BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XXII. MARIJOS SAMBŪRIS
Marijos Sambūris arba Marijos Sodalicija yra tikinčiųjų sąjunga, kurios nariai stengiasi ugdyti pamaldumą į Dievo Motiną, siekti krikščioniško tobulumo ir apaštalauti gerų darbų pavyzdžiais.1 Marijos Sambūrį įsteigė Belgijos jėzuitas T. Jonas Leunis, S.J., Romoje 1563 m. Pradžioje jis buvo skirtas tik jėzuitų kolegijų auklėtiniams, vėliau visiems tikintiesiems, siekiantiems aukštesnio dvasinio gyvenimo lygio. Marijos Sambūrio skyriai steigiami vyskupų arba jėzuitų Generolo įgaliotų tėvų ir registruojami Romoje sambūrio centre. Skyriams vadovauja kunigai direktoriai ir narių išrinkta taryba bei skyriaus prefektas. Reikalui esant, renkami ir žemesni pareigūnai: sekretorius, kasininkas, aspirantų magistras ir pan. Kaip kitos sąjungos, taip ir Marijos Sambūris turi savo statutą, šaukia susirinkimus, steigia sekcijas, turi savo ženklus ir juos dėvi ypatingomis progomis. Steigiant skyrių, parenkamas jo vardas, dažniausiai Bažnyčios patvirtintas Marijos titulas, pvz. Marijos Nekalto Prasidėjimo, Angelų Karalienės ir pan. Norintieji stoti į Marijos Sambūrį, turi pasižymėti doru gyvenimu, paduoti direktoriui prašymą ir atlikti kandidatūrą. Priimami tik tie, kuriuos sambūrio vadovybė sprendžia esant vertais. Trumpai, Marijos Sambūris yra rinktinių tikinčiųjų sąjunga, kurios nariai siekia pakilesnio dvasinio gyvenimo ir stengiasi apaštalauti savo aplinkoje.
Marijos Sambūrio susirinkimai pradedami ir baigiami malda arba liturginių metų laikotarpiui atitinkančia giesme. Susirinkimo pradžioje skyriaus direktorius paprastai taria susirinkusiems žodį, nagrinėja kokį religinį ar dorovinį klausimą arba kalba aktualiomis auklėjimo ar kitomis su religiniu gyvenimu surištomis temomis. Kartais ir patys sambūriečiai paruošia kokį referatą, kelia klausimų ir juos diskutuoja. Jei skyrius turi daug narių, jie steigia įvairias sekcijas: apaštalavimo, meno, sporto, socialinio veikimo ir pan. Skyriai ruošia minėjimus ir akademijas, kurios dažniausiai sutampa su metine sambūrio švente.
Kauno Jėzuitų gimnazijoje Marijos Sambūris buvo įsteigtas 1327 m. Kadangi jo veikimas yra atpasakotas pirmajame gimnazijos leidinyje2, čia jį ir pateiksime, papildydami kitų šaltinių duomenimis.
"1927 m. gruodžio mėn. 8 d. tėvo Bružiko pastangomis įkuriama Marijos Sodalicija. Pradžioje kandidatų buvo nedaug. Susirinkimuose, kurie buvo daromi beveik kiekvieną savaitę, preses (direktorius) T. Bružikas aiškindavo kandidatams Marijos Sodalicijos tikslą ir įstatus. Sumanyta leisti Sodalicijos laikraštėlį. Bet tai įvykdoma tik po pusmečio.
Kitų metų pradžioje kandidatų skaičius padidėjo, išrenkama valdyba: prefektu Julius Vasiliauskas ir sekretorium Kazys Ulvydas.
1928 m. gruodžio 8 d., Šv. P. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje, kandidatai priimami tikraisiais Sodalicijos nariais. Priėmime dalyvauja Jo Ekscelencija arkivyskupas J. Skvireckas. Priimta 13 narių.
