JUOZAS VENCKUS, S.J.
Senatvė yra žmogiškosios egzistencijos paskutinis laikotarpis. Soren Kierkegaard, egzistencializmo tėvas, padalino žmogaus gyvenimą į tris laikotarpius: estetinį, etinį ir religinį.
Estetinis arba grožio laikotarpis yra jaunystė, pilna svajonių, vilties ir meilės. Iš jaunuolio veido čia sveikata trykšte trykšta. Jo organizmas yra toks stiprus, kad gali viską valgyti, gerti, lengvai pakelti nemiegotas naktis. Jis pasižymi įvairiose sporto šakose. Dešimčia ar dvidešimčia metų vyresnius už save jaunuolis laiko niekam netinkamais seniais. Jaunimui visi pataikauja — juk nuo jo mūsų ateitis priklauso! Iš jo mes tiek daug laukiame. Tikimės, kad jis pakeis pasaulį, jį padarys gražesnį ir malonesnį. Bet jaunimas kartais visai nepagalvoja, kad šis laikotarpis yra pasiruošimas ateičiai. Nuo šio laikotarpio tinkamo sunaudojimo gali priklausyti visa jo ateitis. Šis amžius yra imlus ką nors naujo išmokti, įvairių žinių įsigyti. Bet kaip kartais yra sunku tuo jaunimą įtikinti!
Antrasis žmogiškosios egzistencijos laikotarpis yra etinis. Čia žmogus jau nežiūri, kas malonu, bet ypač tai, kas reikia daryti. Jis žiūri ne tiek malonumo, kiek pareigos. Šiuo laikotarpiu žmonės paprastai jau yra vedę ir įsigiję profesiją. Čia žmogus pasiekia aukščiausią kūrybingumo laipsnį, jaučia esąs naudingas šeimai, visuomenei, tautai, Bažnyčiai. Jų rankose yra vadovybė, apsauga, mokyklos. Tai yra pareigos ir atsakomybės laikotarpis. Šiame laikotarpyje žmogus savo elgesiu ir veiksmais nusprendžia, kokia bus jo šeima, valstybė, visuomenė. Tai žmonės, kurie vykdo jaunystės svajones ir aprūpina žmogaus senatvę.
Trečiasis — religinis laikotarpis. Paprastai žmogus į senatvę tampa religingesnis, nes daugiau pagalvoja apie amžinybę, apie atsiskyrimą su šiuo pasauliu. Bet vis dėlto, tur būt, yra tik išimtys, jei žmogus, visą gyvenimą neturėjęs jokių ryšių su religija, taptų tik senatvėje tikrai religingu. Dažniausiai tokia yra senatvė, kokia buvo jaunystė ir koks buvo visas gyvenimas. Dažniausiai pasitvirtina šio pasakymo tiesa: kokia jaunystė, tokia ir senatvė; koks gyvenimas, tokia ir mirtis.
FIZINĖ SENATVĖS PUSĖ
Dabar senesnieji žmonės turi būti dėkingi medicinai, kuri sugeba atitaisyti nusilpusį regėjimą, sumažėjusią klausą, sudeda dantis. Tai palaiko ir žmogaus intelektualinį bei dvasinį gyvenimą, nes jei gerai nematysi, tai negalėsi nė knygos ar laikraščio skaityti. Jei negirdėsi, negalėsi klausytis muzikos. Gydytojai turi priemonių ir prieš ligas, kurios vyresnius žmones dažnai kamuoja. Tokiu būdu net iki žilos senatvės žmogus gali būti darbingas ir naudingas visuomenei.
SENATVĖ SOCIALINIU ATŽVILGIU
Dabar Amerikoje yra 20 milijonų žmonių, jau peržengusių 65 amžiaus metus. Kiekvieno jų senatvė yra skirtinga, kaip ir visas žmogaus gyvenimas yra skirtingas vienas nuo kito. Bet vis dėlto yra ir bendrų bruožų. Svarbiausia yra žmogaus sveikata. Jeigu jis yra sveikas, tai, ir senatvės sulaukęs, galės kam nors būti naudingas. Didžiausi senatvės priešai yra vienišumas ir nuobodumas. Dažniausiai tai būna egoizmo pasekmės. Jeigu žmogus pasiryžęs kitiems padėti, tai jis galės pasaugoti mažus vaikus, moterys galės išvirti pietus; žmogui geras užsiėmimas gali būti sodinti ir prižiūrėti medžius, gėles, daržoves. Kinų priežodis sako: "Kas nori būti laimingas vieną dieną, tegul pasiskerdžia kiaulę; kas nori būti laimingas keletą metų, tegul veda; o kas nori būti laimingas visą gyvenimą, tegul sodina rožes". O indų priežodis sako: "Tas neveltui gyveno, kas iškasė šulinį, pasodino vaismedį ar išaugino vaikus".
Yra visiems žinomų žmonių, kurie ilgai ir laimingai gyveno ar tebegyvena. Pvz. Rose Kennedy, būdama 84 metų amžiaus, kas rytą klauso mišių, priima Komuniją, dalyvauja įvairiose labdaros organizacijose, žaidžia tenisą, skaito paskaitas ir t.t. Daugelis žymių muzikų sulaukė ilgo amžiaus: Irving Berlin — 85 m., Leopold Stokowski — 90 m., Pablo Casals — 95 m., tapytojas Picasso ir rašytojas B. Shaw — 94 m. Daug yra mokslininkų ir kitų žymių žmonių, kurie ilgai gyveno, ir jiems nereikėjo po 65 metų keisti darbo. Jie dirbo su džiaugsmu bei pasisekimu ir toliau. Daugelis jų dirbo ir kūrė iki mirties.
O ką turėtų daryti tie, kurie po 65 metų yra išleidžiami į pensiją? Jie negali tęsti iki šiol turėto užsiėmimo, tad turėtų susirasti kitokį. Yra žmonių, kurie, sulaukę tokio amžiaus, ima ką nors studijuoti, ruoštis kitai profesijai. Teko girdėti, kad viena 72 m. amžiaus moteriškė gavo ligonių slaugytojos diplomą. Kai žmogus ko nors siekia, kuo nors užsiima, tai nejaučia nė savo senatvės, būna daug sveikesnis ir laimingesnis.
DVASINĖ SENATVĖS PUSĖ
Šv. Raštas ilgą amžių laiko didele Dievo palaima. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau jis turi progų ką nors gera padaryti, padėti kitiems, naikinti savo charakterio ydas, žodžiu — tobulėti.
Gal geriausiai seneliai yra aprūpinami vienuolynuose. Mat, vienuoliai yra įsitikinę, kad turėti namuose senelį ar ligonį yra Dievo palaima. Jį globojant, juo rūpinantis, galima daug nuopelnų įsigyti. Senelis ar ligonis turi daugiau laiko maldai, tad jis gali pasimelsti ir už kitus vienuolyno narius, ypač tuos, kurie labiau juo rūpinasi ir jam padeda. Atsimenu, kai mes buvome jauni jėzuitai, tai laikydavome ypatinga privilegija, kai galėdavome patarnauti seneliams ar ligoniams. Pamatę koridorium vežamą ligonį, bėgdavom pastumti vežimėlį, pakalbinti tą senuką ligonį, kuris būdavo tuo patenkintas ir prižadėdavo už mus pasimelsti, sukalbėti rožančių. Mes senelių ir ligonių nelaikydavome našta, bet palaima. Juk žmogus savo kentėjimais ir maldomis gali prisidėti net prie Kristaus išganymo darbo.