BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XIV. GERINANT DARBO GALIMYBES
Kauno jėzuitų namai buvo naujos provincijos branduolys ir savotiška mokymo bei auklėjimo įstaiga, kurioje ilgainiui išsivystė jauki šeimyniška dvasia. Jei tėvams jėzuitams trūkdavo pinigų, mokinių tėvai, ypač jų motinos, organizuodavo Kauno gatvėse rinkliavas arba ruošdavo loterijas. Mokiniai ir mokytojai suartėdavo per gimnazijos pramogas, vaidinimus, minėjimus, akademijas, religines bei tautines šventes ir ypač per gegužines, kuriomis visi nuoširdžiai pasidžiaugdavo. Gegužinės būdavo ruošiamos netoli Kulautuvos kurorto, kur pro šalį tekėjo Nemunas, o ant jo krantų augo vešlūs pušynai. Tos gražios apylinkės žavėjo ypač vokiečius jėzuitus, kurie, užaugę pramonės krašte, ten pajusdavo lietuviškos gamtos grožį. Todėl 1931 m. rugpiūčio 12 dieną klierikas Leonas Dymekas pasiūlė T. Kipui įsigyti netoli Kulautuvos žemės sklypą, pastatyti vasarnamį ir duoti progos tėvams ir mokiniams praleisti vasaros atostogas. Nors jėzuitai turėjo gražų Bajėnų ūkį, bet jis buvo tolokai nuo Kauno, o susisiekimas su juo anais laikais buvo gana nepatogus. Pergalvojęs kl. Dymeko planą, rugsėjo 11 dieną T. Kipas pasiėmė su savim Gottlieb Senną, vieną tėvų komiteto atstovę bei Raudondvario apylinkės urėdą ir su jais apžiūrėjo tarp Jučionių ir Kulautuvos esančius žemės sklypus. Kadangi visi ta apylinke buvo sužavėti, T. Kipas pradėjo su valdžios atstovais derybas, norėdamas įsigyti 2 hektarų sklypą. Spalio mėnesio pradžioje Kauno gimnaziją aplankė T. Bley ir, išgirdęs tėvų nuomones apie tą pirkimo galimybę, pritarė jų planui. Spalio 9 dieną matininkas nustatė busimosios tėvų jėzuitų nuosavybės ribas ir pareiškė, kad, esant reikalui, bus galima įsigyti dar didesnį žemės plotą. Nežinia, nei kada pirkimo sutartis buvo pasirašyta, nei kada vasarnamio statyba pradėta. Bet 1932 m. rugpiūčio 24 dieną T. Kipas rašė savo dienoraštyje, kad Jučionyse pastatytą kuklų vasarnamį aplankė naujas popiežiaus atstovas bei Prancūzijos ir Vokietijos pasiuntiniai. Tą naują nuosavybę tėvai jėzuitai įsigijo kun. Glebausko palikimu.1
1931 m. gruodžio 6 dieną į Kauną atvyko prel. Antaninos Arata, naujas nunciatūros reikalų vedėjas, ir pavadavo plaučių vėžiu sergantį prel. Aloyzą Faiduttį. Prel. Faidutti ilgai gydėsi Karaliaučiuje pilkųjų seselių ligoninėje, bet gruodžio 18 dieną užbaigė savo žemės kelionę. Jo kūnas buvo atvežtas į Kauną ir palaidotas katedros kriptoje.2 Kaip prel. Faidutti, taip ir prel. A. Arata tapo T. Kipo draugu ir su juo dažnai pasitardavo Bažnyčios ir vyriausybės santykių reikalais.