Tais pačiais metais tėvo Rimkevičiaus pastangomis įkuriama jauniesiems gimnazijos mokiniams Marijos Sodalicijos Karžygių Kongregacija. Po kelių savaičių Pažaislyje buvo jų priėmimas. Karžygius priėmė ir vėliavą pašventino Gerb. T. Rektorius (T. Kipas). Priimti 9 karžygiai.
1929 m. gruodžio 8 dieną minėta 75 metų jubiliejus Šv. Panelės Marijos Nekalto
T. Jonas Bružikas, S.J., Sodalicijos steigėjas Jėzuitu gimnazijoje.
Prasidėjimo šventės paskelbimo (1854-1329). Ta proga priimti 44 sodaliai į Marijos Sodaliciją: 16 vyresniųjų ir 28 jaunesniųjų. ĮSodaliciją priėmė Jo Ekscelencija Šv. Tėvo nuncijus arkivyskupas Bartoloni". Jaunesniųjų sodalių skyrius pavadintas "Angelų Karalienės" vardu.3
"1930 Vytauto Didžiojo metais daug aktyvumo parodė Marijos Nekalto Prasidėjimo sodaliai, susirinkimuose nagrinėdami aktualius mokiniams klausimus. Be to, turėjo progos išklausyti ištiso ciklo įdomių T. Bružiko paskaitų.
Jaunesnieji sodaliai, susibūrę po Marijos Angelų Karalienės vėliava ir vadovaujami T. Rimkevičiaus, ima rodyti vis daugiau aktyvumo.
1931 metais buvo suruošta bendra sodalių akademija, kuri puikiai pavyko. Čia daugiausia savo darbu prisidėjo jaunesnieji sodaliai". Šventės proga (gruodžio 8 d.) į Marijos Sambūrį buvo priimti nauji nariai.4
"Tais pačiais metais išvažiuoja Sodalicijos steigėjas ir ilgametis vyresniųjų sodalių vadovas T. J. Bružikas. Visai gimnazijos Sodalicijai ima vadovauti T. St. Rimkevičius.
Br. Krištanavičius, S.J., S.S.S. steigėjas ir globėjas.
1931 m. perrinkus valdybą, darbas varomas toliau ta pačia vaga. Susirinkimai daromi kas savaitė. Kiekviename susirinkime T. Rimkevičius pasakydavo ilgoką kalbą. Visi svarstydavo drauge įvairius sodalių iškeltus klausimus bei sumanymus. Po Velykų buvo įsteigtos dvi sodalių sekcijos: Maldos Apaštalavimo ir meno. Pirmoji sekcija be tiesioginių savo pareigų turėjo rūpintis, kad kuo daugiausia mokinių stotų į sodaliciją. Antroji rašė referatus, leido laikraštėlį, rengė akademijas ir t.t. Abi sekcijos nebegalėjo daug nuveikti, nes mokslo metai baigėsi. Jos suruošė tik Motinos Dieną, religinį mokinio teismą ir T. Rimkevičiaus išleistuves. Ypačiai įdomus buvo religinis teismas, kuriame po abipusių ginčų ir įdomių kalbų, kaltinamiesiems buvo suteiktos keturios savaitės laiko pasitaisyti. Tais metais jaunesniųjų sodalicijos įsteigėjas, abiejų sodalių vadovas ir daug nudirbęs sodalicijai T. Rimkevičius išvažiavo.
1932 m. rudenį sodalicijai vadovauja T. J. Sunderis. Tais metais gan daug nuveikta. Susirinkimuose buvo skaitomas Šv. Raštas ir kiti svarbūs dvasinio turinio klausimai. Daug nuveikė meno sekcija. Ji kas antrą šeštadienį ruošė savo susirinkimus, kuriuose nagrinėjo pradžioje kai kurių operų libretus ir muziką, o vėliau gilinosi ir į kitas meno šakas. Buvo įsteigta sporto sekcija, kuri, sodalicijai įsigijus 3 baidares, ruošė į Kauno apylinkes ir į tolimesnes vietas didesnes bei mažesnes ekskursijas. Taip pat buvo nutarta kiekvieną mėnesio antrą sekmadienį eiti bendrai šv. Komunijos. Gruodžio 8 dieną buvo surengta graži akademija. Ją suruošė ir joje dalyvavo vieni sodaliai.
