
Tais pačiais metais sausio, vasario ir kovo mėnesiais T. Andruška pradėjo skaityti šv. Petro ir Povilo bažnyčioje apologetinio turinio paskaitų ciklą ir atsakinėti į dalyvaujančių klausimus. Be to, sausio mėnesio 18 dieną provincijos pasitarime buvo svarstytas bažnyčios statybos klausimas. Kadangi Šiaulių rezidencija buvo neturtinga, T. Kipas iškėlė mintį statyti provizorinę bažnyčią. Gerai dalyką apsvarstęs, tam planui pritarė ir T. Andruška. Jis statė sąlygą, kad, vėliau pastačius didesnę bažnyčią, provizorinė bažnyčia galėtų būti paversta sale.
Provizorinės bažnyčios statyba buvo pradėta 1935 m. rugpiūčio 1 dieną. Bažnyčios planus paruošė architektas V. Kopylovas. Darbus prižiūrėjo J. Juškevičius, patikimas žmogus ir geras katalikas. Bažnyčios rūsys buvo didelis, padalintas į keturias patalpas. Viena buvo paversta centralinio šildymo katiline, antrą T. Andruška planavo skirti susirinkimams, trečią paversti gyvenama patalpa, o ketvirtą skyrė bažnyčios reikmenims sudėti. Bažnyčioje tilpo apie 1.000 žmonių.
1935 m. lapkričio mėnesio 24 dieną bažnyčią pašventino kan. St. Sarapas. Šventėje dalyvavo daug žmonių, miesto burmistras, įgulos viršininkas, trys tėvai jėzuitai iš Kauno ir Pagryžuvio ir keli vietos kunigai. Jų tarpe buvo ir senas kun. Jonas Bulla. Atlaikęs mišias senoje koplyčioje, jis pasiėmė ant altoriaus pastatytas gėles, prisijungė prie eisenos, susidariusios lydint Švenčiausią Sakramentą į naują bažnyčią, ir padėjo gėles ant altoriaus. Paskum jis pajuto skausmą krūtinėje ir mirė zakristijoje širdies smūgiu. Po kun. Bullos mirties T. Andruška pasakė pamokslą ir pasimeldė su tikinčiaisiais už mirusio vėlę. Savo namus ir 5.000 litų kun. Bulla paliko testamentu tėvams jėzuitams.
Sekantį sekmadienį, gruodžio 1 dieną, naujoje bažnyčioje vėl atsitiko nelaimė. Atėjęs groti vargonais per vakarines pamaldas senukas Andriejauskas, pamirkęs pirštą į švęstą vandenį, persižegnojo, pabučiavo kryžių ir sukrito. Tikintieji nunešė jį į rezidencijos prieangį, kur mirštančiam vargonininkui T. Andruška suteikė išrišimą.
Mirus kunigui ir vargonininkui, atėjo zakristijono eilė. Tas pareigas ėjo brolis Pranas Puodžiukas. Bet viena seselė puošdavo altorių, ir kaimynai pravardžiavo ją zakristijonu. Ji ruošėsi mirčiai ir, kartą sugrįžusi iš bažnyčios į vienuolyną, pradėjo merdėti. Ją atgaivino seselės, užpildomos ant nualpusios vandens. Tačiau tie nelemti įvykiai daugeliui įvarė tiek baimės, kad kurį laiką tikintieji vengė jėzuitų bažnyčios arba ateidavo į ją pasiruošę mirčiai. Ilgainiui toji baimė pranyko.
Sekmadieniais jėzuitų bažnyčioje būdavo laikomos trejos mišios: 7, 9 ir 10 valandą. Septintą ir dešimtą valandą mišias laikydavo T. Andruška, o 9 valandą karo kapelionas. Devintos valandos mišios buvo skirtos įgulai. Josios orkestras mišių metu grodavo religines giesmes. Šiokiadieniais T. Andruška laikydavo mišias 6 valandą, o 7 — gimnazijos kapelionas. Į jas ateidavo gimnazijos mokiniai. Kiekvieną vakarą T. Andruška klausydavo išpažinčių, sekmadieniais prieš mišias. Dingus mirties psichozei, jėzuitų bažnyčią pamilo ne tik Šiaulių gyventojai, bet ir kaimiečiai. Bažnyčios ir rezidencijos globėjas buvo šv. Ignacas, kurio užtarimu T. Andruška sakosi gavęs pašaukimą į jėzuitų ordiną.4 Apie 1935 m. pabaigą bažnyčią išdažė vienas dažytojas ir brolis Adolfas Šimkevičius.
