JUOZAS PRUNSKIS
Daugelio mūsų religinis švietimas, prasidėjęs pradžios mokykloje ir gimnazijoje, vėliau yra sustojęs, neskaitant girdimų pamokslų, kurie dažnai gali būti irgi nelabai turiningi. Tuo būdu daugeliui yra religinio analfabetizmo pavojus, jei retai tepaimama religinė knyga ar religinis žurnalas. O vis dėlto mūsų tikėjimas yra labai turtingas ir labai žmogaus asmenybę praturtinantis. Jeigu mumyse yra, tėvynės ilgesio kurstomas, išaugęs stiprus tautinis jausmas, tai mes religinio įkvėpimo minčių ir faktų pakankamai galėtume rasti savo tautos istorinėse asmenybėse. Mūsuose tas reikalas dar nėra pakankamai išryškintas, bet pvz. mūsų kaimynai lenkai, nebuvę prislėgti spaudos draudimo ir turėję ilgesnę kultūrinės laisvės galimybę, yra surinkę daugiau medžiagos, užgriebiančios ir mūsų pačių istoriją. Pasinaudodamas kun. J. Maklowicz surinkta istorine medžiaga, išleista Lvove ir pavadinta "Tėvynės pavyzdžiai katechetiniam mokslui", čia ir noriu priminti eilę faktų.
1834 metų vasario mėn. vidury, pavakare, Paryžiuje draugai susirinko į butą St. Nicolas gatvėje ir stebėjo, kaip buto šeimininkas Adomas Mickevičius kitam kambary, prie besikūrenančio ugnies židinio, mikliai vedžiojo plunksną po popierių. Staiga jis pakilo spinduliuojančiu veidu ir savo draugams suriko: "Ačiū Dievui, Ponui Tadui — didysis finis". Draugai džiaugsmingai pakartojo: "Ačiū Dievui" ir triskart suriko "Vivat", karštai vienas kitą apkabindami ir sveikindami.
Ateinantį rytą visi draugai susirinko j Šv. Liudviko bažnyčią padėkoti Dievui, o po šv. mišių nužygiavo į Palais Royal pusryčių.
• Adomo Mickevičiaus draugas Edv. Odyniec rašė savo bičiuliui Siemienskiui:
"Daugelį metų Mickevičius buvo žinomas kaip poetas. Vėliau jis buvo pripažintas mintytoju ir pranašu. Ateis laikas, kad ir kiti patirs tai, ką žino tie, kurie arti jo gyvena: tai buvo vienas iš tauriausių žmonių, per kurį Dievas vis mūsų tautai siuntė savo malones ir gerus įkvėpimus".
Adomas Mickevičius buvo nuoširdus katalikas ir tai daug prisidėjo prie jo būdo kilnumo, prie to jo kūrinių skaidrumo. Rašytoją jis laikė su kibirkštimi kunigiško pašaukimo, vedančio žmogų į dieviškas dorybes. Vienoje savo improvizacijoje jis pasakė: "Dla poetą jedna tylko droga... Czuc wysoko i serce ponosic do Boga..(Poetui tik vienas kelias: būti aukštų jausmų ir kelti širdį į Dievą).
Kristupas Radvila, didysis Lietuvos etmonas, buvo gailestingas didikas. Ypač jis globojo studentiją, parūpindamas jiems maistą ir drabužius. Jo gyvenimas buvo gerų darbų pynė. Jaunatvėje jo dvasios vadu buvo kun. Skarga. Kr. Radvila mirė, turėdamas 67 m. amžiaus, aprūpintas šv. sakramentais. Jis prašė, kad būtų palaidotas piligrimo drabužiais, kuriais apsirengęs kitados buvo atlikęs kelionę į Šventąją Žemę. Savo antkapyje paprašė iškalti: "Esu aš ateivis ir piligrimas prie Tavęs, kaip ir visi mano tėvai".
• Kazimiero Jogailaičio sūnus Žygimantas (vėliau vadinamas Senasis, Lenkijos ir Lietuvos karalius 1505-1548 m.), būdamas jaunesnis, kai kurį laiką svečiavosi pas savo brolį Vladislovą, Čekų ir Vengrų karalių, Budapešte, prie Dunojaus. Karalaitis ir čia vedė labai tvarkingą, beveik vienuolišką gyvenimą. Jo kambary ant stalelio gulėjo maldaknygės, vengrų rašytojo lotyniškai sukurtų maldų lapai, dailiai pergamente išpuošti ornamentais. Karalaitis buvo Dlugošo mokinys. Mokytojas jame buvo įstengęs išugdyti gilų tikėjimą. Tuos įsitikinimus po Dlugošo mirties dar pagilino Krokuvos kanauninkas Jonas Wels, kiuriam buvo pavestas karalaičio auklėjimas. Karalaitis kas rytas išklausydavo šv. mišių. Išpažinties vaikščiodavo pas pranciškonus. Pėsčias atlikdavo piligriminę kelionę prie šv. Stanislovo karsto. Tapęs karaliumi, kiekvieną savo pergalę pažymėdavo kokiu bažnytiniu paminklu. Gausiai dalino aukas grįžtantiems iš nelaisvės, vargšams, vienuolynams ir bažnyčioms. Tas jo religingumas darė jį panašų į savo vyresnįjį brolį šv. Kazimierą. Broliai rungtyniavo dorybėse. Jie lyg stengėsi gyventi pagal šūkį, kurį daug vėliau paskelbė Adomas Mickevičius: "Žmogus nėra sutvertas ašaroms ir šypsenoms, o savo artimo gerovei".
