BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XVI. PROVOKATORIAI IR SEKLIAI
Nepaisant didelės T. Jono Kipo ir prezidento Antano Smetono draugystės, saugumo departamento agentai sekė tėvų jėzuitų darbus ir kartais paspęsdavo jiems pinkles. Kiek galima atkurti tuos įvykius iš gyvų liudininkų ir esamų dokumentų, atrodo, kad tas slaptosios policijos darbas prasidėjo 1932 m. ir tęsėsi keletą metų.
1932 m. liepos 17 dieną Kaimo Vyrų Apaštalavimo nariai surengė vyrų šventę ir aplankė Baptus, kur tą dieną buvo steigiamas naujas Maldos Apaštalavimo skyrius.1 Su Kauno vyrais važiavo T. Jonas Paukštys, o Bajėnų V. A. narius palydėjo kl. E. Petrelevičius ir kl. Br. Krištanavičius. Pasibaigus pamaldoms bažnyčioje, Kauno, Baptų ir Bajėnų V. A. nariai pasuko į netoli esantį miškelį ir ten, užkandę kas ką turėjo, pradėjo dainuoti ir sakyti kalbas. Pakalbėjus T. Paukščiui, kl. Petrelevičiui ir porai Vyrų Apaštalavimo narių, paprašė žodžio ir vienas jaunas vyrukas, kuris palengva savo kalbą nukreipė prieš vyriausybę. T. Paukštys tuojau nutraukė jo kalbą ir davė žodį kitam. Tačiau ir šis pradėjo kalbėti prieš valdžią ir, prašomas T. Paukščio, kad nepolitikuotų, nenorėjo nutilti. Tada patys vyrai nutraukė jo kalbą, ir šis, gerokai paraudęs, prisijungė už krūmų prie savo kolegų, jų buvo trys. T. Paukštys apklausinėjo keletą vyrų iš Kauno, ar šie trys "svečiai" jiems buvo pažįstami. Niekas jų anksčiau nebuvo sutikęs, visi buvo svetimi. Neatpažino jų nei Baptų, nei Bajėnų vyrai. Tada T. Paukštys pasakė klierikams, kad tie trys "svečiai" bus tikriausiai slaptosios policijos agentai, atsiųsti išprovokuoti ir sukompromituoti Vyrų Apaštalavimą. Iš tiesų, tie trys vyrai, nieko nepešę V. A. būryje, tuojau nuo jo atsiskyrė ir kažin kur dingo.
Tą pačią vasarą Bajėnuose atostogavo ir klierikas Balys Laukaitis, kuris ten pat greitai susidraugavo su Kimza ir rudeniop papuolė į slaptosios policijos paspęstas pinkles. Balio Laukaičio avantiūra jau buvo aprašyta "L. L." 1974 m. 88 p. Nėra abejonės, kad Kimza pasiliko ir toliau slaptosios policijos tarnyboje, nes kai B. Krištanavičius 1934 m. vasarą latviui Petrui Cirsiui, norinčiam stoti į jėzuitų ordiną, rodė Kauno miestą ir prisiartino prie saugumo departamento rūmų, iš jų išėjo Kimza ir, pamatęs jėzuitą klieriką, paraudo ir nuleido galvą.
Tie patys rūmai išdavė ir kitą slaptosios policijos agentą, apsigyvenusį tėvų jėzuitų bendrabutyje. Eidamas kartą pro saugumo departamento įstaigą, T. J. Rietmeisteris pamatė vieną bendrabutietį, septintos klasės mokinį, ką tik išeinantį pro jos duris. Bendrabutietis buvo nedrausmingas ir apsileidęs mokinys, ir T. Rietmeisteris įtarė, kad jis bus tikras agentas. T. Rietmeisteris sekė jį toliau ir įsitikino, kad iš tiesų taip yra. T. Kipas buvo apie tai informuotas, bet, neturėdamas kitos priežasties pašalinti iš bendrabučio ir nenorėdamas atidengti paslapties, jį toleravo. Bet likimo buvo taip lemta, kad vieną dieną bendrabučio vedėjas paprašė kl. Krištanavičių jį pavaduoti ir vesti bendrabutiečius pasivaikščioti į miestą. Tas slaptosios policijos agentas visą laiką išdykavo, kaip koks gatvės vaikas, ir nepaisė klieriko įspėjimų, kad elgtųsi, kaip tinka jėzuitų gimnazijos mokiniui. Sugrįžęs namo ir žinodamas, kad T. Kipas tik sunkiai atleidžia išdykusius mokinius, B. Krištanavičius parašė jam ilgą laišką apie bendrabutiečio elgesį ir pridėjo, kad jis darąs gimnazijai gėdą. Praėjus maždaug dviem valandom, klierikas pastebėjo, kad tas išdykęs mokinys pakuoja savo daiktus. Nustebęs tuo neįprastu įvykiu, klierikas paklausė T. Kipą, kas su tuo mokiniu atsitiko. T. Kipas padėkojo jam už laišką, nes turėjo pagrindą atleisti tą slaptosios policijos agentą. Kad būtų visiškai tikras, jog agentas paliks Kauną, T. Kipas paprašė T. Rietmeisterį išlydėti jį į stotį, nupirkti bilietą ir laukti stotyje tol, kol išeis traukinys. Nežinia, koks buvo tolimesnis to agento likimas.
