APIE “MEILIĄ ŽMONA”
Perskaičiusi dr. Rubin straipsni “Meili žmona” (“L.L.”, Nr. 3, 1974), pirmiausia pagalvojau, kad jis susilauks stiprios skaitytojų (ypač moteriškosios giminės) reakcijos. Mano nuomone, straipsnio mintys (su nedidelėm išimtim) yra labai teisingos. Visos moterys turėtų ne tik jas atidžiai perskaityti, atmintin susikrauti, bet ir sąžiningai jomis vadovautis kasdieniniame gyvenime. Tada tikrai mažiau girdėtume moteriškų dejonių, kad “mano vyras manęs nemyli” ir vyriškųjų — “mano žmona manęs nevertina ir nesupranta”. . .
Tačiau dėl kai kurių straipsnio teigimų vertėtų pasiginčyti. Pirmiausia užkliūva tvirtinimas, kad vyras žmonoje ieško tik ‘“geros mamos”. Čia lygiai toks pat naivus pasakymas, kaip kai kurių moterų tvirtinimas, kad visi vyrai — niekad neišaugę iš mažo berniuko, kuris slepiasi net po ūsais ir žilais plaukais. Vyro-žmonos santykiuose negali būti kažkoks mamos-sūnelio santykių tęsinys, o dviejų užaugusių ir subrendusių žmonių bendravimas, pagrįstas tarpusave meile (jausmine ir fizine) bei pagarba. Tikiu, kad jaunesniosios kartos lietuvių šeimose jau yra išnykęs galvojimas, jog viskas, kas su seksualiniu bendravimu surišta, yra kažkaip žema ir apie tai garsiai nekalbama, į tai dėmesio nekreipiama, šviesoms degant. Šitaip įpratusi galvoti senesnioji mūsų karta ir, tur būt, niekas jos pakeisti negalėtų, tačiau vidurinioji šeimų karta dar galėtų pasukti sveikesnio galvojimo kryptimi. Panašūs straipsniai šiuo atveju yra ypač naudingi.
Nenoriu sutikti tik su straipsnio mintimi, kad moteris neturi niekad sakyti vyrui ne, nesvarbu, kokie jos norai ir nuotaikos. Čia vėl prasikiša senoviškasis galvojimas, kad vyras yra viešpats, o moteris — tik jo įgeidžiams patenkinti įrankis. Tarp dviejų besimylinčių asmenų tokia mintis yra tikras vieno ir antro pažeminimas. Tiek vyro, tiek moters (žmonos) norai, nuotaikos ir seksualinis nusiteikimas ar jo stoka šeimoje turi būti gerbiami. Tada vedybiniame gyvenime nebus nei “kankinių”, nei “kankintojų”. Žinoma, atsisakymas turi būti atliekamas su meile, švelnumu ir mandagumu.
Ne viena moteris gal pasakytų, kad meilumas ir jo apraiškos jos būdui svetimos, neįprastos, kad ji nemokanti savo jausmų veiksmais išreikšti. Tokioms geriausias atsakymas yra paskutiniai straipsnelio sakiniai: “Moters spontanus, natūralus meilumas išsivysto su jos subrendimu, savigarba, savo vertės pajautimu. Moteris ir kitiems pasirodo tiek meilės verta, kiek ji pati jaučiasi tokia esanti”.
“Meili žmona”
LAIMINGA AR MEILI ŽMONA?
Permečiau akimis “Laiškų Lietuviams” kovo mėnesio numerį. Perskaičiau pirmą premiją laimėjusį rašinį, dar vieną kitą ir atidėjau skaitymą kitam kartui. Tačiau, kai mane pažįstamos užpuolė už “meilią žmoną”, susiradau vėl “Laiškus Lietuviams” ir laiko skaitymui.
Jei meili žmona ir jos vyras yra laimingi šioje aplinkoje, galima jiems tik dar daugiau palinkėti laimės, tačiau man kažkaip nesinori tikėti, kad tokių moterų esama. Juk tai angelas ne moteris, visuomet meili, besišypsanti, suprantanti, niekad neserganti, nesiskundžianti, nepasakanti ne. Kaip gražu. Visai kaip senuose, romantiškuose filmuose — ji besišypsanti ir patenkinta paduoda jam laikraštį Ir šliures, o jis atneša pirmųjų pavasario žibučių.. .