Naujųjų mokslo metų rudenį sodalicijos vadovavimą perima T. Fulstas. Šiais metais sodalicijos veikimas ėjo atskirose klasių kuopelėse, kurioms dažniausiai vadovavo tų klasių auklėtojai. Ypač gražiai veikė IV kl. sodaliai, T. Belecko vadovaujami. Įsteigta dar literatūros sekcija, kuri išleido laikraštėlį ir surengė gruodžio 8 d. akademiją". Gegužės mėnesį visi gimnazijos sodaliai nuvyko į Pažaislį, kur Marijos šventovėje T. Kipas priėmė 50 naujų sambūrio narių.5
"Ypač paminėtinas naujai įsteigtos Socialinės Sodalicijos Sekcijos veikimas. Sutrumpintai ji vadinama S.S.S. Josios tikslas dvejopas: ugdyti savuose nariuose teigiamą socialinį nusiteikimą ir praktiškai padėti neturtingiems mūsų gimnazijos mokiniams ir Kauno fortų bei priemiesčių vaikučiams".
Pradžią šiai sambūrio sekcijai davė T. Jono Paukščio vadovaujamos Maldos Apaštalavimo narės. "Antrą Velykų dieną", taip rašė "Žvaigždė" 1933 m., "kelios uolios M.A. pirmininkės Marvelėje susitarė aplankyti pirmąjį Kauno fortą, kurio požemiuose vargingai gyvena visa eilė neturtingų šeimų. Nusidažiusios kelias dešimtis margučių ir nešdamos nemažą skaičių popierinių krepšelių su dovanomis, jos "įsiveržė" į tą Kauno tvirtovę. Ten jau išsiilgę laukė kelios dešimtys pirmojo forto Eucharistijos Karžygių. Čia jie visi pažaidė, padainavo, garsiai pakartojo Eucharistijos Karžygių maldelę ir džiaugsmingai dalinosi Velykų dovanėlėmis. Šiame forte gyvena ir viena uoli M.A. pirmininkė, kuri ir daug suaugusių surašė į M.A. ir V.A sąjungą". Paskui, birželio numeryje, rašoma, kad "keletas uolių M.A. pirmininkių įsiveržė ir į VIII fortą. Ten jos surašė visą eilę M.A. narių ir Eucharistijos Karžygių, kuriais mano ir toliau rūpintis".6
Pradėjusios apaštalauti Kauno fortuose, tos geros moterys painformavo apie tai ir T. Paukštį. Šis, perkrautas darbais ir negalėdamas visko aprėpti, 1933 mokslo metų pradžioje paprašė klieriką B. Krištanavičių, S.J., kad užeitų į pirmąjį fortą ir pasižiūrėtų, kokios pagalbos ten reikia. B. Krištanavičius jau buvo įsijungęs į M.A. ir Eucharistijos karžygių darbą Bajėnuose, tad mielai sutiko.
Tais metais jis buvo jėzuitų gimnazijos pirmosios klasės auklėtojas. Paklausęs mokinių, kas norėtų su juo užeiti į pirmąjį fortą ir aplankyti ten skurstančius žmones, jis pamatė nemažai pakeltų rankų. Tada jis paprašė mokinius atsinešti saldainių ir pasakė, kur ir kada susirinkti. Nustatytą dieną, vieną spalio mėnesio sekmadienį, susirinko apie 20 mokinių ir visi nužygiavo į fortą.
Mažieji forto gyventojai juos sutiko jau iš tolo, bet nerodė didelio entuziazmo tiems savotiškiems svečiams. Bet kai gavo po keletą saldainių, jų ūpas pakilo ir kiekvienas Eucharistijos karžygys norėjo parodyti klierikui savo butą.
