JONAS MIŠKINIS
Žmogaus tautinis brendimas nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurios sudaro tautą. Taigi, žmogus, kaip tautietis, gimsta iš tautos. Nuosekliai tariant, tauta savo narius ne tik gimdo, bet kartu sudaro ir būtinas sąlygas jiems būti ir veikti. Todėl žmogus pilnutine prasme, konkretus ir kūrybingas, gali gyvuoti tik tautoje. Žodžiu, tauta yra pirmykštis šaltinis, iš kurio žmogus semia savo darbams gyvybės. Dėl to suprantama, kad patys didieji žmonijos genijai buvo sykiu ir patys tobulieji savo tautos reiškėjai. Jų kūrybiniuose veikaluose atsispindi ryškūs tautiniai pradai, tobulai suderinti su visuotinėmis idėjomis.
W. Saueris sako, "kad tautos nariai kyla iš sveikų tautos jėgų. Tik čia jie yra gyvi, tik čia jie įsišaknija, kaip medis savo krašto žemėje. Jis miršta, jei yra perkeliamas į svetimos šalies žemę".
TĖVYNĖ
Tėvynė yra gražus žodis. Juo išreiškiama tai, kas kiekvienam žmogui yra kilnu ir šventa, už ką daugumas žmonių nesigaili paaukoti to brangiausio pasauly turto — gyvybės.
Eugenijus Būtėnas Draugystė
Jei kiek žvilgtelsim į istoriją, tai pamatysim, kad tėvynės meilė ruseno kiekvieno širdyje senovėje, viduriniais amžiais ir taip pat šiais naujaisiais laikais. Vadinas, taip buvo, taip yra ir taip bus, nes tai yra į-gimta ir žmoniška. Juk kiekvieno padoraus žmogaus troškimas ir laimė — matyti savąją tėvynę laisvą ir nepriklausomą. Ir jei klastingas priešas įsiveržia kada į gimtąjį kraštą, naikindamas turtą, kankindamas moteris, vaikus, žudydamas vyrus, tai kiekvienas su dideliu ryžtu ėjo ir eis ginti savo tėvynės. Tad aukoti savo gyvybę tėvynės gerovei yra didžiausia auka, kokios iš žmogaus begalima reikalauti.
Tėvynė yra mylima ne dėl to, kad ji didelė, graži, turtinga, kultūringa ar turinti garsią praeitį. Kartais suvargusi ir nykstanti tauta gali būti labiau mylima, negu turtinga, išsiplėtusi. Goethės žodžiais tariant, kuo vargingesnis kraštas, tuo didesni patriotai. Tiesa, su patriotizmu yra glaudžiau susijęs gėrėjimasis savo gimtuoju kraštu ir didžiavimasis savo tauta. Tačiau ne šitas gėrėjimasis ir didžiavimasis gimdo meilę. Tik tėvynės bei tautos meilė gimdo gėrėjimąsi ir didžiavimąsi.
Antra vertus, tėvynės meilė yra ne tik džiaugsmas, ramus gėrėjimasis jos buvimu, bet ir pastangos ją tobulinti ir ryžtas pačiam žmogui tobulėti, kad jis būtų vertas to, ką myli. Kur yra tikra meilė, ten nestinga veikimo. "Meilė judina saulę ir žvaigždes", sako Dantė. Todėl patriotizmas nėra tik jausmas, bet stiprus kūrybos akstinas. Kam to trūksta, kam tėvynės meilė yra tik pragyvenimas, tai patriotizmas nėra nei tikras, nei gilus, nei pastovus. Tikrosios tėvynės meilės vardan yra vykdomi nuostabūs mokslo, meno, dorovės ir šventumo žygiai.
Mūsų tauta yra daug iškentėjusi vargo, nelaimių. Slėgė ją nuolatiniai karai su įsibrovėliais, ilgus metus kankino lietuvį baudžiava ir svetimųjų jungas, o dabar bolševikų okupacija. O vis dėlto mūsų tauta savo pasiryžimu ir darbu bei kruvinomis aukomis buvo išsikovojusi laisvę.
Tačiau eiti tėvynės meilės keliu reikia ne tik pasiaukojimo, bet ir darbo, pasiryžimo, nugalint visas kliūtis. Todėl tautos meilė turi reikštis ne vien jausmais ar žodžiais, bet ir realiais darbais.
TAUTINIS IDEALIZMAS
Mes, atsidūrę svetur, pasirinkom savo idealizmo ramsčiuose ne gobšumą, bet tautą, kaip nesikeičiančią vertybę, kuriai ryžtamės aukoti savo entuziazmą ir jėgas, nes tautos gerovėje sutelpa ir paskiro žmogaus gerovė, ir jo būties prasmė. Tautos džiaugsmai yra mūsų džiaugsmai, jos liūdesiai — mūsų liūdesiai. Jokia žemiška auka neatrodo per didelė, kai eina kalba apie tėvynės teises ir meilę. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris neturėtų paveldėtų savo tautos ypatybių. Žodžiu, jis tik ten gali tarpti, kur jo įgimtieji tautiniai ypatumai randa atitinkamas sąlygas, būtent, savo tautoje. Taigi ryšio nutraukimas su savo tauta yra žygis prieš savo paties prigimtį.
Tas, kuris nutraukia ryšius su tauta, papročiais, tradicijomis, yra lyg benamis, kuris savo išlaikymui neberanda tinkamų sąlygų. Tačiau susipratusioj o veiksmai turi nuspręsti tai, kas tautai yra naudinga, kas jai gali kenkti ar slopinti jos pažangą. Tautoje realizuojasi visų aukštųjų žmoniškųjų vertybių pasireiškimas. Be to, tauta atidengia plačiausius galimumus reikštis jaunuomenės idealizmui.
Šiame atominiame amžiuje jaučiama visam pasauly ne tik politinė, bet ir moralinė krizė, kada žmogui, ypač jaunimui, reikia kelrodžio, vedančio iš visuomeninio sąmyšio. Tauta kaip tik yra tas ramstis, kuris palaiko jaunuomenės pažiūrų tvirtumą ir neleidžia grimzti neigiamon pusėn.