Visose paskaitose, aprašymuose, pamokymuose, knygose yra kaip raudonu siūlu įrėžtas patarimas — kokia moteris turi būti, kad vyras būtų laimingas ir patenkintas, tačiau nieko nesakoma, koks gi vyras turėtų būti, kad būtų laiminga jo žmona.
Jis gali grįžti namo piktas ir nepatenkintas, nes darbe jo nesupranta, ir viršininkas pasakė piktesnį žodi, tačiau tu, žmonele, pykčio parodyti negali, kam čia svarbu, kokia buvo tavo diena. Pavalgęs pietus, pasakė ačiū ar ne, nuėjo prie televizijos — ten sportas, žinios, šoka ir dainuoja, mušasi ir mylisi, na, žodžiu — išsiblaškymas, o tau lieka indai ir vaikai. O jam, jei ir ne prie televizijos, tai posėdžiai, susirinkimai, veikimas, o namuose liko tie patys darbai.
Nedaug šeimoje yra bendro, kai žmona vergiškai kiekvieną kartą sutinka su vyro reikalavimais. Ji niekada negali sirgti, jai niekad neskauda galvos ar nugaros, niekada nėra blogos nuotaikos, niekad nesiskundžia ir nepasakoja, kas atsitiko namuose tą ar kitą dieną, ir jos akys užsidega laime, kai tik vyras pamini lovą, nors ji ir pasiliks pasyvi partnerė. Koks žiaurumas iš vyro pusės! Kur dingo vaikų ligos ir prie jų praleistos nemigo naktys, ar miegant pamainomis, kad ir antras galėtu pailsėti? Kur liko rūpestis ir laukimas, vienam iš vaikų laiku negrįžtant, kai apie seksualinį suartėjimą nėra net kalbos? Ar čia tik žmonos ašaros ir bėdos? Kur liko dvasinis bendravimas, be žodžių praleisti tylūs ir ramūs vakarai, ir kas belieka tada, kai žmona jau daug metų sėdi kėdėj su ratukais? Kaip gerai, kad vyras gali dirbti antvalandžius ir tuos pinigus išleisti žmonai dovanoms. Gėlėms? Kvepalams? Kailiniams? Ir labiausiai bumbanti žmona su tuo sutiktų, tegul tik dirba antvalandžius.. . Laimingas vyras, turėdamas tokią žmoną, tokią meilią žmoną. Kaip lėlė — graži, be jokių norų, pageidavimų, nesiskundžianti, neserganti. Kaip gražus daikčiukas, nori — paimi, nori — ne. Bet ar ji laiminga?
Čia dar pridėsiu keletą iš anglų kalbos laisvai išverstų sakinių apie “meilų vyrą”, kuris, deja, tą savo meilumą rodo tik svetimai žmonai. Vis dėlto su malonumu turiu pripažinti, kad yra vyrų, kurie taip maloniai elgiasi ir su savo žmonomis.
Jis domisi, ką ji (svetima žmona) jam sako, nors kartais ir skundžiasi. Jis visuomet švariai nusiskutęs, apsirengęs ir prisikvėpinęs. Ją pamatęs, visada pasako ką nors malonaus, ar tai “tu žavingai atrodai”, ar “aš taip laukiau tavęs”. Su juo taip lengva kalbėti, taip lengva juoktis, ir jis supranta humorą. Jis niekad nepakelia balso, nors kartais ir turėtų už ką. Jis paima ją už parankės, einant per gatvę, lipant laiptais. Būdamas kartu su ja, jis nemato kitų moterų. Dažnai jai paskambina, nors tik tam, kad galėtų pasakyti “aš norėjau išgirsti tavo balsiuką”. Atidaro automobilio duris, uždega cigaretę, paima paltą. Ir kitos mažos smulkmenos jai pasako, kad ji yra svarbi jo gyvenimo dalis. Ir jei vyras skirtų tiek dėmesio savajai žmonai, kiek skiria svetimai, kiek daug ramybės sugrįžtų į namus!
Al. Likanderienė