Į tuos butus buvo galima patekti tik kopėčiomis. Atidarius duris, lankytoją pasitikdavo drėgnas oras, kai kur tikras pelėsių kvapas. Kai kada drėgmės būdavo tiek daug, kad stambūs vandens lašai slinkdavo sienomis ir, pasipylę ant grindų, sudarydavo klaną. Tikrai, jis ir jaunieji jo palydovai pirmą kartą savo gyvenime pamatė tokius "butus".
Perėjęs keletą tokių butų, kl. B. Krištanavičius leido gimnazistams ir fortų vaikams žaisti futbolą, o pats dar kartą grįžo pas žmones ir su jais nuodugniai išsikalbėjo.
Daugumoje fortų gyventojai buvo bedarbiai. Ten gyveno ir kelios moterys su vaikais, paliktos vyrų. Buvo ir girtuoklių.
Niekas tikro bado nekentėjo, bet visų drabužiai buvo nuskurę. Retas kuris vaikas turėjo batukus. Vienos mergaitės galva buvo pilna šašų. Daugelis vaikų negalėjo lankyti pradžios mokyklos, nes trūko arba knygų, arba drabužių, arba batų. Jiems būtinai reikėjo padėti.
Sugrįžęs namo, kl. B. Krištanavičius papasakojo savo įspūdžius T. Paukščiui ir T. Kipui. Kai jis pasiūlė steigti atskirą sodalicijos sekciją šelpimo darbui, T. Kipas pritarė tam planui visa širdimi. T. Kipas manė, kad šelpimo darbą reikėtų pradėti nuo neturtingiausių gimnazijos mokinių, kurių, tiesa, buvo nedaug. Paskui, kreipdamasis į gimnazijos sodalius, B. Krištanavičius paaiškino tos sekcijos tikslą ir galėjo įrašyti 3 savanorius: vieną šeštoką, vieną penktoką ir 4 žemesniųjų klasių mokinius. Tas skaičius visuomet pasiliko pastovus.
Sutelkęs negausių bendradarbių būrelį, S.S.S. vedėjas tuojau ėmėsi praktiško darbo. Vieną dieną jis perėjo visas klases ir paprašė mokinius aukoti fortų vaikams drabužių, knygų, sąsiuvinių, batų, žaislų ir pan. Ta pačia proga jis išdalino lapelius tų vaikų tėvams, kurie norėtų, kad aukas atsiimtų S.S.S. nariai iš namų. Lapeliuose turėjo būti pažymėti adresai ir priėmimo valandos.
Daugiausia aukų atnešė patys mokiniai. Bet buvo ir tokių, kurie, sudarę didelį ryšulį, norėjo jas įteikti per S.S.S. narius. Tas uždavinys buvo pavestas mokiniams Jonui Aranauskui ir Vaclovui Abišalui. Kadangi
S.S.S. neturėjo nei savo kambario, nei jokio sandėlio, visos dovanos buvo sudėtos po kino salės scena. Pasibaigus pamokoms, vienoje klasėje drabužius peržiūrėdavo 4 senamiesčio moterys ir, jei reikėdavo, juos sutaisydavo. Toms moterims vadovavo kun. Mykolo Vaitkaus tarnaitė.
Patys geriausieji drabužiai tuojau buvo išdalinti neturtingiems jėzuitų gimnazijos mokiniams. Keletas mokinių galėjo pasirinkti ir reikalingų vadovėlių. Visa kita buvo atidėta fortų vaikams.
