BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XIII. NEMALONI PADĖTIS
Įsteigus atskirą Lietuvos Jėzuitų provinciją, Kauno Jėzuitų gimnazijos padėtis nepasikeitė. Nuo 1930 m. ji turėjo nusistovėjusias tradicijas. Mokslo metų pradžioje, paprastai spalio mėnesį, visi gimnazijos auklėtiniai atlikdavo 3 dienų rekolekcijas. Jaunesniesiems mokiniams rekolekcijas vesdavo klierikai, o vyresniesiems — tėvai. Lapkričio 13 dieną gimnazija švęsdavo savo globėjo šv. Stanislovo Kostkos šventę su pamaldomis ir akademija. Į tą šventę T. Kipas atkėlė ir savo vardines. Pradžioje gegužės 15 dieną, o nuo 1931 m. rugsėjo 8 dieną gimnazija švęsdavo Tautos Šventę, žygiuodama su dūdų orkestru priešakyje į Petro Vileišio aikštę, kur respublikos prezidentas priimdavo kariuomenės paradą. Gavėnios metu mokiniai suvaidindavo kokį didesnį veikalą, o atskiros klasės, pradedant trečiąja klase, ruošdavo akademijas. Tai buvo gera proga parodyti mokinių talentus. Akademijų programą atlikdavo choras ir stygų orkestras. Pavasarį gimnazija — mokytojai, mokiniai ir jų tėvai — ruošdavo gegužinę.
Pradedant 1930-1931 mokslo metus, reikėjo atidaryti pirmąsias ir antrąsias paraleles klases, nes pirmojoje klasėje buvo 75 mokiniai, o antrojoje 84. Iš viso tais mokslo metais gimnazija turėjo 356 mokinius. Išvykus kl. J. Riethmeisteriui studijuoti teologiją, į Kauną atvyko filosofiją baigęs kl. Jonas Danyla. Jis ir abiturientas Kazys Ulvydas švietimo ministerio buvo patvirtinti gimnazijos mokytojais.
Kan. J. Tumas-Vaižgantas, buvęs Jėzuitu gimnazijos mokytojas.
Šių mokslo metų naujovę sudarė ne tiek mokytojai, kiek paralelės klasės (pirmoji B ir antroji B), kuriose kai kurie dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba. T. J. Belecko teigimu, pirmasis tą planą iškėlęs prezidentas A. Smetona. Norėdamas susilpninti vokiečių gimnaziją Kaune, jis pasiūlęs T. Kipui sustiprinti vokiečių kalbos mokymą jėzuitų gimnazijoje, dėstant kai kuriuos dalykus vokiečių kalba. T. Kipas tą planą aptarė su švietimo ministeriu K. Šakeniu, kuris jam visiškai pritarė. Tačiau tėvai jėzuitai norėjo išgirsti ir mokinių tėvų nuomones. Tuo tikslu rugsėjo 2 dieną jie sušaukė mokinių tėvų pasitarimą. "Planas", taip rašė T. Kipas savo dienoraštyje, "beveik visų buvo teigiamai sutiktas, kai kurių su dideliu džiaugsmu. Tik 2 ponios labai susijaudinusios kalbėjo prieš. Po poros dienų viena iš jų pakeitė savo nuomonę".1 T. Beleckas, kuris dalyvavo tame susirinkime, sakė, kad planui priešingų nuomonių buvę daugiau. Bet daugumas pasisakė už jį, nes tas eksperimentas buvo numatytas tik 2 metams.
Iš tiesų, po dvejų metų jis buvo palaidotas, nes nedavė lauktų rezultatų.
Tradicines mokinių rekolekcijas šiais metais vedė pirmasis gimnazijos direktorius T. Jonas Paukštys, kuris rugpiūčio 28 dieną buvo gavęs kunigo šventimus. Nuo spalio 1 dienos kan. Juozas Tumas-Vaižgantas pradėjo dėstyti jėzuitų gimnazijoje literatūrą 7 ir 8 kl. Jis turėjo tik po 4 pamokas į savaitę. Kai T. Kipas tuo laimėjimu pasigyrė A. Smetonai, šis jam atsakė, kad iš tikrųjų tai esąs pralaimėjimas universitetui ir kūrybiniam Vaižganto darbui. Iš to T. Kipas padarė logišką išvadą, ir po poros metų kan. Tumas pasitraukė iš jėzuitų gimnazijos. Bet 1930 m. spalio 9 dieną, minint 10 metų Vilniaus netekimo sukaktį, Tumas-Vaižgantas skaitė gimnazijos mokiniams paskaitą ir padarė didelį įspūdį. Lapkričio 1 dieną gimnazijos salėje įvyko žymus koncertas su Kipru Petrausku, Vlada Grigaitiene-Palavinskaite ir Vince Zauniene-Jonuškaite. Koncertas buvo skirtas gimnazijos naudai. Į jį atvyko S. Smetonienė ir užsienio reikalų ministeris D. Zaunius.
