Zenta Tenisonaitė
ATSIMINIMAI
Visą naktį varpeliai skambėjo.
Noriu miego, užmigt negaliu.
Rodos, grįš vėl, kaip vasaros fėja,
mano sapnas vaikystės dienų.
Sapno akys, kaip žydras miražas.
Pamatau — ir jau sieloj saldu.
Ir palikus pasaulį tą mažą,
vėl keliausiu svajonių taku.
Taip sapnuočiau, sapnuočiau kas naktį,
iki ryto ir saulės varpų.
O pasaulis sau gali apakti
ar prabilti perkūno vardu.
Visą naktį varpeliai skambėjo.
Noriu miego, užmigt negaliu.
Rodos, grįš vėl, kaip vasaros fėja,
mano sapnas jaunystės dienų.
MALDA VANDENIUI KRAŠTE BE LIETAUS
Vanduo! Vanduo!
Meldžiuos aš tau.
Meldžiuos Atlanto vandenynui...
Vanduo, kaip brangusis akmuo...
Meldžiuos ledynams aš
ir geizeriams... nulenkus galvą.
Rankas ištiesusi į debesis,
kartoju maldą upėms, ežerams ir jūrai.
Šventas vanduo! Palaimintas vanduo!
Kaip motina, kaip duona, kaip druska.
Baltijos vanduo! Ir sniegas. Ledas.
Palaimintas, palaimintas vanduo!
Tingus, kaip kraujas venose.
Didysis Reinas. Drumzlinasis Po.
Ir Nemuno, ir Dauguvos vanduo!
Lopšys. Pradžia gyvybės...
(Ir meldžias su manim, mano maldas
kartoja, lietaus lašai, lašėdami už lango).
VIENATVĖ
Mano širdis, tarytum ledo luitas.
Mano siela — beorės erdvės tuštuma.
Stovėsiu aš prie vieškelio
ir lauksiu,
kada sugrįš praėjęs laiko karavanas.
NUSIVYLIMAS
Baimė prasiveržia, kaip vulkanas.
Atsistoja piestu, kaip milžiniškas kalnas.
Aš ieškau vakarykštės dienos
spalvingos mozaikos likučių.
Ant audringo vandenyno kranto
vylingai žiba spalvoto stiklo šukės.
Džiaugsmas subyra, kaip sausas šešėlis,
vos pirštų galiukais palytėjus.
RUDENS RYTAS
Rudens rytas nematytas,
rūko vyliais nubarstytas.
Lygu tyčia...
Ryto apavas akytas,
apsiaustas iš vario vytas.
Išadytas...
Saulė audžia, aukso nytis,
blizga trilypis trinytis.
Nematytas. ..
Stebis beržas ir žilvitis,
dykas rytvėjis mažytis.
Lygu tyčia...
Anksti rytą baltas rytas,
po palange pastatytas.
Lygu tyčia...
Aukso lapais nubarstytas,
deimančiukais nusagstytas.
Nematytas...