Prasidėjus plaukti aukoms, klierikas nuėjo su S.S.S. nariais į pirmąjį fortą ir sudarė sąrašą tų vaikų, kuriuos reikėjo sušelpti. Jų buvo 25. Sąrašas buvo sudaromas, vaikams nepastebint. Dovanų dalinimas buvo numatytas sekmadienį prieš Kalėdas. Kad šventė būtų iškilmingesnė, sekcijos vedėjas pakvietė T. Juozą Venckų tarti žmonėms pritaikytą žodį. Juozas Rickus, uolus Aleksoto V.A. skyriaus narys, sutartą dieną nuvežė T. Venckų, keletą S.S.S. narių, B. Krištanavičių ir visas dovanas į pirmąjį fortą. Fortų vaikai viename didesniame bute buvo papuošę Kalėdų eglutę sidabriniais popierėliais ir laukė svečių. Dovanos jiems buvo maloni staigmena. Sugiedoję keletą kalėdinių giesmių, visi išsiskirstė laimingi.
Pasklidus gandui apie S.S.S. iniciatyvą, kelios žinomos Kauno inteligentų šeimos taip pat panorėjo padaryti fortų vaikams staigmeną. Apie tai 1934 m. vasario mėn. "Žvaigždė" taip rašė: "Prof. dr. Pakštas su žmona Kalėdų antrą dieną priėmė pas save ir apdovanojo net 15 Eucharistijos karžygių iš 11 forto. Prof. dr. Eretas — 6, direkt, dr. Ruginis — 4, dr. Karveliai — 8, p. Rickai — 6, p. Gečiai — 4 ir p. Kudirkai — 4. Dar kiti gailėjosi, kad apie tai laiku nesužinojo. Vaikučiai visiems padarė labai gerą įspūdį".
Alicija Rūgytė, viena pirmųjų sodalių, davusi įžodį 1924 m.
Talkininkaudamas T. Paukščiui su Eucharistijos karžygiais, B. Krištanavičius suėjo į kontaktą su Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniais, kurie 1933 m. rudenį ruošė Eucharistijos karžygiams laiškus. Tie "laiškai" turėjo išeiti atskiru leidiniu vaikų gegužės mėnesio pamaldoms. Tuos "laiškus" B. Krištanavičius peržiūrėdavo ir atiduodavo galutinei T. Paukščio redakcijai. Išgirdę apie S.S.S. darbą, tie klierikai norėjo į jį įsijungti. Per savo atstovą, klieriką Joną Masilionį, T. Prano Masilionio, S.J. pusbrolį, jie paklausė S.S.S. vedėją, kuo galėtų patarnauti fortams. Šis juos paprašė duoti fortų vaikams katekizmo pamokas. Klierikai tą pasiūlymą mielai priėmė ir tuojau pradėjo savo apaštalavimo darbą. Jų būrelis išaugo iki 52. Pasiskirstę mažomis grupėmis, jie duodavo katekizmo pamokas kas antrą savaitę.
Kadangi ir suaugę fortų gyventojai buvo labai reikalingi pagalbos, B. Krištanavičius nutarė kreiptis į Žmogaus Globos Draugiją, kurios pirmininką, majorą Juozą Tomkų, jis gerai pažinojo. T. Paukštys tam planui nepritarė, nes manė, kad toji draugija yra masoniška. Bet T. Kipas buvo kitos nuomonės ir padrąsino klieriką kreiptis į J. Tomkų.
Išklausęs B. Krištanavičiaus kalbos apie fortų padėtį, majoras sutiko padėti. Jis reikalavo iš anksto neturtingųjų sąrašo, kad nepasitaikytų duplikatų. Jis žinąs vieną atsitikimą, kad vienas gudrus Kauno elgeta gavo net 7 paltus iš įvairių šelpimo draugijų. Bet B. Krištanavičius jį užtikrino, kad fortuose dar nesutikęs nė vieno žmogaus, gavusio ką nors iš Žmogaus Globos Draugijos. Jo žiniomis, iki šiol fortus šelpė tik M.A. nariai ir S.S.S. Majoras prižadėjo apie tai pagalvoti. Po savaitės ar dviejų jis atsiuntė pirmą vežimą drabužių.