Prie to gražaus išorinio fasado reikia pridėti užkulisio kovas, kurios nepraėjo be atgarsio ir tėvų jėzuitų namuose. Jau 1929 m. gegužės 19 dieną T. Kipas rašė savo dienoraštyje, kad nuncijus nusiskundė, jog, prašomas net 3 kartus, Voldemaras jo nepriėmęs. Rugsėjo mėn. 11 d. T. Kipas pažymi, kad nuncijus labai pesimistiškai žiūrįs į politinę Bažnyčios padėtį ir tiki, jog Bažnyčios ir vyriausybės santykiai bus nutraukti, o nuncijus atšauktas.2 Nors 1929 m. rugsėjo 19 dieną A. Voldemaras iš ministerio pirmininko pareigų buvo atleistas, bet jo užimta pozicija katalikų atžvilgiu nepasikeitė. Praėjus vieneriems metams, rugpiūčio 30 dieną švietimo ministerio K. Šakenio potvarkiu visose gimnazijose buvo uždarytos ateitininkų kuopos, o rugsėjo mėnesį buvo suvalstybinta skautų sąjunga. Iki to laiko ateitininkai ir skautai buvo geri draugai, nes kai kurie ateitininkų vadai žiūrėjo į skautų sąjungą lyg į kokią ateitininkų sekciją. 1922 m. ateitininkų centro valdyba išsiuntė savo kuopoms aplinkraštį, ragindama ateitininkus dalyvauti skautų skiltininkų kursuose. Jie buvo ruošiami Saulės Namuose Kaune. Kursams vadovavo Petras Jurgėla, prof. Juozas Eretas ir majoras Senbergas. 1925 m. ateitininkų centro valdyba ragino kuopelių pirmininkus steigti gimnazijose skautų skiltis ar draugoves, o 1930 m. prof. St. Šalkauskis skaitė ir išleido paskaitą "Skautai ir pasaulėžiūra". Dažnai ateitininkai buvo ir skautų sąjungos nariai, nes, anot prof. Šalkauskio, neperėjęs skautų eilių, moksleivis negalįs būti geras ateitininkas. Dabar švietimo ministerijos raštu skautus pradėjo savintis valdžia, o ateitininkus ji pasmerkė į pogrindį. Kadangi ateitininkai priklausė Katalikų Veikimui, tai Lietuvos vyskupai žiūrėjo į tą švietimo ministerio potvarkį kaip į konkordato laužymą. Susirinkę į nepaprastą konferenciją ir apsvarstę susidariusią padėtį, 1930 m. rugsėjo 22 d. vyskupai išleido komunikatą, sakydami, kad švietimo ministerijos aplinkraštis yra neteisėtas, nes jis prieštarauja vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymo 41b paragrafui ir 25 konkordato straipsniui.3 Be to, tų pačių metų spalio 11 dieną Lietuvos vyskupai parašė ganytojišką laišką, kuriame išdėstoma Bažnyčios teisė auklėti jaunimą ne tik per pamaldas ar pamokslus, bet ir per mokyklas ir jaunimo draugijas. "Bet štai", taip rašoma laiško pabaigoje, "katalikų moksleivių ateitininkų organizacijai mokyklose neleidžiama veikti. Tai yra Bažnyčios teisių varžymas, tai yra laužymas iškilmingos sutarties, Apaštalų Sosto su mūsų Vyriausybe sudarytos. Mes, katalikai, prieš tokius darbus turime kelti savo balsą, kol bus katalikams moksleiviams ateitininkams sugrąžinta jų draugijos laisvė".4 Vysk. M. Reinys, skaitydamas paskaitą Katalikų Veikimo Centro konferencijoje, įvykusioje Kaune 1930 m. spalio mėnesio pradžioje, atrėmė spaudoje K.V.C. ir ateitininkams daromus priekaištus ir pastebėjo, kad 1928 m. pats prezidentas Smetona įvertinęs ateitininkus teigiamai.5
Kaip reagavo tėvai jėzuitai į švietimo ministerijos potvarkį ir į vyskupų komunikatą?
