JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Beveik pusė visos žmonijos garbina tikrąjį Dievą ir pripažįsta Kristų Dievu. Kita pusė garbina savo sugalvotus ir sukurtus dievus, Kristų ignoruodami, o kartais net prieš jį kovodami. Tačiau ir tie, kurie Kristui nusilenkia, ir tie, kurie prieš jį kovoja, vis tiek, norėdami ar nenorėdami, jį pripažįsta, nes visi skaičiuoja metus nuo jo gimimo. Visi sąmoningai ar nesąmoningai krikščioniškąją erą laiko dabartine žmonijos era. Tad į šią žemę atėjęs Kristus savaime tapo pasaulio centru, apie kurį sukasi tautų gyvenimas ir kultūra. Štai ruošiamės švęsti Kalėdas, tą didžiausią pasaulio įvykį, didžiausią visų laikų sukaktį — Dievo įsikūnijimą ir gimimą. Tai yra viena didžiausių ir svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių, kai Dievas susijungia su žmogumi, kai dangus susižieduoja su žeme.
Jeigu kas nors ir mėgintų aiškinti, kad Kalėdos yra kilusios iš senovės romėnų Saturnalijų — šviesos šventės, tai tuo dar nepaneigtų tikrosios Kalėdų prasmės. Juk ir Kalėdos yra šviesos šventė; tos šviesos, kurią aptemusiam pasauliui atnešė įsikūnijęs Dievas. Yra gražu ir prasminga, kad senovės papročiai ir šventės nepanaikinamos, bet joms duodama nauja, gilesnė prasmė, kad ant senovės žmogaus sukurtų materialinių pamatų statomas naujas dvasinis rūmas.
Kalėdos visam pasauliui yra džiaugsmo šventė, nes kiekvienas gimimas neša džiaugsmą. Tikrasis gyvenimas yra džiaugsmas ir laimė. Kristus gimdamas atnešė pasauliui tikrąjį gyvenimą, džiaugsmą, laimę, viltį ir meilę. Jis atėjo į tikro gyvenimo ištroškusią žemę, atskrido, lyg tas legendarinis pelikanas, kurs maitina savo vaikus krūtinės krauju. Žmogus gyveno alkanas, ištroškęs ir liūdnas. Jo gyvenimas gal buvo panašesnis į mirtį, nes ilgus amžius gyveno atsiskyręs nuo Dievo. Kalėdos yra pirmasis žmogaus susitikimas su Dievu. Tai yra tikrojo gyvenimo seniai laukta pradžia.
Visi žmonės ieško džiaugsmo, bet ne visi jį vienodai supranta. Vieni jo ieško ištaigingose krautuvėse, kiti puotų ir pasilinksminimų salėse. Gal jo kibirkštėlę ten ir suranda, bet tikrąjį pilną džiaugsmą galima surasti, tik suradus Betliejaus prakartėje pasislėpusi džiaugsmo šaltini. Jam surasti reikia nuolankumo ir išminties. Pas nuolankiuosius Betliejaus piemenis jis pats ateina, trys išminčiai jį suranda, o išdidusis ir garbėtroška Erodas net ir su savo kariuomene jo neįstengia surasti.
Kiekvienas vakaras apgaubia žemę rimtimi. Bet gal nuostabiausias yra tas vakaras, kai aplink kūčių stalą susėdusios šeimos surimtėja, susikaupia ir susimąsto. Žmogus pasijunta stovįs prieš didelę paslaptį, kai Dievas tampa žmogumi, dangus pasiekia žemę, kai įžeistasis ateina kentėti už įžeidėją, kai antgamtinę laimę praradusiajam vėl suspindi linksmas atgimimo rytas, kai jo likimas jau nėra tik mirtis ir kapas, bet amžino gyvenimo vartai vėl jam atidaryti. Tikrai nuostabi toji Betliejaus paslaptis: dievybė čia jungiasi su žmogybe, džiaugsmas maišosi su melancholija, ilgas, bet viltingas šviesos laukimas pagaliau vainikuojamas pasiaukojančios meilės.
