A. Paškus
Čia spausdiname dalį kun. dr. A. Paškaus paskaitos, skaitytos studentams. Iš paskaitos yra išleisti kai kurie terminai, sakiniai ar aprašymai, kurie mūsų vyresniosios kartos skaitytojams galėtų "rėžti" ausis. Jaunimas, be abejo, tokius dalykus priima labai ramiai, nes amerikiečių spaudoje (taip pat ir katalikiškoje) šios rūšies klausimai nagrinėjami labai atvirai ir paprastai. Kai kurie vyresnieji prie to nėra pripratę. Tad jeigu kurį nors tokie dalykai erzina, prašome šio straipsnio neskaityti. Nori ar nenori sutikti, lytinės srities klausimai šeimose yra labai aktualūs; nuo jų supratimo, nuo vienokio ar kitokio jų išsprendimo dažnai priklauso šeimos vienybė ir laimė. Tad manome, kad šiuos klausimus kartais panagrinėti yra labai naudinga.
Kai kam nepatiks ir čia vartojamas žodis "seksas". Juk tai nelietuviškos kilmės terminas. Tačiau be jo ateityje mums, tur būt, bus neįmanoma išsiversti, nes gero grynai lietuviško atitikmens neturime. O pagaliau juk jau seniai vartojame šios šaknies būdvardžius "seksualinis", "seksualus", tad nebus didelio nusikaltimo, jeigu iš jų pasidarysime ir daiktavardį.
Redakcija
Dabarties mitų Panteone seksui užleista viena pačių reikšmingiausių vietų. Ten, lyg graikiškasis Olimpas, jis skęsta tikrų ir netikrų mitų miglose. Ten, toje Olimpo viršūnėje, sukasi amžinasis mitų mirties ir gimimų ratas. Tikrovės šydui prasiskleidus, nyksta vieni, bet ant jų trąšios dirvos gimsta nauji. Vieni ir kiti, gyvieji ir mirusieji, tikri ir klaidingi mitai skleidžia žmogaus elgesį bei jo asmenybės augimą įtakojančias jėgas. Vienos tų jėgų žmogų skurdina, kitos — tvirtina. Vienos jį kreipia nykimo, o kitos — augimo kryptimi. Kad tų priešingų srovių verpetuose nepaskęstume, reikia įžvalgios kritikos šviesa pasklaidyti Olimpą supančius rūkus. Užtat, eidami painiais seksualinių mitų labirintais, ir pabandysime skirti tikrovę nuo iliuzijų, klaidinguosius mitus nuo tikrųjų.
Klaidingųjų mitų galerija tokia gausi eksponatais, kad lankytojas akylesnį dėmesį tegalės atkreipti tik į keletą jų. Pradėsime nuo paprasčiausių. Pvz. sakoma, kad lytinis gyvenimas yra tik jaunesniesiems, o vyresniesiems šis klausimas arba visai neaktualus, arba jie toli gražu nejaučia tiek malonumo, kaip jaunesnieji. Mokslininkai specialistai šį mitą visiškai paneigia.
Dar neišnyko ir tas "pasyviosios" moters mitas, sakąs, kad moteris gali pasilikti "rami" ir "abejinga" lytinio akto metu. Aktyvioji rolė priklausanti tik vyrui. Tik jis esąs atsakingas už šio akto pasisekimą. Vis dėlto klinikinė patirtis rodo, kad pasyvi moteris įneša daug nepasitenkinimo į vedusiųjų gyvenimą.
Juslinio vyro bei juslinės moters mitas taip pat skleidžia nuomonę, kad protingieji žemės dvikojai esą taip persunkti eros syvų, kad jie visada pasiruošę leistis "meilės nuotykių" kelionėn. Seksas juk esąs vienas tų biologinių poreikių, kaip pvz. maistas, kurio reguliaraus priėmimo reikalaujanti organizmo sveikata. O sekso "valgis" esąs toks saldus, kad reikėtų būti pakvaišusiam, jeigu nuo jo susilaikysi laikinai arba ir visą gyvenimą dėl aukštesnių idealų. Be to, seksas esąs geriausia priemonė praleisti laisvalaikiui. Tokių iliuzijų pagauti dabartinės lytinės revoliucijos sekėjai ir laiko prieš vedybinį lytinį gyvenimą pageidautinu, priimtinu ir naudingu jusliniam kūnui. Užtat jie šaiposi iš skaistybės ar vedusiųjų ištikimybės. Iš tiesų, jei žmogaus meilė nesiskiria nuo "prožmogių" meilės, tai sekso revoliucionieriai yra teisūs. Tada ir vakarų kultūros nešėjai turėtų eiti į primityviųjų "meilės mokyklą".