"1930 m. rudenį skautų organizacijai persitvarkius, mūsų draugovės veikimas pakriko, bet po metų, naujų vadų dėka, vėl sustiprėjo".6 Pakriko todėl, kad nuo skautų atsipalaidavo kl. St. Rimkevičius ir kad skautų vadovybė pranešė tėvams jėzuitams, jog ji pati skirs naują skautų globėją. Norėdamas išvengti svetimo žmogaus, T. Kipas pasiūlė skirti skautų globėju gimnazijos mokytoją Albertą Zemribą.
Albertas Zemribas buvo laikomas savu žmogumi. 1930 m. rugpiūčio mėn. 17 dieną jis įstojo į Pagryžuvio naujokyną ir norėjo tapti jėzuitu. Tačiau neišbuvęs nė 4 mėnesių, jis grįžo į Kauną, ir T. Kipas pakvietė jį mokytojauti jėzuitų gimnazijoje. Kadangi jis buvo apsukrus, mandagus ir gabus žmogus bei didelis T. Kipo gerbėjas, T. Kipas manė, kad jis skautams bus labai tinkamas. Iš tiesų, kaip anksčiau kl. Rimkevičius, taip dabar A. Zemribas nepagailėjo skautams nei laiko, nei jėgų.
Ateitininkų kelias buvo skirtingas. 1930 m. oficialus ateitininkų globėjas buvo kl. J. Beleckas. Išėjus minėtam švietimo ministerijos potvarkiui, T. Kipas pasišaukė kl. J. Belecką ir jį paprašė, kad pasakytų ateitininkams, jog jis pats nebegalįs toliau su jais veikti ir kad jie savo veikimą nutrauktų. Bet J. Beleckas išpildė tik pirmąją prašymo dalį ir pasakė, kad dėl daugybės darbų nebegalįs ateitininkams padėti. Antrąją prašymo dalį jis nutylėjo. Tikrai, J. Beleckas turėjo gimnazijoje daug darbo, o 1330 metų pabaigoje pradėjo redaguoti "Misijų" žurnalą. Likę be globėjo, ateitininkai nepasimetė ir nepakriko, jie darydavo slaptai posėdžius gimnazijos klasėse. Tėvai jėzuitai dėjosi to veikimo nematą, nors kartais už durų budėdavo, kad kiti jo nepastebėtų.
Atrodo, kad prie Bažnyčios ir vyriausybės santykių pablogėjimo yra prisidėjęs ir nuncijus Bartoloni. 1930 m. spalio 23 d. T. Kipas taip rašė savo dienoraštyje: "Faidutti pas mane. Pagal žinias iš Romos reikia laukti santykių nutraukimo, nes Bartoloni žiūri į kai kuriuos vyriausybės veiksmus kaip į konkordato pažeidimą. Jei santykiai nutruks, tuo bus kaltas Bartoloni, nes jis paskutiniu laiku to norėjo. Faidutti yra įsitikinęs, jog Bartoloni sąmoningu kai kurių dokumentų pakeitimu negarbingai ir klaidinančiai juos suklastojo, kad būtų santykiai nutraukti".7 Tai yra labai svarūs žodžiai, kurių prel. Faidutti be reikalo nebūtų ištaręs, o T. Kipas nebūtų palikęs istorijai. Gal jie bus kada nors istorikų patikrinti.
