Aušra Augustinavičiūtė
Abu dirba, abu grįžta iš darbo pavargę. Kaip tokioje šeimoje spręsti darbo padalos problemą, kaip organizuoti namų ūkį?
Dažnai girdime: ar turi vyras padėti žmonai? Bet iš to klausimo išeina, kaip kažkas savaime suprantama, kad visus šeimos reikalus tvarko, šeimai vadovauja žmona. Ar mums tai priimtina? Kažin.
Tikras, darnus kolektyvas tegalimas, kai bendraujama kokioje nors veikloje. Kur bendradarbiauti sutuoktiniams? Na, pavyzdžiui, kai abu baigę mokslus ir ji dirba vienoje įmonėje, o jis kitoje! Darbo metu jie nesusitinka, vienas kitam padėti, parodyti dėmesio negali. Lieka tik laikas po darbo, kurio didžioji dalis tenka namų ruošai ir vaikams. Jei šie darbai atliekami bendromis jėgomis, lieka laisvalaikis, kurį galima praleisti kartu arba atskirai. Jeigu namie dirba tik vienas, laisvalaikis jų nesuvienys. Kas nuo darbų namuose pavargsta, tenori pasyvaus poilsio. Dėl to, daugelis ištekėjusių moterų mėgsta tiesiog pasišnekučiuoti, pasėdėti nieko neveikdamos ar megzdamos. Be to — nedaug telieka laiko poilsiui. Antrajam labiau priimtinas aktyvus, asmenybę vystantis laisvalaikis — kokia nors kūryba, domėjimasis politika ar literatūra, sportas, diskusijos draugų rate, koks nors "hobby". Net jeigu einama kur nors kartu po to, kai ji paruošė pietus ar suplovė indus, o jis perskaitė laikraštį ar naują žurnalą, ta jų draugystė teatre ar koncerte dirbtinė, po ja slopinama nuoskauda, kuri anksčiau ar vėliau virs priešiškumu.
Ceikinių parapijos vaikučiai, priėmę pirmąją Komuniją 1973 m., su klebonu vidury.
Pagaliau kur ir kada vedęs vyras gali rodyti žmonai savo atidumą, dėmesį, paslaugumą? Kur ir kada jis gali atsilyginti švelnumu, gera nuotaika, jei ne bendroje veikloje, organizuojant namų ūkį? Tokioms šeimoms nepavojingas ir skyrium leidžiamas laisvalaikis, jei tik jis turtina sutuoktinių asmenybes.
Atrodo, kad tai dėsninga — arba sutuoktiniai šeimos problemas sprendžia kartu, arba jie tolydžio tolsta vienas nuo kito, nes neturi bazės bendradarbiavimui. Tai ne kolektyvas, o du svetimi žmonės, kuriuos teriša teisėtas intymusis gyvenimas. Tačiau pastarojo neužtenka dvasinių ryšių, o tuo pačiu ir santuokos stabilizacijai. Pagaliau, kai vieno laisvalaikis ilgas, kito — trumpas, jie negali būti lygiaverčiais partneriais ir intymiajame gyvenime.
Kai kurių sociologų duomenimis, daugelyje darbininkų šeimų vadovavimas žmonos rankose. Ji tvarko biudžetą, nustato visų šeimos narių pareigas, vertina jų elgesį, duoda įsakymus ir nurodymus. Kai kada tai gal ir gerai. Na, pavyzdžiui, jei vyras dirba kokį ypatingą kūrybinį darbą ir todėl realizuoja savo kūrybinę potenciją už šeimos ribų. Tokie asmenys namie dažniausiai visai ramiai paklūsta žmonos valiai ir nesiginčydami atlieka pavestą darbą. Tačiau tai mažuma. Gyvename mokslinės -techninės revoliucijos sąlygomis, kai ne taip jau didelis žmonių skaičius visas savo kūrybines jėgas atiduoda darbui. Jiems būtinas įdomus kūrybinis gyvenimas už darbovietės ribų. Viena iš kūrybos sričių — vadovavimas šeimai. Kieno prigimčiai — vyro ar moters jis artimesnis?