T. Jonas Bružikas Amerikoje
Nuolatos augant mokinių skaičiui, esamos gimnazijos patalpos darėsi ankštokos, ir jau 1931 m. rudenį jėzuitams buvo aišku, kad reikės planuoti naują statybą. Pačios statybos problema nebuvo sunki, nes Daugirdo gatvėje buvo senas dviejų aukštų pastatas, kurio pirmame aukšte veikė pradžios mokykla, o antrame aukšte kelios gimnazijos klasės. Pastačius dar du aukštus, gimnazija turėtų tinkamas patalpas ir galėtų sutalpinti apie 500 moksleivių. Todėl įsigijęs Kulautuvos vasarnamiui sklypą, T. Kipas pradėjo rūpintis naująja gimnazijos statyba. Spalio mėnesio 12 dieną jis pažymėjo savo dienoraštyje, kad namų kasoje buvo tik 2.000 litų, o skolos 55.000 litų. Bet jį ramino faktas, kad T. Jonas Bružikas, neseniai nuvykęs į JAV, jam buvo atsiuntęs 8.500 litų. T. Kipas pasitikėjo T. Bružiko pagalba bei valdžios paskola ir neapsivylė.
Pakartojęs filosofijos studijas Valkenburgo kolegijoje, 1926 m. T. Bružikas grįžo į Lietuvą, tapo gimnazijos mokytoju ir direktorium ir sekančių metų balandžio mėnesį perėmė iš T. Andruškos "Žvaigždės" redakciją. Bet jo mėgstamas darbas nebuvo nei mokykla, nei redakcija. Jis buvo gimęs liaudies apaštalu ir, atitrukdamas nuo mokytojo darbo, visa širdimi atsiduodavo misijoms ir rekolekcijoms. Kai 1929 m. rudenį prezidentas A. Smetona sutiko, kad T. Bružikas, pasilikdamas sau gimnazijos direktoriaus pareigas, galėtų kiekvienu metu vesti misijas, jis ta privilegija pasinaudojo ir apaštalavo parapijose, kiek tik galėjo. Kartais jo pamokslų klausydavo ir JAV lietuviai kunigai, sugrįžę į Lietuvą pasisvečiuoti. Kai kuriems klebonams jo pamokslai taip patiko, kad jie pradėjo kalbinti T. Bružiką vykti į Ameriką vesti misijų jų parapijose. Sutikus vyresniesiems, 1931 m. rugpiūčio 7 dieną T. Bružikas pasiėmė su savim 4 tonas religinio turinio knygų, sėdo į laivą ir išvyko į JAV. Čia jis apaštalavo 6 metus. Primindamas tautiečiams ir lietuvių jėzuitų reikalus Kaune, jis surinko nemažai aukų ir palengvino provincijos vadovybei finansinę naštą3.
Sužinojusios apie tėvų jėzuitų statybos planus ir jų finansinę padėtį, seselės širdietės surinko jiems 20.000 litų paskolą. T. Bružiko ir geradarių pagalba 1932 m. pradžioje jėzuitai jau turėjo 72.000 litų banke.
Kovo 7 dieną kun. Mironas pranešė T. Kipui, kad valdžia paskolins tėvams jėzuitams 100.000 litų ir pratęs ankstyvesnės paskolos procentų mokėjimą. Tačiau, kai balandžio 21 dieną T. Kipas aplankė ministerį pirmininką J. Tūbelį ir išdėstė savo planus, šis pritarė Gilperno nuosavybės pirkimui ir procentų pratęsimui, bet buvo priešingas trečiojo ir ketvirtojo aukšto statybai. Galų gale gegužės 20 dieną vyriausybė užtikrino 100.000 litų paskolą, bet pareikalavo vekselių, kuriuos T. Kipas per vieną dieną surinko. Sudaręs reikalingą sumą, gegužės mėnesį T. Kipas nupirko advokato B. Gilperno nuosavybę (vadinamuosius "žydo namus") ir netrukus pradėjo statyti trečią ir ketvirtą gimnazijos aukštą. Statybai vadovavo kontraktorius Derscheit. Ji buvo užbaigta 1932 m. mokslo metų pradžioje. Tais metais gimnazijoje buvo 418 mokinių.4
Prasidėjus mokslo metams, T. Kipas pakvietė pas save T. Fengerį, T. Venckų ir T. Gruodį, su kuriais aptarė vyriausybės ir Bažnyčios santykius ir suvalstybintų skautų padėtį. Aptarę esamą padėtį, tėvai buvo vieningos nuomonės ir pritarė T. Kipo laikysenai, kurį palaikė ne tik prel. Arata, bet ir arkiv. J. Skvireckas.5 Į skautų reikalus
Min. pirm. Juozas Tūbelis
tėvai jėzuitai nesikišo ir laikėsi nuo jų nuošaliai. Tokiu būdu buvo išvengtas trynimasis, ir Kauno Jėzuitų gimnazija ramiai galėjo tęsti savo darbą.