Lapkričio 1 d. religijos mokytojai susirinko pas arkiv. J. Skvirecką, kuris, kalbėdamas apie susidariusią nemalonią padėtį, veikė į juos ramiai, objektyviai ir taikingai.8 Lapkričio 3 d. T. Kipas galėjo painformuoti į Kauną atvykusį provincijolą apie tą nemalonią padėtį, o gruodžio 15 d. ta tema jis kalbėjo su respublikos prezidentu. Galimas daiktas, kad jis painformavo A. Smetoną apie savo pokalbį su prel. Faidutti, nes prezidentas jam kažin už ką padėkojo.9 Priimdamas užsienio diplomatus Naujųjų Metų dieną, prezidentas Smetona nepasikeitė su Bartoloni nė vienu žodžiu, bet tik su prel. Faidutti. Sausio 19 d. prel. Faidutti pranešė T. Kipui, kad nuncijus Bartoloni yra pašauktas į Romą. Laikinai nunciatūros reikalus tvarkys prel. Faidutti. Ta proga prel. Faidutti jam taip pasakė: "Du dalykai yra aiškūs. Pirma, nuncijus pašauktas į Romą jūsų informacijų dėka, nusiųstų į Romą per T. Bley ir T. Leiber. Antra, prof. Eretas rašo neobjektyvias žinias apie Lietuvą "Germania" žurnale ir kituose Vokietijos laikraščiuose".10
Stipriai pergyvendamas tą nemalonią padėtį ir norėdamas pagerinti vyriausybės ir Bažnyčios santykius, T. Kipas ryžosi imtis iniciatyvos ir atkreipti prezidento dėmesį į valdžios veiksmus, kuriais katalikiškoji visuomenė jautėsi užgauta. Tuo tikslu sausio 22 dieną jis paprašė A. Smetoną audiencijos. Kadangi ji atskleidžia anų metų nuotaikas, tai pateiksime ją taip, kaip ji pažy-
T. Juozas Beleckas, S.J., buvęs T. Jėzuitų gimnazijos ateitininkų globėjas.
mėta T. Kipo dienoraštyje. "Prašiau ir gavau audienciją pas A. Smetoną nuo 5 iki 8 val. Dvi valandas tik klausiau. Paskui plačiai atvėriau savo burną, ypač tada, kai išgirdau apie didelę kvailystę, įdėtą į atsakymą šv. Tėvui. Daug galėjau pasiekti: įsakymą laikraščiams rašyti diskretiškai; planuojamos civilinės metrikacijos įstatymas atidedamas; užtikrinta Katalikų Akcija, bet turi būti nepolitinė; pripažinimas katalikų draugijų. Pakartotinai jam pareiškiau: dabar Romoje sprendžiama daug. Atšaukdamas laikinai nuncijų, šv. Tėvas padarė didelę auką; dabar jūs turite parodyti..
A. Smetona buvo didelis kun. Vlado Mirono draugas ir, matyt, papasakojo jam savo pokalbį su T. Kipu. Vasario 25 dieną Mironas užėjo pas T. Kipą ir norėjo dar kartą išgirsti ano pokalbio turinį. Turinys buvo nemalonus, ir kun. Mironas pradžioje buvo labai rezervuotas. Paskui juodu pasikalbėjo labai atvirai ir nuoširdžiai. Kun. Mironas jam pasakė, kad aštri šv. Sostui notos vieta išleista. Atsisveikindamas su T. Kipu, kun. Mironas taip jam pasakė: "Prezidentas neklauso jokio kito patarimo mieliau, kaip Jūsų. Pasikalbėjęs su Jumis, jis atrodė esąs kitas žmogus".12
Pasikalbėjęs su respublikos prezidentu, T. Kipas tuojau painformavo apie tai prel. Faidutti, o šis arkiv. J. Skvirecką. Sausio 23 d. prel. Faidutti išsiuntė savo pranešimą į Romą ir to paties mėnesio pabaigoje gavo žinią per Berlyno nunciatūrą, kad šv. Tėvas į Lietuvoje susidariusią padėtį žiūri labai rimtai.13
