W. R. Schmalstieg
Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoje 1972 m. išleido prof. Petro Joniko paruoštą veikalą, vardu "Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje". Kai kurie nesuvalkiečiai vis rodo nepasitenkinimą, kad bendrine lietuvių kalba buvo parinkta suvalkiečių (vakarų aukštaičių) tarmė. Dėl ko tie suvalkiečiai buvo taip privilegijuoti? Kokios buvo to parinkimo priežastys? Kas šiais klausimais domisi, atsakymus galės rasti minėtoje prof. Petro Joniko knygoje, kurios recenziją čia dedame. Šią recenziją angliškai parašė prof. W. R. Schmalstieg. Į lietuvių kalbą ją išvertė Danutė Bindokienė.
Redakcija
Kadangi knyga buvo teigiamai įvertinta tokių šios srities žinovų, kaip dr. Pranas Skardžius ir prof. Jonas Palionis, gal būt, man netiktų rašyti dar vieną recenziją. Tačiau keletas komentarų ir trumpas knygos aptarimas, šia tema besiinteresuojantiems, gal bus įdomu.
Prof. Jonikas bendrine kalba vadina visai tautai skiriamos kultūrinės ir civilizacinės kalbos rūšį (psl. 2) ir ryžtasi apibūdinti tos bendrinės kalbos kūrimąsi nuo pirmųjų Fridricho Kuršaičio lietuvių kalbos tyrinėjimų iki "Aušros" išleidimo (laikraštis "Aušra" lietuvių tautinio atbudimo žadintojas, buvo leidžiamas tarp 1883-1886 m.).
Knyga yra padalinta į tris pagrindinius skyrius: Įvadas (psl. 1-3), Tarmė (33-114) ir Rašyba (171-269), priedo — apibendrinamasis žvilgsnis (288-299). Šaltiniai ir išnašos yra 301-334 psl.
Bendrinės kalbos kūrimasis Didžiojoje Lietuvoje (Rusijos valdomojoje) buvo atsilikęs nuo Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) dėl eilės priežasčių: pastarosios plotas ir kalbinis susiskaldymas buvo mažesnis kaip pirmosios; Mažojoje Lietuvoje gyvavo kalbos komisijos, buvo daugiau spausdinama lietuviškų knygų, taip pat egzistavo autoritetingos Danieliaus Kleino, Augusto Schleicherio ir Fridricho Kuršaičio gramatikos, be to, Mažojoje Lietuvoje reiškėsi didesnis kalbinio gyvenimo organizuotumas (psl. 21).
Nors teoretiškai galėtų atrodyti, kad Didžiajai Lietuvai buvo galima perimti Mažosios Lietuvos bendrinę kalbą be didelių sunkumų, tačiau taip neįvyko (psl. 288). Kelis amžius skirtingų valstybių sienomis buvo viena nuo kitos atitvertos šios šalys ir gyveno skirtingą politinį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą, neturėdamos glaudaus tarpusavio santykiavimo. Todėl D. Lietuvos bendrinės kalbos problema turėjo būti sprendžiama jos pačios ribose. Nagrinėjamojo laikotarpio pabaigoje atsirado eilė veiksnių, skatinančių bendrinės lietuvių kalbos kūrimą. Tie veiksniai buvo: lietuvių kalbos dėstymo įvedimas tikybiniams reikalams į Kauno kunigų seminariją ir taip pat periodinių leidinių, skiriamų visai lietuvių tautai, leidimas, ypač "Aušros" arba Ivinskio kalendorių (lietuvių kultūrininkas Laurynas Ivinskis išleido 17 kalendorių tarp 1846-63 m. Tuose būdavo spausdinami patarimai sveikatos ir žemdirbystės klausimais, straipsniai iš tautosakos, kultūros ir istorijos).
Bendrinei kalbai tarmės parinkimą lėmė daugelis veiksnių, kurių tarpe buvo ir rašančiojo autoriaus tarmė, raštų tradicija, kalbininkų įtaka, skaitytojai ir tarmės tinkamumas bendrinės rašomosios kalbos funkcijai (psl. 289).
Nors įvairūs autoriai rašė įvairiais tarminiais pagrindais, bet vis dėlto, bent nuo XIX a. pradžios ir anksčiau, kai kurie pagrindiniai bažnytiniai raštai ėmė sukti į vakarų aukštaičių tarmę. Tačiau tai nebuvo visuotinis posūkis, ir per visą nagrinėjamąjį laikotarpį pasitaikė nukrypimų. Kai kurie autoriai rašė, norėdami rašyti tik savo tarmės žmonėms. Kiti, nors nenorėdami rašyti tik kalbantiesiems jų tarme, negalėjo išspręsti klausimo, kaip įtikti kitos tarmės skaitytojams. Trečioji autorių grupė rėmėsi rašmenų daugiagarsmeniškumo bei polifonetizacijos principu, pagal kurį kiekvienas skaitytojas kiekvienai žodžio raidei pasirenka savo tarmės ištarimą (šis principas yra taikomas daugumui moderniųjų kalbų. Pvz. anglų kalboje triraidis žodis bad, įvairiuose angliškai kalbančiuose kraštuose yra skirtingai tariamas). Ketvirta rašytojų grupė, kaip pvz. L. Ivinskis, manė, kad turėtų būti parinkta viena pagrindinė tarmė, skiriama visiems lietuviams (tinkamiausia būtų iš Lietuvos vidurio, nes tokioje tarmėje mažiau svetimųjų įtakos, negu pasienių tarmėse). Tuo būdu Ivinskis pats vartojo vakarų aukštaičių tarmę (psl. 289-291).