• Lietuvos kancleris Albrechtas Radvila turėjo paprotį, atvykęs į didesnį miestą, paprašyti, kad jo palydovai pakviestų du vietinius elgetas vakarienei. Sėsdamas prie stalo, kancleris Radvila dalį atneštų patiekalų perduodavo elgetoms.
• Senosios Lietuvos valdovai buvo religingi. Tas religingumas dažnai pasireikšdavo anų šimtmečių būdu, kuris mums dabar būtų neįprastas, bet vis dėlto tai atskleidžia Lietuvos valdovų dvasią. Jonas Kazimieras kryžiumi guldavo prieš altorių. Žygimantas III rinko išmaldą elgetoms. Jogaila pakylėjimo metu bučiuodavo žemę. Jonas Sobieskis pats tarnaudavo mišioms.
• Adomas Mickevičius, gyvendamas išeivijoje, buvo giliai įsitikinęs, kad katalikybė — tai jėga, kuri padės išeivijos žmonėms išsilaikyti, tėvynės laisvės sėkmingiau siekti. Dėl to jis pats stengėsi sutinkamų tautiečių tikėjimą palaikyti gyvą. Siekdamas sudaryti tokį gyvosios religinės dvasios sąjūdį, Mickevičius 1834 m. po išpažinties ir šv. Komunijos sukūrė "Vienybės brolius", į kuriuos įstojo Cezaris Plateris, Ignas Domeika ir eilė kitų į tremtį rusų okupacijos išblokštų žmonių. Mickevičiaus įtakai priskiriamas atsivertimas ateisto Jeronimo Kaisevičiaus, kuris tapo ne tik geru kataliku, bet ir kunigu, pasižyminčiu savo iškalba.
• Gilių religinių įsitikinimų buvo rašytojas Julius Slovackis. Dar būdamas jaunas berniukas, su savo motina ateidamas įVilniaus katedrą, melsdavosi, kad Dievas gali jam suteikti sunkų kančios bei vargo gyvenimą, kad tik leistų būti naudingu savo tautai, tampant įtakingu poetu.
Išeivijoje prancūzų revoliucinių sąjūdžių poveikyje Slovackis sumanė, kad reikia Prancūzijoje sukurti savųjų tautinę federaciją. Tą reikalą perteikti Adomui Mickevičiui buvo pavesta Felinskiui (vėliau Varšuvos arkivyskupui) ir Andriui Fredrui. Felinskis vėliau savo atsiminimuose rašė, kad Adomas Mickevičius jiems visų pirma pabrėžė religinio atgimimo reikalą. Anot jo, nepilnas yra kelias sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią, atlikti velykinę, gauti dispensą nuo pasninko ... Tai tik bedvasis pirminės Bažnyčios atspindys. Pirmais amžiais kiekvienas veiksmas, kiekvienas žodis, kiekviena mintis plaukė iš antgamtinio šaltinio. "Kurgi ta Dievo meilė, kuri nugali savimeilę?" — klausė jis. Mickevičius skatino viltį nukreipti ne į fizinę, o į dvasinę jėgą. Kvietė visus dirbti, kad Evangelijos dvasia įsiviešpatautų tautų gyvenime.
• Žinomas Lietuvos pirmaujantis valstybininkas Mykolas Pacas, miręs 1682 m., paprašė, kad jis būtų palaidotas prieš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios duris Vilniuje, jo paties rūpesčiu taip meniškai sukurtos. Per jo kapą turėjo eiti visi įeinantieji į bažnyčią. Antkapyje teliepė įrašyti "Hic iacet peccator" (Čia guli nusidėjėlis). Net jo vardo nesuminint.
Jam mirus, verkė lietuviai, nes tai buvo geros širdies, gilaus religingumo ir nusižeminimo vyras. Po jo mirties Vilniaus akademija prabilo: "Plangit Lithuania fratrem" (Lietuva apverkia brolį). Prieš kiekvieną mūšį jis klausydavo šv. mišių. Elgetos jį vadino savo tėvu ir po jo mirties net sudėjo auką, kad būtų pamaldos už jiems brangaus velionio sielą.
Mykolas Kazimieras Pacas buvo didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada, didelis bažnyčių, vienuolynų ir privačių rūmų statytojas. Jo fundacijomis naudojosi Merkinės, Lipniškių, Lietuvos Brastos ir kitos bažnyčios. Buvo nepaprastai religingas.
• Jau pagarsėjęs savo kūryba Adomas Mickevičius 1832 m. buvo daugeliui savo tautiečių išeivių nusistebėjimo objektas. Matydami "Konrado Valenrodo" autorių, klūpantį ir besimeldžiantį bažnyčioje, ne vienas paleisdavo sarkastišką posakį, kuris pasiekdavo ir Mickevičiaus ausis. Poetas į tai nekreipė dėmesio ir pasiliko nepajudinamas. Kartą iš Lozanos jis rašė Bagdonui Zalieskiui: "Man lengviau, kai ant manęs burnoja dėl katalikiškumo, negu kai mane giria už kokius šurum burum, iš kurių nieko gero neišeina". Ignui Domeikai jis rašė: "Iš literatūrinių naujienų šiuo metu galiu suminėti, kad ponia Sand paskelbė fantastinių Goethės, Byrono ir Vėlinių dramų palyginimą. Mūsiškiai stebisi, matydami mane taip vertinamą; o man paguoda, kad Sand mane atakuoja dėl katalikiškumo".