Niekur neteko skaityti, kodėl nuo 1929 m. pradėjo blogėti santykiai tarp Lietuvos vyriausybės ir šv. Sosto. Vysk. Pr. Būčys savo straipsnyje apie Pijų XI mini keletą faktų, kurie anos padėties pilnai nenušviečia.14 Nėra abejonės, kad 1928 m. gegužės 3 dieną iširus tautininkų ir krikščionių demokratų koalicinei vyriausybei, tautininkų valdžia pradėjo šnairuoti ne tik į krikščionis demokratus, bet ir į katalikų draugijas. Prof. Juozo Meškausko liudijimu, jau 1929 m. krašto apsaugos ministerija vengdavo skirti ateitininkams studentams stipendijas, norintiems studijuoti mediciną ir tapti kariuomenės gydytojais. 1930 m. vasario mėnesį dr. Juozas Gintautas rašė "Tiesos Kelyje", kad dėl Katalikų Veikimo Centro varžymų vidaus ministerijoje buvo paduota skundų. Tame pačiame straipsnyje nusiskundžiama, kad oficiozas "Lietuvos Aidas" neteisingai puoląs Katalikų Veikimo Centrą ir jam priskiriąs beveik visas Lietuvoje esamas negeroves. "Baigdamas skaityti minimo laikraščio sausio 23 d. vedamąjį", taip rašė dr. J. Gintautas, "žmogus gali stebėtis, kaip straipsnio rašytojas nekaltina K.V.C. už tai, kad "Lietuvos Aidas" pirmas iš Lietuvos dienraščių bus demagogijos ir netiesos rekordą pasiekęs".15 1930 m. rugpiūčio mėnesio pabaigoje, kaip buvo minėta, švietimo ministerio potvarkiu buvo uždarytos ateitininkų kuopos mokyklose. Nuo
1931 sausio mėnesio tautininkų valdžia pradėjo siųsti veikliuosius ateitininkų vadus ar jų draugus į Varnių koncentracijos stovyklą. Taip buvo ištremtas dr. P. Karvelis, kurio ūkyje Kauno ateitininkai darydavo susirinkimus. Be to, į Varnių koncentracijos stovyklą buvo išsiųstas J. Štaupas, generalinis Ateitininkų Federacijos sekretorius, J. Meškauskas, Kauno studentų ateitininkų pirmininkas, Ad. Damušis, moksleivių ateitininkų pirmininkas, J. Mulokas, ateitininkas ir Biržų banko tarnautojas, bei Gasiūnas, ateitininkas ir žemės tvarkytojas. Taip pat nuo 1931 m. pradžios tautininkų vyriausybė pradėjo valstybintį Žiburio draugijos gimnazijas. Pilnesnį anų laikų vaizdą sudaro prezidento A. Smetonos suteikta audiencija T. Kipui (1931 m. sausio 22 dieną), kurioje jis suminėjo daromus ar planuojamus katalikams nedraugiškus vyriausybės gestus.
Apie užkulisio kovas jėzuitų gimnazijos mokytojai ir mokiniai, žinoma, nieko nežinojo ir sausio pabaigoje džiaugėsi pirmuoju kino spektakliu, kuris buvo įvestas naujoje salėje. Jėzuitų gimnazija Kaune buvo vienintelė mokykla, turėjusi savo kiną.
Vasario 8 dieną jėzuitų gimnazija šventė popiežiaus Pijaus XI šventę, kurioje dalyvavo arkiv. J. Skvireckas, prel. Faidutti ir
Popiežius Pijus XI, didelis Jėzuitu gimnazijos geradarys.
kiti aukšti svečiai. Pamatęs, kad pirmame suole sėdi policija, arkivyskupas nenorėjo šventės pradėti. Tuomet T. Kipas paskambino Kauno miesto komendantui pulk. Saladžiui. Šis pakvietė prie telefono vieną policininką ir įsakė jam pasitraukti į paskutinį suolą. Mat, įstatymu buvo patvarkyta, kad kiekvieną susirinkimą prižiūrėtų policija. Ši popiežiaus šventė turėjo gerą atgarsį ir Romoj, kur apie jėzuitų užimtą liniją buvo paskleista įvairių gandų.17 Popiežiaus šventė susidėjo iš dviejų dalių. Nuo 3 iki 6 val. buvo paskaita ir meninė dalis, o nuo 7 iki 10,30 — koncertas.
Kovo vidury susirgo prel. Faidutti, ir T. Kipas paprašė užsienio reikalų ministerį, kad jį aplankytų. Ministeris taip ir padarė. Tas gestas turėjo parodyti, kad įtampa tarp vyriausybės ir Vatikano jau atsileidžia.
Balandžio 10 dieną T. Provincijolas ir T. Kipas aplankė Šiaulių rezidenciją ir nutarė atkelti ten T. Praną Masilionį. Jis turėjo padėti T. B. Andruškai. 1930-1931 m. T. B. Andruška išvertė vieną brošiūrą ir parašė 3 knygas.