Pagrindinė prigimtinė moters funkcija — motinystė. Kurį laiką tatai reikalauja visų jos fizinių ir psichinių jėgų. Kūdikį turi supti motinos dvasinė ramybė. Kai jos trūksta, jei motina išvargusi, sudirgusi, nepatenkinta savimi, tai atsispindės vaiko charakteryje kokiomis nors nepageidaujamomis savybėmis. Šį reiškinį subtiliai išanalizavo M. Zoščenko savo pedagogine prasme puikiame "Apsakyme apie išmintį". Vyras — budi prie jų dvasinio pasaulio slenksčio ne tik dėl to, kad myli žmoną, jos gailisi, bet ir todėl, kad žmonos pergyvenimai traumuoja jo kūdikį. Ginekologai ir seksologai dažnai primena, kad net tada, kai moteris negimdo, jos jausmų pasaulis ir nervinė būklė žymiai labiau priklauso nuo organizmo biologinio laikrodžio. Dėl visų šių priežasčių jai pačiai ir visai šeimai geriau, jei kryptį duodančia ar bent emocinę šeimos pusiausvyrą vairuojančia jėga yra vyras. Štai kodėl vadovavimą šeimai, jos globojimą galima laikyti jo prigimtine funkcija. Kaip moters pareiga gimdyti ir maitinti, jei ji ryžosi tapti motina, taip vyro — globoti juos abu, jei ryžosi tapti tėvu; vadinasi, būti šeimos galva arba lyderiu, kaip sako sociologai.
Paprastai moteris smulkmeniškesnė už vyrą. Tai nebloga vykdytojo savybė, bet visai netinka vadovui. Kas gerai mato smulkmenas, sunkiai suvokia visumą. Dėl to visuose kolektyvuose žmonės nemėgsta ir labai sunkiai paklūsta smulkmeniškesniems už save vadovams. Tai psichologinis dėsningumas ir viena iš priežasčių, kodėl mokyklų visuomeniniame darbe noriai dalyvauja ne tik mergaitės, bet ir berniukai, tik ten, kur jie patys vadovauja. Labiau išsilavinusioms moterims kiti šeimos nariai daugiau padeda taip pat tik dėl to, kad jos mažiau smulkmeniškos, mažiau varžo vyro ir vaikų iniciatyvą.
Susitarus dėl išeities taško, tai yra iš vyro ir moters išplaukiančių tunkcijų šeimoje, kitaip atrodo ir namų ūkio problemos. Natūraliausia, o todėl lengviausia vienam ir kitam, kai iniciatyvą iš pat pradžių paima vyras, kai jis, jai pritariant ir padedant, "suka lizdą". Jeigu mergina valdinga ir jai atrodo, kad tik ji "žino", kas gerai, kas ne, kai kurie vyrai lengvai pasiduoda valdomi. Ypač neturintieji savarankiško gyvenimo įgūdžių. Kai kurie galvoja, kad taip ir gerai, kad taip, matyt, ir turi būti, kad viską daro žmona, ir nepastebi, kaip kartu su tuo visko darymu ji tampa šeimos galva. O pralošia abu. Ji, vieną kartą visą atsakomybę prisiėmusi sau, lieka be partnerio paramos, o dažnai ir be pritarimo. Jis gi — kažkokiu pasyviu ir beveik nereikalingu žmogumi šalia žmonos. Ji be laiko nuvargsta ir susensta. Jis jaučiasi kaltas, linksta į alkoholį. Kartais vyras pabando įsijungti į namų veiklą. Tik dažniausiai iš to nieko neišeina, nes tartis su juo žmona nebemoka, neturi nei laiko, nei kantrybės. Pavargusi nuo vienišos atsakomybės, barasi, šaukia, įsakinėja. Ir vyrui, ir vaikams. Vyras jaučiasi nustumtas, atliekamas, negerbiamas. Tai viena priežastis, kodėl jis taip stengiasi nemačiomis išslysti į paupį, barą, stadioną ar bent vyrišką kompaniją kieme. Moters iniciatyva namų ūkyje įžeidžia vyrą ir, nors jis sako "man taip ir geriau", tai nereiškia, kad nėra užgauta jo savimeilė.