Tokie samprotavimai nei nauji, nei revoliucionieriški. Tiesa, jie puikiai telpa "Playboy" meilės filosofijos rėmuose, kuriuose moteris paverčiama "zuikyte" vyro pasilinksminimui. Bet tokius papročius užtiksime ir primityviose gentyse. Pvz. užklydusį svečią eskimas ne tik pamaitins ir pagirdys, bet jam ir savo žmoną ar dukterį pasiūlys. Eskimo elgesys yra visai nuoseklus ir suprantamas. Jo įsitikinimu, moteris, būdama žemesnis sutvėrimas, privalo tarnauti vyro poreikiams. Vakarietiškas eskimo brolis šitokią pažiūrą į moterį jau seniai palaidojo istorijos archyvuose. Mėginti ją vėl išsikasti reikštų bandyti žmonijos evoliucijos smaigalį atsukti atžangos keliu. Juk šiandien įžvalgio psichologija aiškiai sako, kad tas, kuris tarpusavio santykiuose kitą asmenį naudoja savo tikslams, apie meilę neturi jokios nuovokos. Tas, kuris meilės santykiuose, pamiršęs partnerį, naudojasi tik jo kūnu, kad atleistų savo fiziologinę įtampą, ten teatras tik skurdų pasitenkinimą.
Kai kurių nuomone (E. C. Kennedy), "Playboy" žurnale reikalas neina apie seksą, bet apie vyro savivoką, apie jo pasitikėjimą savimi. Žurnalo prabangiška išvaizda, sekso simboliais, lyg sofistikuota vaikų kalba, vyro baimė sušvelninama, bet visiškai ji nepašalinama. Tartum koks ramstis bent laikinai paspiria nuolat besvyruojantį vyrišką savęs pasitikėjimo pastatą. Kai kurių sociologų nuomone, "Playboy" žurnalas ir yra skiriamas psichologiškai nesubrendusioms, neišsivysčiusioms asmenybėms. Tokių, matyt, esama nemaža, nes jo prenumeratorių skaičius viršija šešis milijonus.
Erotika persunktoje aplinkoje vešliai klesti ir kitas mitas, skelbiąs seksą esant pagrindiniu žmogaus veiksmų akstinu. Seksas atrakinąs gyvenimą stumiančias jėgas. Jo ugnis, kaip saulės šviesa, palaikanti žemėje gyvybę. Jo aistra, lyg žemės traukiamoji jėga, sujungianti žmones į glaudžius ryšius. Iš tiesų, seksas yra viena reikšmingiausių asmenybės dimensijų. Tačiau jokiu būdu jis nėra nei visuotinis, nei vienintelis žmogaus veiksmų akstinas. Žmogaus gyvenime yra svarbesnių dalykų, pvz. fizinio bei psichologinio saugumo jausmas. Be jo vargu ar individas sugebėtų palaikyti bet kokį normalų santykį su kitais. Atimk, pavyzdžiui, iš žmogaus laisvę, darbą, maistą, ir pamatysi, kas atsitiks su jo lytiniu potraukiu. Faktas, kad seksas nėra nei kertinis žmogiškosios veiksenos akmuo, nei raktas į jo problemų sprendimą. Jei kieno gyvenime seksas yra tapęs viskuo, pagrindine ir vienintele gyvenimo vertybe, jei kieno galva nuolat apsėsta mintimis, kaip greičiau sutiktą priešingos lyties asmenį nuvesti į lovą, tas tegul atidžiau patyrinėja savo gyvenimą, o gal ir galvą.