Deja, tą ramų darbą 1932 m. lapkričio mėnesio viduryje sudrumstė nelemtas incidentas, kuris tačiau gimnazijai neturėjo jokių blogų pasekmių. Mat, 1932 m. prie jėzuitų auklėjimo įstaigos prisišliejo slaptosios policijos agentas Kimza ir pasisiūlė T. Kipui padėti silpnesniems mokiniams. Nieko blogo neįtardamas, T. Kipas nurodė keletą mokinių, kuriems Kimza galėtų padėti. Už tą pagalbą Kimzai atlygino ne gimnazijos vadovybė, bet mokinių tėvai. Atėjus vasarai, Kimza paprašė T. Kipą praleisti atostogas Bajėnų ūkyje kartu su jėzuitais klierikais. Jis taip pat pareiškė norą važiuoti į Pagryžuvio naujokyną ir tapti jėzuitu. Atostogaudamas Bajėnuose, Kimza labai susidraugavo su klieriku Baliu Laukaičiu. B. Laukaitis buvo linksmo, naivaus ir nepatvaraus būdo vyras (gimęs 1908 m. sausio 23 dieną) ir mėgo visokias išdaigas. Pabuvęs Bajėnuose porą savaičių, Kimza išvyko į Pagryžuvį, bet tenai ilgai neištvėrė ir 1932 m. rudenį vėl atsidūrė jėzuitų gimnazijoje privačiu mokytoju. Prasidėjus mokslo metams, B. Laukaitis susirišo su ateitininkais ir pradėjo slaptai jiems vadovauti. Jis turėjo jų sąrašą ir kasą, kurioje buvo keliolika litų. Bet to veikimo jam neužteko. Labai galimas daiktas, kad per Kimzą B. Laukaitis susidraugavo su vienu neaiškaus užsiėmimo vyru, tur būt, taip pat slaptosios policijos agentu. Lapkričio 3 ar 4 dieną B. Laukaitis parašė T. Kipui anoniminį laišką ir kritikavo jį už jo laikyseną skautų atžvilgiu. Pasiėmęs kl. Sunderio rašomąją mašinėlę, B. Laukaitis parašė komunistiško pobūdžio atsišaukimą prieš vyriausybę. Nežinia, kas ir kur tą atsišaukimą multiplikavo. Lapkričio 14 dieną toji "revoliucionierių" trejukė susitiko Kimzos ir Laukaičio draugo bute ir norėjo aptarti atsišaukimo platinimą. Matyt, kad policija apie tai buvo iš anksto įspėta, nes, vos tik jiems pradėjus posėdžiauti, policijos agentai įsiveržė į trečiojo draugo butą ir visus tris areštavo. Sekančią dieną policija padarė tėvų jėzuitų namuose kratą, nustatė, kieno mašinėle buvo parašytas atsišaukimas ir tarp kitko B. Laukaičio kambaryje rado vokiečių žurnalo "Der Feuerreiter" tik keletą puslapių, nes į trūkstančius lapus B. Laukaitis buvo suvyniojęs savo atsišaukimus. Sušaukęs mokytojus į posėdį lapkričio 16 dieną, T. Kipas paaiškino jiems klieriko Laukaičio avantiūrą ir pareiškė, kad, remdamasis Bažnyčios teisės 653 kanonu, jis atleido B. Laukaitį iš jėzuitų ordino. T. Kipo sprendimui pritarę ir visi jo patarėjai. 1933 m. sausio 27 dieną B. Laukaitis buvo nuteistas pusantrų metų kalėjimo. Jo bendradarbiai gavo mažesnes bausmes. Kalinamą B. Laukaitį aplankė T. Kipas ir kl. Br. Krištanavičius, kuriam jis gana smulkiai išpasakojo savo avantiūros istoriją. Jis dirbo kalėjimo raštinėje, buvo gerai traktuojamas, niekuo nesiskundė, bet prisipažino, kad buvo neišmintingas ("buvau kvailas") ir tapo provokatorių auka. Tą patį įspūdį susidarė ir T. Kipas, dalyvavęs B. Laukaičio teisme.
