Danguolė Sadūnaitė
PASKUTINIS MEDŽIŲ ATODŪSIS
(rudenį)
paglostė mano galvą
savo spalva.
— — — — — —
dabar apdainuosiu jus,
medžiai —
paliudydama jūsų tikruma...
* * *
1.
Iš pradžių
tiek žalumo tarp mūsų.
Stovėjome ramūs.
Paukščių šešėliais pasipuošę.
(Gėlių srovės plaunami).
2.
Paskui —
viskas suskilo skausme.
(Virto vaisiumi.. .)
PERONE
Traukinys pajudėjo.
Nebeatsimenu,
ar tą dieną snigo ar šalo.
.............................................
Tiktai, kad visa sutilpau —
karštame kamuoly
gerklės.
Širdyje,
sušalusioj į ledo kruopą...
* * *
1.
Tu pasilenki ties manimi,
lyg ties vandeniu.. .
Ir tavo siela mano akyse
atsispindi...
Bet aš tiktai moteris.
Kaip ir ji — Ieva,
žalčio sugundyta...
2.
Ir nenoriu,
kad tas obuolio skonis burnoje
nusitęstu iki pat tavo širdies. ..
VASAROS RAMYBĖ
1.
Ištuštėjęs kiemas...
— — — — — —
ir tiktai jaunas
medžio šešėlis —
žolėje supasi
2.
aukštyn ir žemyn —
alyvų skersvėjy:
visą dieną —
minkštoje žolėje,
aukštyn ir žemyn.
APIE JŪRĄ
1.
Sunkus ir lemtingas
tavo kraujas, jūra...
(Limpantis mėlyna užmarštimi...)
— — — — — —
— — — — — —
Ir lietaus plokšti, veidrodiniai lapai
vėjo rankose.
(Spalvų fontanai).
: : : : : : : : :
Ir žvaigždės virš tavęs —
nuo tamsos padidėjusios,
nuo liūdesio.