Pirmosios Kalėdos buvo didžiausia dovana žmonijai. Tai buvo dangaus dovana žemei. Dievo dovana žmogui. Gal dėl to ir dabar Kalėdų proga įprasta duoti vieni kitiems dovanas. Bet dovana tik tada yra tikra ir prasminga, kai drauge su ja duodama ir dalelė širdies. Kalėdų proga išdalinama kalnai dovanų, prirašoma milijonai sveikinimu. bet ne visur pastebima žmogaus širdis. Ar gali būti širdies ten, kai vyras padovanoja žmonai brangių kailių paltą ir po kelių savaičių eina ieškoti skyrybų? Ar yra širdies ten, kai siunčiami gražiausi atvirukai su kalėdiniais sveikinimais, o paskui tuo pačiu adresu siunčiami neapykanta prisotinti apkalbos ir pajuokos žodžiai?
Kalėdų metu gavus ir davus krūvas dovanų, žmogus neretai pasijunta, kad jo širdis tuščia. Jos tuštumą gali užpildyti tik Betliejaus paslapties dvasinės vertybės: ramybė, taika ir meilė. Veltui stengsiesi ją užpildyti visa tuo, ką randi krautuvėse ir gatvėse.
"Ugnies į žemę atnešti atėjau ir ko noriu, jei ne to, kad kūrentųsi", pasakė prieš du tūkstančius metų Mesijas, atėjęs į mūsų vargingą pasaulį, kuriam trūko šviesos, šilimos ir meilės. Jis pats buvo ta išganingoji ugnis, apšvietusi ir sušildžius; tamsoje paskendusį ir žiemos ledu apdengtą pasaulį. Jis apšvietė ir sušildė tamsoje besiblaškančias ir dvasinį šaltį kenčiančias žmonių širdis, įžiebdamas jose tikrosios meilės ugnį. Ir mūsų laikams labai trūksta tos dieviškosios ugnies, kuri, tartum kietus plieno gabalus, sutirpdytų suledėjusias brolių ir seserų širdis, suliedama į šviesią galingą vienybę ir karštą brolišką vienas kito meilę.
Ir šių Kalėdų metu į kiekvieno širdies duris beldžiasi tas, kuris prieš du tūkstančius metų beldėsi į Betliejaus gyventojų duris. Bet jeigu tada jam buvo reikalinga prieglauda, tai dabar jis beldžiasi tik tam, kad prieglaudą ir tikrą Kalėdų ramybę atneštų žmogiškoms širdims. Tada jo niekas nepriėmė. Visos durys buvo uždarytos. Bet ar geriau dabar? Dažnai yra uždaros mūsų širdys ir jam, ir tiems, kurie ateina jo vardu.
Arabų patarlė sako, kad, jeigu dabar tarp mūsų apsigyventų Dievas, tai žmonės išdaužytų jo namų langus. Dėl ko? Iš keršto ir neapykantos. Kai kurių žmonių prie tamsos pripratusios akys negali pakęsti šviesos. Juk ir šiandien Pietų Amerikoje šmeižiami ir komunistais vadinami vyskupai, kurie pasisako už krikščioniška meile paremtą socialinį teisingumą. Kolaborantais ir kitokiais panašiais vardais mes vadiname tuos, kurie nori vykdyti Kristaus paliktą vienybės ir artimo meilės testamentą, kurie sako, kad mes turime mylėti kiekvieną brolį lietuvį, nesvarbu, ar jis gyventų čia, ar vargą vargtų pavergtoje tėvynėje.
Metę žvilgsnį į mūsų visuomenę, pastebime, kiek yra skaldymosi ir nesantaikų. Pažvelgę į spaudą, kartais net nusigąstame, kiek ten pripilta karčių nuodų prieš kitaip galvojančius, nors tam pačiam tikslui dirbančius, savo brolius ir seses. Tad Kalėdų proga linkėdami kitiems laimės ir džiaugsmo, neužmirškime ir sau patiems palinkėti tikslesnio Kristaus paskelbtų tiesų supratimo. Pasiryžkim labiau gerbti kiekvieną brolį ir sesę, skelbkime ne tik žodžiais, bet ypač vykdykime darbais ir elgesiu krikščioniškąją artimo meilę. Tik tada galėsime sulaukti tikro kalėdinio džiaugsmo, ramybės ir taikos, žadėtos visiems geros valios žmonėms.