Vasario 25 dieną Kaune pasklido gandai, kad nusišovė Julius Smetona. Kai sekančią dieną Kauno komendantas pulk. Pr. Saladžius aplankė T. Kipą, šis manė, kad pulkininkas nori jį informuoti apie tą liūdną žinią. Bet Pr. Saladžius buvo atėjęs visai kitu reikalu. Jis norėjo aptarti tėvų jėzuitų gimnazijoje ruošiamos skautų šventės detales. Ši šventė pastatė T. Kipą į keblią padėtį. Jis žinojo, kad šventėje dalyvaus S. Smetonienė, keli ministerial ir kiti aukšti svečiai, kuriuos būtų turėjęs priimti. Antra vertus, gerai suprato, kad, dalyvaudamas toje šventėje, jis užgaus daug katalikų, nusistačiusių prieš suvalstybintą skautų sąjungą. Todėl vieną valandą prieš šventę T. Kipas išėjo iš namų, nužygiavo iki Veršvų miško ir po trijų valandų grįžo namo. Tas jo elgesys labai nepatiko S. Smetonienei ir švietimo ministeriui Šakeniui, kuris pasiryžo niekuomet nebekelti kojos į jėzuitų namus. Kai T. Kipas papasakojo tą nuotykį prel. Aratai, šis jam atsakė, kad pasielgęs negerai.6
Kulautuvos vasarnamis, pabaigtas statyti 1933 m.
Atšilus orui, Kulautuvoje buvo tęsiami vasarnamio statybos darbai. Ant pirmojo aukšto buvo statomi antrojo aukšto rėmai ir padidinti balkonai. Kadangi pastatas buvo medinis ir neizoliuotas, T. Kipas atsisakė centralinio šildymo ir apsisprendė naudotis vasarnamiu tik vasaros metu. Vėliau buvo pastatytas ir trečias aukštas, susidedąs iš dviejų kambarių. Vieną kambarį T. Kipas pasiliko sau, o antrą pavedė prel. Aratos dispozicijai. Šalia namo buvo padaryta teniso aikštė, o prieš vasarnamį — mažas fontanas, kuriame jaunesnieji mokiniai mėgdavo žaisti. Iš lauko pusės visas pastatas atrodė grakštus ir tapo mėgstama atostogų vieta klierikų, gimnazijos mokinių ir tėvų jėzuitų bičiulių, o ypač T. Kipo. Čia jis vesdavo plačią korespondenciją, priimdavo svečius, šnekučiuodavo su atostogaujančiais moksleiviais, maudydavosi Nemune ir kalbėdavo brevijorių pušyne. "Vila jau būdavo gyva anksti pavasarį, dar mokslui nepasibaigus: beveik kiekvieną sekmadienį čia atvažiuoja mokinių būreliai su auklėtojais. Įrengta čia koplytėlė, virtuvė, lovos. Bet prašmatniausias jėzuitų vilos dalykas — tai "laivynas": dvi burinės valtys, 5 irkliniai laiveliai ir trys baidarės. Dažnai tomis valtimis ir baidarėmis plaukiama tiesiai iš Kauno".7 Tačiau 1936 m. T. Kipas apsisprendė praleisti atostogas ne viloje, bet gimnazijoje, nes čia turėjo daug darbo ir "Kaune buvo žymiai ramiau negu Kulautuvoje, nes ten atvažiuodavo tiek daug lankytojų, kuriuos reikėdavo priimti, aprodyti vasarnamį ir pan."8
1933 m. balandžio 29 dieną numirė buvęs jėzuitų gimnazijos mokytojas kan. J. Tumas, kurį mokyklos mokytojai ir mokiniai palydėjo į amžinojo poilsio vietą. Gegužės 15 dieną prezidento žmona šventė savo vardines. Šventėje dalyvavo prel. Arata, Vokietijos pasiuntinys ir keli ministerial bei aukšti valdžios pareigūnai. Nenoromis į prezidentūrą užėjo ir T. Kipas, kurį S. Smetonienė nuoširdžiai pasveikino ir, matyt, jam atleido, kad nedalyvavo anksčiau minėtoje skautų šventėje. Bet sekančią dieną prel. Arata jam pranešė, kad jo nedalyvavimas skautų šventėje turėjęs blogesnių pasekmių, negu buvo numatyta. Mat, tuo metu buvo paskelbta žinia, kad rudenį bus atidaryta Kaune M. Pečkauskaitės gimnazija, kurioje vietoj vokiečių kalbos bus įvesta prancūzų kalba.9 Sąryšio tarp tų dviejų faktų negalima nei įrodyti, nei paneigti.