Kai individas atplėšia seksą nuo kitų žmogiškųjų santykių, kai erotinis impulsas nepalenkiamas aukštesniems poreikiams, tada jis darosi nebepajėgus intymiam savęs pasidalinimui. Su kiekvienu nauju lytiniu santykiu jis vis pašliaužia giliau į narcistinę savimeilę. Tik paklausykime, kaip tėvas, kalbėdamas apie savo šeimą, pabrėžia žodelį "mano": mano žmona, mano vaikai, mano vaikaičiai, mano sūnus, mano duktė ir t.t. Dažnai klausytojo ausys šiame žodelyje "mano" pajus subtilią, narcistinę savęs meilę. Dėl to narcistinio žodelio dažnai vaikuose atsiranda psichologinės sunkenybės. Kitaip tariant, seksas individo savimeilės nepanaikina, priešingai — ją dar padidina. Kai seksualiniai mitai visą aplinką suerotina, tada ir pats seksas nustoja savo gelmės ir savo prasmės. Panseksualinė atmosfera sunaikina sekso turiningumo galimybę, pašalina iš jo šilimą, savaimingumą, priimantį artumą — tas taip reikalingas pilnutinės meilės savybes. Mitas "seksas — viskas" ypač apsunkina psichoseksualinį brendimą. Paviršutiniška ir iškreipta sekso interpretacija jaunuolį taip supainioja, kad jis nei beįvertina, nei bežino, ką reiškia seksą įjungti į visą savo asmenybės statinį. Anas mitas stumia jį į per ankstyvą lytinį intymumą, kuriam psichologiškai jis dar nėra pasiruošęs. Gal būt, nėra pripuolamybė, kad daugelio žmonių psichoseksualinis brendimas ir pasilieka "užšalęs" paauglio stadijoje. Ten jis ir pasiliks tol, kol sekso mitai formuos jo asmenybės ir jo gyvenimo supratimą.
Nereikia pamiršti, kad žmogiškasis seksas nėra vienprasmė apraiška. Kitaip sakant, jis tarnauja ne tik įtampos atleidimui (subjektyvinis tikslas), ne tik rūšies palaikymui (objektyvinis tikslas), bet ir kaip simbolinė kalba, išreiškianti kitus, neerotinius dalykus. Užtat seksas gali būti, ir iš tikrųjų dažnai yra, piktnaudojamas. Štai keletas tokio piktnaudojimo pavyzdžių. Paprastai lytiniai santykiai žmonėms reiškia meilę. Bent taip turėtų būti. Tad jie ir linkę lytinius santykius sutapatinti su meile, pasiduodami "seksas — meilė" iliuzijai. Šios iliuzijos pagauti, jie dažnai ir ieško lytinių santykių, tikėdamiesi juose surasti meilę. Deja, per ankstyvas meilės su seksu suplakimas ne tik atima seksui džiaugsmą, bet apsunkina ir tolimesnį meilės skleidimąsi. Ne retai jaunuolės mergaitės kompulsyviu palaidumu trokšta įsigyti populiarumo. Pirminis jų palaidumo akstinas pasąmonėje nėra lytinės įtampos atlaida, bet noras būti mylimom ir reikalingom (Judd Marmor). Taip pat galima pasakyti, kad isteriškų moterų suvedžiojantis flirtas yra ne kas kita, kaip mažų mergyčių būdas į save atkreipti suaugusiųjų dėmesį. Kai šio žaidimo nesupratęs vyras kvietimą priima, tada tos "mergytės" ne juokais išsigąsta. Mat, jos nėra pajėgios brandžiai suaugusiųjų meilei.
Ir vienišieji sekso pavidalu tiesia rankas į kitą asmenį, vildamiesi apsisaugoti nuo vienatvės siaubo. Deja, toks suartėjimas palieka dar gilesnius vienišumo randus, paversdamas iliuzija ir viltį meilei, ir prasmę seksui. Kai kurie griebiasi sekso, norėdami įrodyti savo vyriškumą ar moteriškumą. Kai kas sekso pagalba stengiasi pavergti ir manipuliuoti kitus (pvz. žmonos vyrus). Kai kurie seksą panaudoja kaip rykštę nuplakti save ir kitus (pvz. tėvus, mylimuosius, žmonas, vyrus). Kai kurie, labai paradoksiškai, sekso pagalba bando išvengti gilesnės asmeninės draugystės. Žodžiu, lytiniai santykiai yra toji kalba, kuria galima žmogų paglostyti arba nuplakti, pagydyti arba sužeisti. Užtat teisingai pastebima, kad "visokia lytinė veikla, kuri sukuria tarp dviejų žmonių distanciją arba kuri vieną ar kitą partnerį palieka skausme, gėdoj, kaltėj ar įžeidime, yra nelaimė ir perversija, net jei anatomiški ir legalūs jos priedai yra "normalūs" (John Racy, psichiatras). Taigi lytinio akto simbolika yra labai plati. Ji gali eiti meilės ar neapykantos, žmogiškosios asmenybės ugdymo arba griovimo kryptimis. Seksą su meile tapatinąs mitas žmogų apakina šių alternatyvų atžvilgiu. O aklajam yra labai lengva įkristi į duobę. (b.d.)