Kadangi S.S.S. nariai buvo užimti pamokomis, S.S.S. vedėjas paprašė klierikus, kad jie, duodami katekizmo pamokas, niekam nepastebint sudarytų ir neturtingų žmonių sąrašus. Klierikai ne tik apsiėmė sudaryti sąrašus, bet taip pat ir išdalinti dovanas.
Atėjus 1934 m. pavasariui, B. Krištanavičius su savo S.S.S. bandė sueiti į kontaktą su IV fortu. Pasiėmęs sviedinį ir saldainių, vieną sekmadienį jis pasiekė tą fortą, bet kai vaikai jį pamatė, pradėjo nuo jo bėgti. Tur būt, jie dar nebuvo matę sutanos, ir vyras su ilgais juodais drabužiais atrodė jiems kaip baubas. Pasislėpęs už kauburio, jis pasiuntė pačius mažiausius S.S.S. narius, o kai šie apsiuostė su fortų vaikais, jis nusiuntė šeštoką. Matydamas, kad vaikai darosi drąsesni, klierikas pats prisiartino prie to mažo būrelio ir užmezgė kalbą. Tačiau fortų vaikai pasiliko nedrąsūs ir nešnekūs. Palikęs vaikus, jis užėjo į vieną butą ir tuojau pastebėjo, kad čia gyvena susispietusios prostitutės. Todėl sugrįžęs namo, paskambino generolui Grigaliūnui Glovackiui ir prašė jį paveikti tinkamas instancijas, kad uždraustų kareiviams lankyti fortus. Generolas Glovackis sutiko. Bet S.S.S. nariai į fortą nebegrįžo. Jis buvo toli ir negausiai apgyventas.
Tuo tarpu Kunigų Seminarijos auklėtiniai išdalino Žmogaus Globos Draugijos dovanas ir pastebėjo, kad jų buvo per maža. Tuokart B. Krištanavičius vėl kreipėsi į majorą Tomkų. Majoras jam atsakė, kad susitartų su p. Šileriu, Žmogaus Globos Draugijos sekretorium.
Šileris leido savo sūnų į jėzuitų gimnaziją, ir B. Krištanavičius buvo jo klasės auklėtojas. Atėjęs pasiteirauti, kokių drabužių labiausiai reikia, Šileris pasiūlė ir kareiviškų batų, apie kuriuos auklėtojas net nepagalvojo. Šileris buvo dosnus, ir visos tos dovanos buvo iškrautos Kunigų Seminarijoje.
Lankydami Kauno fortus Kunigų Seminarijos klierikai rado apie 10 paaugusių, bet dar nepakrikštytų vaikų, kuriuos paruošė krikštui ir pirmajai Komunijai.
"1934 m. balandžio mėnesį", kaip rašo jėzuitų gimnazijos dešimtmečio leidinys, "buvo vėl suruošta platesnio masto ekskursija į l-ą fortą, kad kuo daugiau mokinių galėtų susipažinti su skurdžiausiais Kauno gyventojais, apie kurių egzistenciją kai kam tik pirmą kartą teko patirti. Tokie
Magdalena Galdikienė, Tėvų Jėzuitų geradarė ir Marijos Sodalicijos narė.
vaizdingi susipažinimai su visišku neturtu nuostabiai greitai sukėlė ir kituose norą galimu būdu prisidėti prie S.S.S. darbo". "Be to", taip tęsia tas leidinys, "S.S.S. turi užmezgusi santykius su VIII fortu, su VI baterija A. Panemunėje ir su Miesto ligonine. Tačiau jie plačiau dar neišvystyti. Čia darbas paliekamas kitiems mokslo metams".7
1934 m. gegužės mėnesį Lietuvių Katalikių Moterų Draugija suruošė neturtingoms fortų moterims Motinos Dieną ir pakvietė S.S.S. į talką. Ta proga apie 100 neturtingų motinų buvo sušelpta maisto produktais: miltais, cukrum ir lašiniais.