Arkiv. R. Bartoloni, popiežiaus nuncijus Lietuvai 1928-1931 m.
Balandžio 12 dieną jėzuitų gimnazija suruošė koncertą ir vakarienę mokinių tėvams ir bičiuliams. Vakarienės metu T. Kipas palengva užvedė kalbą su S. Smetoniene apie Bažnyčios ir valstybės santykius ir pasakė, kad "galų gale reikėtų parodyti gerą valią Vatikanui, ypač dabar, kol dar nesugrįžo nuncijus".18 S. Smetonienė jam atšovė, jog jau pasirūpinta, kad nuncijus Bartoloni negrįžtų į Kauną. Tačiau pasirodė, kad tą pačią valandą arkiv. Bartoloni išlipo iš traukinio Kauno stotyje. Dabar vėl prasidėjo užkulisio kovos, kurios pasibaigė nuncijaus pralaimėjimu.
Sugrįžęs į Kauną, nuncijus prašė prezidentą audiencijos, bet jos negavo. Tuokart prel. Faidutti pasiūlė, kad audiencijos prašytų T. Kipas. T. Kipas sutiko, ir balandžio 15 dieną buvo priimtas prezidento. Po ilgo pokalbio, prezidentas paskambino ministeriui pirmininkui J. Tūbeliui ir su juo pasitarė, ką daryti. Pabaigęs pasitarimą, A. Smetona atsakė T. Kipui, kad sekančią dieną 10 val. paskambinsiąs jam ir praneš, ar suteiks nuncijui audienciją. Atsakymas buvo teigiamas. Nuncijus gavo audienciją ir pasiliko Kaune. Tačiau užkulisio kova virė toliau. Balandžio 30 ir birželio 1 dieną T. Kipas aplankė nuncijaus reikalu užsienio reikalų ministerį be jokių teigiamų rezultatų. Užsienio reikalų ministerija laukė pasiaiškinimo iš Romos, o nesulaukusi jokio atsakymo, buvo pasiryžusi nuncijų išvaryti. Gegužės 5 dieną prel. Faidutti sutiko pas D. Zaunių S. Smetonienę, kuri jam aiškiai pasakė, ką vyriausybė turinti prieš nuncijų Bartolonį. Šis iš savo pusės painformavo apie tai nuncijų.
Birželio 4 dieną D. Zaunius pakvietė T. Kipą pas save ir pasakė jam, ką valdžia turinti prieš Vatikaną ir dabartinį jo atstovą Lietuvoje. Ministeris Zaunius jam prisipažino, kad vyriausybė norinti atimti nuncijui leidimą gyventi Lietuvoje. T. Kipas jam atsakė, kad toks vyriausybės elgesys prilygtų nuncijaus išvarymui. Tuokart D. Zaunius jam pareiškė, kad vyriausybė galvojanti apie tą galimybę. T. Kipas atkreipė ministerio dėmesį į tai, kad toks elgesys katalikiškame krašte būtų baisus dalykas. Tada ministeris jam pasakė, kad nuncijus skleidžias diplomatų tarpe tendencingas žinias apie prezidento Smetonos šeimą.
Išgirdęs tą naujieną, T. Kipas atsisveikino su užsienio reikalų ministeriu ir norėjo grįžti namo, bet pasuko į nunciatūros pusę. Eidamas viena ir kita kryptimi, galų gale jis užėjo į nunciatūrą ir sutiko prel. Faiduttį, kuriam papasakojo apie savo pokalbį su ministeriu Zaunium. Sutikęs ten pat nuncijų Bartolonį, T. Kipas jam atsakė į keletą jo klausimų. Svarbiausias nuncijaus klausimas buvo tas, ar jis galės pasilikti Lietuvoje. Nuncijus buvo nuomonės, kad, jei vyriausybė jį išvarytų, Lietuvoje kiltų revoliucija. Tuokart T. Kipas atsargiai pastebėjo, kad nuncijus ne visiškai protingai kalbėjęs diplomatų tarpe apie Smetonos šeimą. Išgirdęs tą pastabą, nuncijus labai susijaudinęs ir, sugniaužęs kumščius, pradėjęs šaukti: "Tas Amadori, tas niekšas, tas masonas, tas ateistas, tas išdavikas!" Iš prel. Faidutti T. Kipas sužinojo, kad Amadori buvo Italijos pasiuntinys Kaune, su kuriuo nuncijus buvo susidraugavęs. Birželio 5 dieną arkiv. Bartoloni turėjo palikti Lietuvą.19
Tuo tarpu gimnazijoje vyko įprastas darbas. Gegužės 26 dieną gimnazija suruošė gegužinę už Kulautuvos kurorto, kur netrukus tėvai jėzuitai galėjo įsigyti žemės sklypą ir pastatyti kuklų vasarnamį. Birželio pradžioje prasidėjo egzaminai abiturientams. Šiais mokslo metais gimnaziją baigė 19 abiturientų.
