JEREMIAH JOHNSON
Paskutiniuoju metu filmų pasaulyje yra sėkmingai iškilęs gražios išvaizdos, talentingas aktorius Robert Bedford. Filmas, kuriame jis beveik “solo” pasireiškia, yra “Jeremiah Johnson”, vaizduojąs drąsuolį klajoklį po plačiuosius laukus, kalnus ir miškus, kur jis randa nuo pasaulio atsiskyrusi meškų medžiotoją, o taip pat ir vienišas naujų gyventojų sodybas. Tie gyventojai yra įsibaiminę žudančių ir deginančių indėnų. Vienos jų išžudytos šeimos berniuką jis paima auginti. Jis patenka 5 krikščionių indėnų tarpą. Jie yra ramūs, kalba prancūziškai, bent jų vadas, kurį Johnson gausiau apdovanoja ir už tai laimi jo dukrą, beveik prievarta jam įperšamą už žmoną. Deja, ir ji su 5sūnytuoju berniuku indėnų nužudoma. Dabar jis pats atkakliai puola indėnus, ir daugelis krinta nuo jo rankos. Filme nėra kokių nors nepadorumų. Režisierius Sidney Pollack filmo slinktį sukombinavęs sėkmingai pagal John Milius (lietuvis?) ir Edward Anhalt scenarijų. Muzika — J. Rubinstein ir Mc-Intire.
MAN ON THE SWING
Tai vienas iš labiausiai intriguojančių filmų. Žiūrovas su dideliu susidomėjimu seka filmo slinktį, norėdamas patirti, kas toliau bus ir kuo užsibaigs, ir net pabaigoje negauna atsakymo į visus jį taip sudominusius klausimus. Šis Paramount gamybos filmas užsitęsia 109 minutes ir sukasi apie nužudymą mergaitės, kurios lavonas rastas jos autombily prekybos centre. Policijos vadovas Lee Tucker, kurį čia labai talentingai vaidina Cliff Robertson, uoliai stengiasi nusikaltimą išaiškinti, įtraukdamas ir kitus nuovados tarnautojus.
Vyksta visų, galinčių ką nors paliudyti, apklausinėjimas. Vaizdais į praeitį parodoma ir graži, guvi nelaimingoji velionė. Paraleliai parodomas ir policijos vado namų gyvenimas su kūdikio laukiančia žmona (Dorothy Tristan), su naktiniais pašaukimais iš policijos būstinės. Įtampą dar padidina įvedimas jauno mediumo, aiškiaregio, kuris transe sakosi matąs nužudymo aplinkybes. Jas ne tik jis pasakoja, bet net ir išgyvena, aktoriui gabiai tai vaidinant. Policijai (ir žiūrovams) susidaro tikrai įdomi mįslė — ar tai iš tikrųjų parapsichologijos reiškinys, ar gal tai yra pats žudikas, kuris taip gerai žino visas smulkmenas. Bandoma tai išaiškinti, pasikviečiant talkon ekstrasensorinių (pojūčiais nepagaunamų) reiškinių specialistą dr. Holmar (George Voskovec) ir psichiatrę dr. A. Wilson (E. Wilson). Juodu labai sumaniai kvočia tą aiškiaregį, bet vis dėlto aiškių išvadų nepasiekia.
Nužudoma dar viena mergaitė, bet tai lengvai išaiškinama, berniukui užrašius įtartino automobilio numerį. Kyla įtarimas, ar tik nebus tas pats kaltininkas, nužudęs abidvi mergaites, būdamas mediumo užhipnotizuotas. Filmas iš detektyvinio išsivysto į parapsichologinį, kuris darosi pilnas ne vien intrigos, bet ir įtampos, savotiško klaikumo, galinčio paveikti silpnesnių nervų žiūrovą. Tai lyg išryškinimas tų paslaptingų jėgų, kurios, tik kita forma, suintrigavo milijonus žiūrovų “Egzorcisto” filme. Moraliniu atžvilgiu filmas tik suaugusiems.
THE LAST DETAIL
Į šį filmą daugelį patraukia pagarsėjusio aktoriaus Jack Nickolson vardas ir amerikiečių filmų vertintojų gausios žvaigždutės bei trys pasiūlymai akademijos premijai. Filmas susuktas pagal R. Towne scenarijų, sukurtą, panaudojant D. Ponicson romaną. Režisierius
Hal Ashby yra įvedęs gana daug įvairumų. Filmo slinktis nenuobodi. Vaizduojamas JAV laivyno jūrininkų gyvenimas. Du jūrininkai, kuriuos vaidina Nicholsonas ir Otis Young, turi iš Norfolko, Va., nugabenti trečią jūrininką į kalėjimą, nes jis buvo sugautas bevagiąs. Tai stambus, paikas kleptomaniškas naujokas.
Jūrininkai turi visą savaitę laiko su apmokėtomis išlaidomis, tai jie nesiskubina, sustoja viešbučiuose, lanko visokias vietas Niujorke, Bostone, vis norėdami tam 8 m. kalėti nuteistam sudaryti įvairių pramogų. Deja, tos pramogos labai berniškos, jūrininkai tiesiog skęsta aluje, keikiasi ir blevyzgoja blogiau už pasigėrusius maskolius. Tad filmas, nors su geru aktorium, yra tuščias ir vulgarus.