"Sekminių pirmą dieną", kaip rašė tų metų "Žvaigždė", 1-as fortas minėjo savo šventę. Beveik visi šių tamsiųjų Kaimo katakombų gyventojai ėjo tą dieną šv. Komunijos. Po pamaldų Kauno, Aleksoto ir Marvelės Maldos Apaštalavimo pirmininkės surengė jiems Aleksoto salėje jaukius pusryčius. Panašios iškilmės yra rengiamos ir antrajame forte. Fortuose daugiausia apaštalauja uolieji M.A. nariai iš Kauno Metropolijos Kunigų Seminarijos", t.y. tas pats klierikų būrelis, kuris įsijungė į S.S.S. darbą.
1934 m. pabaigoje B. Krištanavičius tapo "Žvaigždutės" laikraštėlio redaktorium ir negalėjo skirti daug laiko fortų šelpimui. Bet kunigų seminarijos auklėtiniai tęsė savo darbą ir kartu su M.A. nariais padėjo neturtingiems vaikams.
1935 m. rudenį Vokietijos valdžia atsisakė pirkti Lietuvoje žąsų. Tuokart Lietuvos vyriausybė, gelbėdama ūkininkus, liepė supirkti žąsis valdininkams. Kadangi daugelis jėzuitų gimnazijos moksleivių tėvų buvo valdininkai, S.S.S. vedėjas paskelbė gimnazijoje "žąsų vajų" fortų naudai. Tas vajus turėjo didelį pasisekimą ne tik tėvų, bet ir mokytojų tarpe. Visas gautas žąsų korteles S.S.S. išdalino fortų gyventojams. Kiekvienai fortų šeimai teko po dvi žąsis.
Tais metais S.S.S. neruošė fortuose jokios Kalėdų eglutės, nes T. Paukščio iniciatyva Kalėdų proga kelios katalikiškos Kauno inteligentų šeimos sušelpė fortų vaikus savo namuose. Tokių buvo apie 70. Be to, 150 kitų vaikų buvo atskirai sušelpta.
1936 m. rudenį klierikas B. Krištanavičius išvyko į Austriją studijuoti teologijos. "Žvaigždutės" redakciją perėmė T. Paukštys, o S.S.S. nustojo veikusi.
Nors čia pirmoje vietoje buvo rašoma apie Marijos Sambūrį Kauno Jėzuitų gimnazijoje, bet pirmasis jo skyrius buvo įsteigtas ne toje mokslo įstaigoje, bet seselių širdiečių mokytojų seminarijoje. 1924 m. kovo 19 dieną T. Kipas mini savo dienoraštyje, kad keletą kartų jis kalbinęs seseles širdietes steigti jų auklėtinėms Marijos Sambūrį. Pokalbių rezultatai buvo teigiami, nes tą pačią dieną jis pažymėjo, kad atsiradusios 32 kandidatės, susidomėjusios Marijos Sambūriu. Tapęs tikybos mokytoju jų vadovaujamoje seminarijoje rugsėjo 2 dieną, jis turėjo progos pakalbėti apie Marijos Sambūrį ir pačioms seminaristėms. Jo žodžiai, matyt, rado gerą atgarsį, nes jau gruodžio 8 dieną jis galėjo įsteigti pirmąjį Marijos Sambūrį. Tą dieną vysk. Pr. Karevičius į Marijos Sambūrį priėmė 34 moksleives ir studentes.9 Turėdamas daug kitų darbų, 1925 m. T. Kipas sambūrio vadovybę perleido T. B. Andruškai, kuris buvo jo direktorium iki 1930 m.10 Nežinia, kas jam toliau vadovavo, bet 1932 m. jos direktorium buvo paskirtas T. Antanas Fengeris. Jis sambūrį globojo iki 1940 m.11