Pasibaigus mokslo metams, T. Kipas nuvyko į Šiaulius aptarti su T. Andruška ir vietos kunigais bažnyčios statybos planų. Ta pačia proga T. Kipas aplankė ir Pagryžuvio naujokyną. Susipažinęs su jo padėtimi, jis pageidavo, kad klierikai daugiau mokytųsi lotynų kalbos, kad naujokai nebūtų per daug apkrauti fiziniais darbais ir kad sergantieji būtų aprūpinti geresnėmis patalpomis. Finansinė naujokyno padėtis buvo gana gera, ir namų vyresnysis galėjo pagerinti Pagryžuvio ūkį bei gyvenamas patalpas. Nemažas klierikų ir brolių skaičius buvo laidas, kad prieš 3 metus atkurta Lietuvos Jėzuitų Provincija galės klestėti ir ateityje.
Vasaros metu į Kauną atvyko keli filosofiją baigę klierikai, kurie rudenį įsijungė į gimnazijos darbą. Deja, vienas iš jų, Hubertas Stainczyk, liepos 31 dieną prigėrė, besimaudydamas Nemune. Apie tą nelaimę T. Kipas sužinojo Berlyne, kur buvo nuvykęs aptarti provincijos reikalų su T. Bley ir T. Werlingu, Estijos namų atstovu. Nieko neslėpdamas, T. Bley pasakė T. Kipui, kad kai kurie tėvai reikalauja, kad jis būtų atstatytas iš einamų pareigų. Tai buvo T. Kipui nemaža staigmena. Sutikęs T. Richardą, besirengiantį važiuoti į jėzuitų pasitarimą Romoje, T. Kipas jį paprašė vesti Bajėnuose rekolekcijas klierikams ir susipažinti su naujos provincijos padėtimi. T. Richardas priėmė pakvietimą, vedė rekolekcijas, susipažino su tėvų darbais Lietuvoje ir apie tai painformavo T. Generolą. Netrukus T. Bley parašė T. Kipui, kad jis galėsiąs pasilikti vyresniuoju dar vienerius metus. Pagal ordino statutą provincijos ir namų vyresnieji skiriami trejiems metams. Jei jie gerai atlieka savo pareigas, jų galia pratęsiama dar trejiems metams. T. Kipas buvo vyresniuoju jau 10 metų ir galėjo būti pakeistas kiekvieną dieną. Iš tiesų, jį pakeitė T. Andruška, tapdamas provincijos vyresniuoju 1933 m.