SERPICO
Filmas susuktas pagal to paties vardo knygą, parašytą P. Maas. Scenarijų paruošė Waldo Salt ir Norman Wexler. Vaizduojami kyšininkai policininkai, kurių tarpe atsirado Frank Serpico, barzdotas, nemėgstąs uniformos policijos valdininkas, pasiryžęs išlikti sąžiningas ir neimti kyšių. Jis turėjo pergyventi didelį spaudimą iš kitų policijos tarnautojų, stengėsi atkreipti viršininkų dėmesį į policijos korupciją, bet ir jie buvo tokie patys. Susipažinęs su kitu policininku, paskirtu prie Niujorko burmistro tardymų komisijos, bandė abudu kartu atkreipti tos komisijos dėmesį, bet ir čia pasisekimo nesusilaukė. Tada Serpico kreipėsi į dienraštį “New York Times”, kuris iškėlė neetišką policijos elgesį. Buvo sudaryta vadinamoji Knapp komisija, kuri 1970 m. apklausinėj o Serpico, tapusį pagrindiniu liudininku. Buvo atliktas policijos departamento valymas, perkilnojimai.
Serpico buvo perkeltas į dalinį kovai su narkotikų skleidėjais. Čia jis, matant dviems policininkams, buvo peršautas. Buvo įtariama, kad policija leido tai padaryti, išreikšdama savo neapykantą, kad Serpico taip atkakliai kovojo prieš kyšininkus. Serpico pagijo ir apsigyveno Šveicarijoje, bet kartėlis širdy visuomet pasiliko.
Filmas nėra dokumentinis, bet daug nenutolsta nuo tikrovės. Į Serpico vaidmenį puikiai įsijautęs aktorius Al Pacino. Filmo režisierius Sidney Lumet panaudojo ir Niujorko aktorius šiam filmui. Buvo filmuota net 104-se vietose. Filmavimui panaudota visa eilė tikrų Niujorko policijos būstinių. Filmo suredagavimas, atliktas Dede Allen, susilaukė spaudos pagyrimų, tačiau yra ir priekaištų. Labai gausiai vartojama gatvės kalba. Susidaro nuotaika, kad garbingu keliu beveik neįmanoma eiti. Filmas primena Serpico gaunamus neapykantos laiškus, bet neišryškina, kad iš tikrųjų sužeistam Serpico policijos tarnautojai davė savo kraujo ir surinko pinigų atlyginti tam, kuris praneš, kas jį peršovė.
HAPPY NEW YEAR
Filmas žiūrovą sudomina intriguojančia meilės istorija bei smulkmenišku brangenybių vagių pasiruošimu pagrobti gerai saugomą, daug vertybių turinčią parduotuvę. Visos pasiruošimo detalės pagauna stebėtojo akį.. Vis dėlto apiplėšimas bent iš dalies nepavyksta, nes planuotojams pasiliko nežinoma viena smulkmena: jeigu seifas būna ilgiau kaip porą minučių atidarytas, tai automatiškai aliarmas iššaukia policiją. Ir taip vyriausias grobikas patenka į policijos rankas, bet jo bendrininkas pabėga su brangenybėmis.
Filmo užbaiga jau žiūrovams yra žinoma nuo pat pradžios, nes vaizduojamas sugautas plėšikas kalėjime ir iš jo išeinąs, dovanojus dalį bausmės. Pradžioje fotografija yra balta-juoda, bet jau atošvaistės į praeitį spalvotos. Čia rodoma vyriausiojo personažo įsimylėjimas senienų pardavėjos, jų romantiški susitikimai, jos lankymasis kalėjime, susikryžiavimai su kitu ir pagaliau grįžimas prie pirmojo pamiltojo. Vis dėlto filmo išvada nėra teigiama — antrasis plėšikas pasilieka su pagrobtomis brangenybėmis ir nesugaunamas, lyg koks herojus.
Pagrindinis aktorius, vaizduojąs vyriausiąjį apiplėšimo planuotoją, Lino Ventura yra stambi Prancūzijos kino teatrų atrakcija, dalyvavęs jau 27 filmuose. Jo pamiltąją vaidina Francoise Fabian. Filmas yra prancūzų kalba, bet su rūpestingai paruoštais angliškais įrašais, tad nesunku susigaudyti ir nemokantiems prancūzų kalbos.
Filmo režisierius, paruošęs taip pat ir scenarijų, Claude LeLouch pradėjo filmuose dirbti 1960 m., bet susidomėjimo sulaukė tik 1966 m., sukūręs “A Man and a Woman”, laimėjusį premiją Cannes festivalyje, du Oskarus Holly-woode ir 42 tarptautines premijas. Pastatęs “Happy New Year”, jis pasakė: “Trylika metų mokiausi šios prakeiktos filmų kūrimo profesijos, ir “La Bonne Annėe” yra mano pirmas tikrasis filmas”. Žiūrovas šiame filme matys ne tik gerą vaidybą, bet ir gražias Rivieros vietas.
Filmo pavadinimas yra iš naujų metų linkėjimo pamiltajai moteriai.
REMINISCENCES OF A JOURNEY TO LITHUANIA
Jėzuitų globoje leidžiamas “Catholic Film Newsletter” š.m. 5 nr. taip rašo apie šio pavadinimo filmą: “Jonas Mekas yra filmų gamintojas, kuris šio šimtmečio antrosios pusės pradžioje pradėjo veikti ir skatinti nepriklausomų Amerikos filmų augimą, daugiausia rašydamas “Film Culture” puslapiuose ir kitur. Jis nebuvo gausus filmavimo darbais, tad dabar šio paskutinio filmo atsiradimas (susukto 1972 m.) bus malonus visiems, kurie pirma buvo susidomėję jo plunksnos darbais. Šis filminis jo savo gimtinėje apsilankymo dokumentas yra ne formalus, bet lyg koks šeimos albumas, pripildytas šilimos ir jausmo. Mekas pasitarnauja, kaip visada entuziastingas vadas, savo praeities pagerbimui dabartimi. Jo nepretenzingas malonumas mums tai parodyti tikriausiai ir mus persmelks savojo gyvenimo šaknų prisiminimu”.
Juozas Prunskis