Pabaigę mokslo metus, mokytojai ir mokiniai išsiskirstė atostogų, o T. Kipas nuvyko į Šiaulius, kur birželio 29 dieną įvyko Eucharistinis kongresas. Ten T. Kipas turėjo pasakyti pagrindinę kalbą. Kai jis pakalbėjo keletą minučių, kairioji miesto savivaldybė paleido gaisrininkų sireną ir pradėjo trukdyti katalikų manifestaciją.
Nuncijaus Bartoloni ištrėmimas iš Lietuvos parūpo ir T. Bley, kuris liepos 11 dieną susitiko su T. Kipu ir prel. Faidutti Eidkū-nų geležinkelio stotyje. Pasitarimas buvo naudingas dar ir tuo atžvilgiu, kad ten pat buvo vysk. M. Reinys ir vysk. Staugaitis.20 Rugpiūčio 7 dieną oficialus gimnazijos direktorius T. J. Bružikas sėdo į traukinį ir išvyko į JAV. Jo pareigas perėmė T. Jonas Paukštys. Rugpiūčio 12 dieną kl. Leonas Dymek pasiūlė T. Kipui statyti Kulautuvoje tėvams jėzuitams vilą. Tai buvo gera mintis, kiuri sekantį mėnesį buvo pradėta vykdyti. Kaip tik tuo laiku Karaliaučiuje mirė kun. Glebauskas, vienas didžiausių jėzuitų geradarių, palikdamas jiems 1.500 aukso rublių ir 15.000 litų. Jis, matyt, buvo sulenkėjęs, nes kan. Jokubauskas atsisveikino su juo kapinėse lietuvių ir lenkų kalba. Visi Kaune esantieji jėzuitai palydėjo jį į poilsio vietą.
1. Kipp, Litauen, 58 ir 60 psl.
2. Ten pat, 59 p.
3. Tiesos Kelias, 1930 m., nr. 10, 173 p. XXV konkordato straipsnis taip skamba: “Valstybė duos pilną laisvę kurtis ir darbuotis draugijoms, kaipo Katalikų Akcijos nariams, siekiantiems pirmučiausia religinio tikslo ir esantiems vyskupo žinioje”. Žiūr. Vyriausybės Žinios, 1927 m. gruodžio 20 dieną, 6 p.
Dr. Dovas Zaunius, užsienio reikalu ministeris
1929-1934 m.
4. Tiesos Kelias, 1930 m., nr. 10, 181 p.
5. Ten pat, 1930 m., nr. 11, 688 p.
6. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis Dešimtmetis, 114 p.
7 ir 8. Kipp, Litauen, 59 p.
9. Ten pat, 60 p. Galimas daiktas, kad prezidentas dėkojo T. Kipui už informacijas, pasiųstas į Romą per T. Bley ir T. Robertą Lei-berį. Apie T. Leiberį žiūr. T. Br. Krištanavi-čiaus straipsnį “Laiškai Lietuviams”, 1967 m. 386 p.
10, 11, 12 ir 13. Kipp, Litauen, 61 p.
14. Palyg. vysk. Pr. Bučio straipsni “Pijaus XI darbai Lietuvoje” O. Zaštautaitės redaguotame leidinyje apie Pijų XI, 367, 369 ir 371 p.
15. Tiesos Kelias, 1930 m., nr. 2, 121 ir 120 p.
16. Žinios gautos iš prof. dr. Juozo Meškausko. T. Kipas klaidingai pažymi, kad i Varnius buvo ištremtas ir kun. M. Krupavičius. Žiūr. Kipp, Litauen, 61 p.
17. 18, 19 ir 20. Kipp, Litauen, 62-68 p.