1930 m. gruodžio 12 dieną viena jėzuitų gimnazijos Tėvų Komiteto narė paprašė T. Kipą steigti Marijos Sambūrį Kauno inteligentėms. Bet jis negalėjo patenkinti nei jos prašymo, nei vieno generolo žmonos pageidavimo, kuri 1931 m. rugsėjo 27 dieną jį kvietė į Panevėžį skaityti religinio turinio paskaitas ir steigti ten Marijos Sambūrį.12 Tačiau prašomas T. Andruškos, kuris 1936 m. balandžio mėnesio 22 dieną tapo Lietuvos Jėzuitų Provincijos vyresniuoju, tų pačių metų gruodžio 4 dieną T. Kipas sukvietė į gimnazijos salę inteligenčių ir studenčių būrelį ir aptarė Marijos Sambūrio steigimo galimybę. Pirmame pasitarime dalyvavo 47 moterys.13 Matyt, kad jame nebuvo nieko konkretaus nutarta, nes vėliau sekė eilė kitų pasitarimų, kuriuose dalyvaudavo tarp 100 ir 130 moterų. 1937 m. spalio 30 dieną Marija Mackevičienė-Sleževičiūtė ir Doma Šleževičienė įteikė T. Kipui prašymą, kad jas priimtų į steigiamą Marijos Sambūrį. Per keletą dienų prašymų skaičius pakilo iki 75. Kadangi aspirantės T. Kipo paskaitoms buvo jau gerai paruoštos, gruodžio 6 dieną buvo oficialiai įsteigtas inteligenčių ir studenčių Marijos Sambūris. Steigimo dieną jis turėjo 85 nares,14 o metų pabaigoje apie 150.15 Sambūrio vardas buvo "Marijos visų malonių tarpininkės".
1938 m. gegužės 12 dieną Magdalenos Galdikienės bute susirinko viena sambūrio sekcija ir aptarė veikimo programą. Panašūs sekcijų susirinkimai buvo šaukiami ir kitų sambūriečių namuose. Lapkričio 18 dieną, kviečiamas vienos pažįstamos ponios, T. Kipas nuvyko į Ukmergę ir ten skaitė religinio turinio paskaitą. Po pirmojo apsilankymo sekė ciklas paskaitų privačiuose butuose ir T. Marijonų salėje. 1939 m. vasario 26 dieną Kauno studenčių būrelis prašė T. Kipą steigti joms atskirą sambūrio skyrių. Kovo 1 dieną jis vėl susitiko su 33 studentėmis ir aptarė anksčiau iškeltą sumanymą. Matyt, kad atskiras sambūrio skyrius studentėms nebuvo įsteigtas, nes apie jį nieko nėra užsiminta nei T. Kipo dienoraštyje, nei jo metiniuose pranešimuose T. Generolui. Išvykus T. Kipui į Vokietiją 1941 m. pradžioje, mažam sambūrio skyriui vadovavo T. St. Rimkevičius.
1. Palyg. T. Emile Villaret, S.J., Marijos Sambūrio Gyvenimas. Vertė T. J. Kidykas, S.J. 1960m.
Cesare Goretti-Miniatti, S.J., Manuale del Congregato, Editrice “Stella Matutina”, Roma, 1944 m.
Sodality of Our Lady, by Father Elder Mullan, S.J., New York, P.J. Kennedy & Sons, 1907 m.
2. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis. 1924-1934 m., 110, 111 p.
3. Kauno Historia domus, 1929 m., 2 p.
4. Ten pat, 1931 m., 3 p.
5. Ten pat, 1933 m., 6 p.
6. “Žvaigždė”, 1933 m., 159 ir 191 p.
7. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis. 1924-1934 m., 112 p.
8. “Žvaigždė”, 1934 m., 191 p.
9. Kipp, Litauen, 13 p.
10. Lietuvos Jėzuitų Provincijos katalogas 1925 m.
11. Ten pat, 1932-1940 m.
12. Kipp, Litauen, 69 p.
13. Ten pat, 94 p.
14. Ten pat, 98 p.
15. Kauno Historia domus, 1938 m., 5 p.