Namų ūkis, kaip ir visi darbai, turi kūrybiškumo elementų, kai žmogus jį savarankiškai planuoja, pats nutaria, ką ir kaip daryti. Laisvė — pažinta būtinybė. Ir kai bet ką darai dėl tokios, paties pažintos būtinybės — tame darbe yra ir malonumo. Visai kitaip, kai darai kieno nors liepiamas. Tie, kurie bando įsijungti į namų ūkį, atsiduria stumdomo vietoje. Darbą jie gauna, o savarankiškumo kaip moralinio pasitenkinimo šaltinį iš valdingos smulkmeniškos moters gauti sunku. Natūralu, kad jie to darbo ima nekęsti ir visaip vengti.
Tuo pat laiku moteris, atrodo, visai teisėtai skundžiasi — "jis man suvertė visus darbus", — nepastebėdama, kad jis šeimoje jau iš viso nevaidina jokio vaidmens ir kad jai reikalingas jau ne kaip draugas, bendrininkas, su kuriuo ne tik kartu dirbama, bet ir tariamasi, bet tik kaip paklusni darbo jėga. "Jis turi padėti" — dažniausiai tereiškia, kad jis turi klausyti įsakymų.
Moteris negaili vyrui priekaištų už tingumą. Bet juk priekaištai — tai pati stipriausia garantija, kad niekas nepasikeis. Vyras, juos girdėdamas, tik dar labiau įsitikina savo teisumu: jie jam teįrodo, kad žmonos "blogas charakteris", o jis pats kankinys. Tuo pačiu pateisinamas abejingumas namų reikalams.
Taigi užmiršus, kad porinėje šeimoje, susiklosčiusios vyro ir moters funkcijos yra biologiškai sąlygotos, pažeidžiamas pats porinės šeimos principas. Tokios šeimos negalima pavadinti lygių partnerių sąjunga, tai greičiau kažkas panašaus į senovišką matriarchalinę šeimą, kur netikusį vyrą buvo galima išvyti. O juk šiandien yra šeimų, kur, vyrą išvijus, nebūtų nuostolio arba gyvenimas tik palengvėtų. Tai, kad skyrybų metu vaikai be jokių diskusijų ir svarstymų paprastai paliekami motinai, o ne tėvui, taip pat gal stiprina matriarcha-lines tendencijas. Tačiau mokslinės-techninės revoliucijos epocha — ne pirmykštės bendruomenės epocha. Tinkamas vaiko savybių formavimas sunkiai įmanomas šeimoje be vyro. Todėl, organizuojant šeimos buitį moksliniais pagrindais, būtina, kad ir vyras, ir žmona atliktų joje pastovias, jų prigimčiai artimiausias funkcijas.
Mes — daugelis išeiviai iš tradicinės valstietiškos šeimos, kurioje tėvas arė, sėjo, važiavo į malūną. Motina kepė duoną, audė. Vaikai matė abiejų veiklą. Vienas buvo vyriškumo, kitas moteriškumo simbolis. Dabartiniai vaikai nemato savo tėvų darbo metu, o tik namie. Jei namie abu kažką veikia, tai abu ir yra vaikų dėmesio centre. Lygiuodamiesi į juos, vaikai kuria savo charakterius. Jei aktyvi pusė bus tik moteris, nejučiomis ir dukra arba sūnus perims daugiau motinos, nei tėvo bruožų.