1936 m. balandžio mėnesio 22 dieną T. Andruška tapo provincijolu, bet ilgą laiką pasiliko Šiauliuose, nes bijojo, kad, jam persikėlus į Kauną, žmonės pareikalaus iš jo pinigų, kuriuos buvo jam paskolinę. Bet sklindant gandams, kad Lietuvos Jėzuitų Provinciją dar tebevaldo T. Kipas, T. Andruška, patariamas T. Generolo ir provincijos konsultorių, metų pabaigoje persikėlė į Kauną. 1936 m. lapkričio mėnesio 12 dieną Šiaulių rezidencijos vyresniuoju tapo T. Romualdas Blažys. Jam talkininkavo trys broliai: Julius Grigonis, Pranas Puodžiukas ir Adolfas Šimkevičius.
T. Blažys įstojo į jėzuitų ordiną 1931 m. rugpiūčio mėnesio 20 dieną, būdamas kunigu. Naujokyną atliko Pagryžuvyje. 1932 m. rudenį jis nuvyko į Valkenburgą gilinti filosofijos. 1934 m. buvo perkeltas į Jėzuitų Gimnaziją Kaune, redagavo "Žvaigždę", tapo Maldos Apaštalavimo Sąjungos sekretorium, Tikėjimo Platinimo Draugijos direktorium Kauno arkivyskupijoje, knygų cenzorium, vedė misijas, sakė pamokslus ir klausydavo išpažinčių. 1935 m. jis buvo paskirtas namų ūkvedžiu ir "Misijų" redaktorium. Atvykęs į Šiaulius, jis tęsė T. Andruškos darbą, redagavo "Misijas" ir pasiliko Kunigų Apaštalavimo Sąjungos ir Tikėjimo Platinimo Draugijos pirmininku. 1937 metais T. Blažys atnaujino pirmąjį rezidencijos aukštą, įvedė vandentiekį, pastatė ledaunę bei pasodino 40 liepų ir apie 200 pušelių. Medeliai, matyt, neprigijo, nes T. Borevičius, nukeltas į Šiaulius sekančiais metais, jų neberado. T. Blažiui padėjo trys broliai: Antanas Auryla, Kazimieras Batutis ir Petras Povilaitis.
1938 m. į Šiaulių rezidenciją buvo paskirtas T. Jonas Borevičius, ką tik baigęs teologijos studijas Valkenburge. Jis buvo brolių dvasios vadu, vedė misijas ir rekolekcijas, rašė straipsnius ir padėjo vyresniajam. Be kitų darbų, tais metais abu tėvai vedė 12 rekolekcijų kursų ir sakė pamokslus įvairiomis progomis keturiose parapijose.
1939 m. rugpiūčio mėnesio 25 dieną Šiaulių rezidencijos vadovybę perėmė T. Jonas Paukštys. T. Borevičius buvo paskirtas rezidencijos ūkvedžiu, o T. Romualdas Blažys išvyko į Pagryžuvį atlikti tercijato. Vadovaudamas rezidencijai, T. Paukštys redagavo "žvaigždę", buvo Maldos Apaštalavimo Sąjungos sekretorius, Tikėjimo Platinimo Draugijos pirmininkas, inteligenčių sodalicijos direktorius, knygų cenzorius, rekolekcijų vedėjas ir rašytojas. Jis padalino Maldos Apaštalavimo Sąjungą į tris sekcijas (vyrų, moterų ir mergaičių), įsteigė Eucharistijos Karžygių skyrių ir rūpinosi, kad pamaldos būtų iškilmingesnės. Vyrų ir moterų sekcijų vadovybę jis pasiliko sau, o mergaičių sekciją pavedė T. Borevičiaus globai. Kartą į mėnesį visos trys sekcijos susirinkdavo į bažnyčią kartu, ir vienas tėvų kalbėdavo joms religinėmis temomis. Taip pat kartą į mėnesį Maldos Apaštalavimo sekcijos darydavo atskirus susirinkimus ir aptardavo veikimo programą. Du kartu į mėnesį susirinkdavo sodalietės. Palikęs "Šventosios Valandos" paprotį pirmą mėnesio penktadienį, T. Paukštys įvedė "kunigų šeštadienį", t.y. vakarines pamaldas, kurių metu tikintieji melsdavosi už kunigų šventumą. Tos ir kitos pamaldos buvo žmonių mėgstamos ir gausiai lankomos. Aplamai, kas tik užeidavo į tėvų jėzuitų bažnyčią, vis rasdavo joje besimeldžiančius tikinčiuosius. Bažnyčia būdavo atvira nuo 5 valandos ryto iki 9 valandos vakaro. Abu tėvai padėdavo ir Šiaulių klebonams, klausydami išpažinčių ir sakydami pamokslus. Ypač daug darbo turėjo T. Borevičius, kuris 1939 m. vedė 5 misijas ir 23 rekolekcijų kursus. Ekonominiu atžvilgiu rezidencija stovėjo neblogai, o likusias skolas padengdavo pajamos, gaunamos iš kun. Bullos paliktų namų. Tėvams padėjo trys broliai: Justinas Adomaitis, Petras Povilaitis ir Pranas Puodžiukas. Jie rūpinosi valgiu, namų bei bažnyčios švara ir beveik 3 hektarų sodu.