Rugpiūčio 23 dieną T. Kipas gavo Lietuvos pilietybę ir netrukus švietimo ministerio buvo paskirtas jėzuitų gimnazijos direktorium. Iš direktoriaus pareigų jis buvo atleistas švietimo liaudies komisaro A. Venclovos 1940 m. rugsėjo mėnesio 1 dieną. Tą pačią dieną buvo uždaryta ir Tėvų Jėzuitų gimnazija Kaune.10
Nepaisant, kad, statydami Kulautuvoje vasarnamį, didindami gimnazijos pastatą Kaune ir įsigydami Šiauliuose naują nuosavybę 1932-1933 m., tėvai jėzuitai turėjo daug finansinių rūpesčių, bet jie neapleido apaštalavimo darbo ir tais pačiais metais kauniškiai tėvai vedė 15 misijų, 3 rekolekcijų kursus, vadovavo 5 Marijos sambūriams, aprūpino 200 ligonių sakramentais ir savo bažnyčioje išklausė daugiau kaip 40.000 išpažinčių. Palyginus su praėjusiais metais, misijų ir rekolekcijų skaičius gerokai sumažėjo (1931-1932 m. misijų buvo 31, rekolekcijų — 40 kursų), bet vien tik todėl, kad T. Bružikas buvo išvykęs į JAV, o T. J. Venckus ruošėsi universitete baigiamiems egzaminams. 1932-1933 m. Pagryžuvio tėvai vedė 12 misijų ir 6 rekolekcijų kursus. Be to, vyresnieji naujokai dėstė tikybą trijose pradžios mokyklose, kurias lankė 241 mokinys. Rašydamas T. Generolui 1932 m., T. Andruška be kasdieninių darbų pažymi tai, kad jis tais metais vedė "daug rekolekcijų ir misijų". Be suminėtų darbų 1932-1933 m., tėvai jėzuitai išleido 11 knygų bei brošiūrų ir redagavo "Žvaigždės" ir "Misijų" žurnalus. "Žvaigždė" jau turėjo 15.000 prenumeratorių, o "Misijos" 5.000. T. Bružikas, nuvykęs į JAV, per vienerius metus tarp kitko vedė 40 misijų ir išklausė 16.000 išpažinčių. Vadovaujant T. Paukščiui, 1932 m. pabaigoje Maldos Apaštalavimo Sąjunga turėjo 200.000 narių.11 Papildant statistines žinias, reikia dar pridėti, kad 1933 m. pabaigoje Lietuvos Jėzuitų Provincijoje dirbo 91 jėzuitų ordino narys. Kaune darbavosi 7 tėvai, 9 klierikai ir 12 broliukų. Pagryžuvyje gyveno 3 kunigai, 11 klierikų, 12 brolių ir 18 kandidatų į brolius. Šiaulių rezidencija susidėjo tik iš dviejų narių: T. Andruškos ir brolio Jurgio Želvio. Estijoje apaštalavo T. E. Profittlich, vėliau tapęs vyskupu, ir T. H. Werling. Jiems talkininkavo kl. Jonas Borevičius. Tą platų provincijos pedagoginį ir apaštalavimo darbą galima išaiškinti tik tuo, kad tėvai jėzuitai negailėjo savo jėgų, buvo pareigingi ir visi jauni. Nesitenkindami pasiektais rezultatais, jie stengėsi gerinti darbo galimybes taip, kaip jiems atrodė reikalinga ir kaip leido anų laikų sąlygos.
1. Kipp, Litauen, 68 ir 69 p.
2. Apie prel. Faidutti palyg. Lietuvių Enciklopediją, VI, 160 p. ir Kipp, Litauen, 39 p.
3. Apie T. J. Bružiką žiūr. T. Br. Krištanavičiaus, S.J., straipsnį “Laiškai Lietuviams”, 1972 m. nr. 5, 155 p.
4. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 35 p.
5. Kipp, Litauen, 75 ir 72 p. Apie prel. Aratą palyg. vysk. Pr. Bučio straipsni “Pijaus darbai Lietuvoje”, O. Zaštautaitės leidinyje apie Pijų XI, 372-374 p.
6. Kipp, Litauen, 79 p.
7. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 1924-1934 m., 81 p.
8. Kipp, Litauen, 93 p.
9. Ten pat, 81 p.
10. Žiūr. T. Kipo tarnybos lapą, nr. 6, 5 p.
11. Žinios apie tėvų jėzuitų apaštalavimo darbus yra paimtos iš Kauno, Pagryžuvio ir Šiaulių “Historia domus” 1932-1933 m.