Iki šiol buvo tendencija už pasyvumą šeimoje kaltinti vyrus, jų tingumą, abejingumą. Matyt, ne mažiau tai priklauso ir nuo moters, kuri neduoda jam galimybių pasijusti šeimos lyderiu. Ne retas atvejis, kai susituokiama jos iniciatyva arba dėl jos ašarų, kai su vyru nederinami nei šeimos prieauglio klausimai, nei šeimos tikslai. Aišku, kai moteris valdinga arba nekantri, ji gan lengvai tampa vienvalde šeimos galva. Ir kai vyras skundžiasi, kad šiuolaikinei moteriai dažnokai trūksta moteriškumo, paprastai turima galvoje ne tai, kad ji pernelyg protinga, arba nepakankamai gera šeimininkė, o tik tai, kad ji linkusi besąlygiškai diktuoti, o "geras vyras" teturi "padėti". Vykdydamas jos valią, na, pavyzdžiui, plauti grindis, kartais indus, nuvesti vaiką į darželį ir — nesikišti ten, kur jo neprašo. Tuo tarpu vyrai teigia, kad jie nori nuosavos šeimos. Nori turėti žmoną, kuriai reikalinga jo globa ir parama,' nori turėti vaikų, kurie ne tik fiziškai, bet ir morališkai būtų jų vaikai. Aišku, daugeliui moterų dėl menkos jaunų vyrų orientacijos buityje lengviau susiversti visą atsakomybę už šeimą ant savo pečių, nei laukti, kol iki jos priaugs vyras. Juo labiau, kai jos mano, kad tai auka ant meilės aukuro. Ką joms galima patarti? Visų pirma — ugdyti kantrybę. Ne tam, kad, dantis sukandusios, atidirbtų namie antrą pamainą ar pakeltų nuoskaudas ir įžeidinėjimus, o tam, kad kantriai į visas šeimos problemas įjungtų savo jauną vyrą. Kad nuo pirmos dienos visus darbus dalintųsi, kad jos laisvalaikis nebūtų trumpesnis už jo laisvalaikį, kad neskubintų jo, kad sudarytų sąlygas tapti šeimos galva. Ir tai — būtinai iki pirmo vaiko gimimo. Kas ligi tolei nepasijuto esąs šeimos vadovu, nepasijus ir tikru tėvu.
Vyrui, kuris imasi vadovauti šeimai, būtina žinoti kai kuriuos daugeliui moterų būdingus savitumus. Pasitaiko jaunų moterų, kurios niekuo nesidomi, išskyrus nebent šokius ir kavines. Bet tai retenybė. Dažniausiai moteris namų ruošos darbams neturi jokio saiko. Viena, nesiskaitydama su realiu laiko biudžetu, linkusi be galo švarintis — grindys, langai, baltiniai, dulkės. Dažnai nepripažįsta nei skalbyklos, nei valyklos, niekas nepadarys "taip gerai ir taip pigiai", kaip ji. Kita lygiai taip pat, nesiskaičiuodama eikvoja laiką įmantriems valgiams, kepiniams, kepsniams. Dar kitos ado, siuva, ardo, mezga. Ir taip be galo. Daugelis, ypač kaime užaugusių mergaičių, net ir laisvalaikio nemoka praleisti kitaip, tik ką nors megzdamos, konservuodamos, kepdamos rožėmis papuoštus tortus. Nors nupirkti visa tai pigiau. Čia būtinas apgalvotas vyro įsikišimas, jo logika. Žmoną reikia išmokyti naudotis laisvalaikiu taip, kad jis ją turtintų, darytų protingesnę, fiziškai stipresnę, atsparesnę. Juk moterys dažnai neturi laisvalaikio vien tik dėl to, kad nedrįsta "nieko neveikti". Bet kartu tik ta moteris, kuri moka naudotis laisvalaikiu, geriau supras bei pripažins tokią pat teisę savo vyrui.
Lenkų sociologai jau prieš keletą metų nustatė: jei vyras, kuris anksčiau nepadėdavo, pradeda žmonai padėti, nepaimdamas bendro vadovavimo į savo rankas, tai ši kaip neturėjo laisvalaikio, taip ir dabar neturės. Tiesiog dažniau plaus langus, ilgiau šluostinės dulkes, dažniau mezginės.
Moteris gali užmiršti savo darbo ribas ir dėl emocinio judrumo, gailestingumo. Dažnai, užmiršdama save, bando visiems padėti. Todėl reikalinga griežta kontrolė, kad, nudirbusi savo darbus, ji negriebtų daryti to, kas skirta kitiems.
Net tais atvejais, kai vyras vakarais užsiima kokiu nors kūrybiniu darbu ir namų ruošoje nedalyvauja, bendras vadovavimas turėtų būti jo rankose. Be to, jis turėtų kontroliuoti žmonos darbą ir poilsį. Be vyro kontrolės ji dažniausiai persidirba. O tada — sudie namų jaukumui ir šilumai. Teisingai vadovauti namų ūkiui įmanoma, tik pačiam išbandžius visus namų darbus. Tik po to jaučiama, kiek šiems darbams reikia laiko ir energijos, kiek jie vargina.