T. Andruškos Įsteigtas choras 1939 m. prie T. Jėzuitų bažnyčios Šiauliuose. Vidury sėdi T. Bo-revičius ir T. Blažys.
1. Kipp, Litauen, 57 p.
2. Žinios gautos iš dr. Domo Jasaičio.
3. Rašydamas prof. J. Žilevičiui 1933.11.26, T. B. Andruška taip apibūdina savo kompozicijas: “Apie mano paties kompozicijas nėra daug ko kalbėti: aš ne specialistas, tik mėgėjas, perėjęs harmonizacijos ir kompozicijos teoriją prie progos, padedamas vieno Jėzuitų kompozitoriaus. Yra mano sukomponuota opera “Šviesos beieškant”, ir buvo du kartu statoma Kauno Seminarijos auklėtinių su labai dideliu pasisekimu; toliau juoko operetė — “Curator infirmorum” — iš Kauno Seminarijos klierikų gyvenimo. Šiaip jau dainelių, beveik liaudies būdu, yra daug — kai kurios paplito po visą Lietuvą, o kartais galima ir per radiją išgirsti, kaip liaudies melodija, sakysime: “Ten kur Nemunas banguoja”— niekas nė nežino, kad tai mano, bet plačiai paplitusi. Yra ir kitų, ypač iš minėtos operos melodijų plačiai paplitusių, nes klierikai jas paskleidė. Dabar Šiauliuose turiu savo koplyčią, kur reikėjo sutvarkyti chorą, kad ir menką. Tam chorui reikėjo giesmių. Mažai man tepatiko Lietuvoje giedamų giesmių melodijos, kurios daugiausia yra svetimos, ypač lenkiškos, arba sunkiai svetima dvasia sukomponuotos. Tad, reikalo spiriamas, ėmiau komponuoti savo mažučiam chorui pats savo melodijas pagal savo skonio ir choro pajėgumą. Žodžius arba pats rašiau, arba paėmiau dailesnių eilučių iš laikraščių, ir taip atsirado gal apie 60 giesmių pagal mano skonį. Žmonės be galo tas melodijas ir giesmes mėgsta, nuolat prašo jas išspausdinti ir grobsto nusirašinėdami. Bet išspausdinti nėra galima — jos taikomos mano menkam chorui, nors pačios melodijos tikrai gražios, melodingos ir ne kartą, kaip man atrodo, lietuviškos dvasios. Turiu ir keletą pasaulietiškų giesmių, kurias komponavau, verčiamas progos, sakysime, “Varpų Ave Marija”, “Jėzuitų maršas”, “Jaunimo himnas” (maršas). Jas giedodavo klierikų choras su dideliu pamėgimu ir užsidegimu. Religinių giesmių melodijos apima beveik visą metų ciklą: “Kalėdų giesmės”, “Gavėnios” — (tik viena), “Velykų giesmės”, Jėzaus Širdies, Švč. Sakramento, Marijos, Angelo Sargo (ją čionai įdedu), šv. Juozapo. Tačiau Tamstos Istorijoje manęs minėti nėra reikalo, ypač kad jokios giesmės neišspausdinau ir, tur būt, neišspausdinsiu. Gailiuos, kad aš negaliu pateikti Tamstai žinių apie senovės jėzuitų muziką Lietuvoje. Tiesa, ir dabar Kauno jėzuitai sutvarkė giedojimą, bet gana svetimu būdu, — tik čia ne jie kalti”.
4. Šiaulių rezidencijos Historia domus, 1930 -1932 m., 49 p.
P.S. T. B. Andruška buvo ištremtas į Sibirą 1949 m. ir mirė Verchi-Uralskie kalėjime 1951 m. vasario mėnesio 14 dieną.