Vakarų aukštaičių tarmės parinkimas bendrine kalba buvo labai tinkamas. Jau Schleicheris pažymėjo, kad aukštaičių tarmė geriau išlaikiusi galūnes, negu žemaičių, kurioje galūnės nustojusios savo "pilnumo ir aiškumo". Be to, aukštaičių tarmė esanti svarbesnė ir vaisingesnė mokslui. Kadangi aukštaičių tarmės apima daug didesnį plotą, negu žemaičių, buvo svarbu parinkti plačiau suprantamą tarmę. Aš pats galiu patvirtinti faktą, kad skirtumai tarp žemaičių ir aukštaičių tarmių yra dideli. Esu girdėjęs sakant, kad žmogus, mokantis rusiškai, daug lengviau susikalbės su ukrainiečiu, negu suprantantis lietuviškai su žemaičiu. Asmeniška patirtis parodė, kad tai tiesa. Nors aš lietuviškai neblogai kalbu, bet tikrai negaliu suprasti nė žodžio žemaitiškai, nebent yra kalbama labai lėtai ir aiškiai. A.a. prof. Jonas Kazlauskas kartą man išsitarė, kad, jeigu politinė padėtis būtų kada atskyrusi Žemaitiją nuo Lietuvos, žemaičių tarmė būtų laikoma visai atskira kalba.
Parenkant rašmenis bendrinei kalbai, įtakos turėjo tiek kalbiniai, tiek nekalbiniai veiksniai. Kai kurie kalbiniai veiksniai buvo: 1. principas, kuriuo vieną rašmenį (grafemą) žymėtų viena forma, pvz. pasirenkant č vietoj cz; 2. etimologinis principas, t. y. vad. nosinės ženklo vartojimas vienaskaitos galininko linksnyje žodyje ranką (kur ą tariama ilgai), bet yra kilusi iš -an, (o gal iš ān); 3. tarminis arba polifoneminis veiksnys, vartojant mažesnę o viršuje u, kai balsis gali būti ištariamas kiekvienos tarmės kitaip; 4. koreliacinis principas, pagal kurį ts turėtų būti vartojama vietoj c, nes čia garsinis paralelizmas pažymimas grafiniu paralelizmu, pvz. dz ir t.t.
Tarp nekalbinių veiksnių rašmenų parinkimui turėjo įtakos spaustuvės ir naujai įvedamos rašybos praktiškas įgyvendinimas. Pvz. A. Baranauskas teigė, kad K. Jauniaus raidė i su mažesne, viršuje rašoma e būtų raštui nepraktiška, nes mažoji e viršuje i galėtų būti sumaišoma su tašku. Taupumo sumetimais raidė v buvo priimta vietoj w (psl. 297).
Kaip Skardžius savo apžvalgoje pabrėžia (psl. 265), Jonikas į šią savo temą įdėjęs daug darbo, nes tai jo doktorato disertacijos tema, pavadinta "Lietuvių bandrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušriniu ir Aušros laikotarpiu". Disertacija apginta
Vilniuje 1941 m. sausio mėn. 31 d. Šalia to, Jonikas šia tema yra parašęs nemaža straipsnių, kurie pasirodė spaudoje prieš II-jį Pasaulinį karą, todėl recenzuojamoji knyga yra labai gerai dokumentuota.
Palionis (105) teigia, kad ieškančiam šia tema medžiagos, knygos šaltiniuose minimos pavardės būtų labai naudingos. Be to, knygos turinys labai kruopščiai paruoštas ir, jį peržvelgus, lengva atrasti reikiamą dalyką.
Knygos tekstas parašytas mašinėle ir fotografuotas ofsetu. Nors darbas atliktas gerai, bet, gal būt, būtų dar geriau jį išrašius IBM elektrine mašinėle. Gausu korektūros klaidų, bet, kaip Skardžius (269) ir Palionis (106) pažymi, autorius paruošęs gana išsamų klaidų atitaisymą. Antra vertus, niekam nevertėtų per daug burnoti prieš korektūros klaidas. Tik tas, kuris jaučiasi be kaltės šioje srityje, galėtų mesti pirmąjį akmenį.
Baigdamas noriu pasakyti, kad tai yra pats autoritetingiausias darbas šia tema ir būtinas knygų lentynose kiekvieno, kuris tik domisi lietuvių kalbotyros istorija.
Šaltiniai
Palionis, Jonas. 1973. Baltistica 9. 101-106 psl. Skardžius, Pranas. 1973. Lituanistikos darbai. 3. 265-269 psl.