1935 m. gruodžio 13 dieną pas B. Krištanavičių atėjo Aleksandras Valiauga, "Vagos" cinkografijos vedėjas. Jie buvo geri pažįstami, nes klierikas dažnai užeidavo pas jį užsakyti "Žvaigždei" ir "Žvaigždutei" klišių. Nors A. Valiauga nebuvo praktikuojąs katalikas ir buvo vedęs vieną Kauno vokiečių protestantę, bet, jaunas būdamas, Tifliso mieste tarnaudavo mišioms ir jautė kunigams simpatijų. Atėjęs tą dieną pas tėvus jėzuitus, jis parodė kl. Krištanavičiui T. Kipo klišės nuospaudą. T. Kipas dėvėjo vokiečių karininko uniformą. Nuotrauka, kaip T. Kipas vėliau pastebėjo, buvo šiek tiek suklastota, nes buvo nukirpta kepurė su kapeliono kryžiumi. Todėl T. Kipas atrodė esąs karininkas. Nuotraukos fotografiją (originalą) T. Kipas buvo padovanojęs vienai gimnazijos geradarei. Iš jos ji kažkokiu būdu buvo patekusi į "Tėvų Žemės" redakciją. "Tėvų Žemės" redakcija turėjo ir kitą panašią vokiečių karininko nuotrauką, būtent, užsienio reikalų ministerio Dovo Zauniaus. Klišės užsakytojas buvo plepus žmogus ir išpasakojo cinkografijos darbininkams, kaip jis norįs išsprogdinti tą "bombą" spaudoje. A. Valiauga to pokalbio negirdėjo, bet iš cinkografijos darbininkų sužinojo, ką "Tėvų Žemės" patriotai ruošia. Vienas darbininkas atpažino T. Kipo nuotrauką ir apie tai pasakė A. Valiaugai. Valiauga, pasiėmęs klišę ir nuospaudą, atėjo pas B. Krištanavičių ir išpasakojo, kaip to laikraščio redakcija nori "demaskuoti" Kipą ir Zaunių. Pasirodė, kad redakcijoje buvo dvi grupės ir jų nuomonės išsiskyrė. Įdomu buvo dar ir tai, kad du tariami jėzuitų gimnazijos bičiuliai buvo už tai, kad T. Kipo suklastota nuotrauka būtų paskelbta spaudoje.2 A. Valiauga paliko klišę ir nuospaudą kl. Krištanavičiui ir patarė arba jas sunaikinti, arba užpilti ant klišės alaus, kad rūgštis padarytų klišės nuospaudą neaiškią.
Kauno apskrities valdybos ir Valstybės saugumo departamento rūmai Kaune.
Nieko nelaukdamas, klierikas nunešė T. Kipui klišės nuospaudą. Šis tuojau pabalo ir godžiai klausėsi klieriko pasakojimo, kaip ji patekusi jam į rankas. Ilgai apsvarstę visą reikalą, abu padarė tą pačią išvadą, būtent, kad reikia klišę palikti nesugadintą, nes kitaip galėtų kilti nemalonumų pačiai cinkografijai. Kai klišė ir nuospauda atsidūrė T. Kipo stalčiuje, abu pradėjo skaniai juoktis.
Praėjus kelioms savaitėms, A. Valiauga vėl užėjo pas B. Krištanavičių ir pasakė, kad klišę norėtų spausdinti kitas laikraštis — "Sekmadienis". Tačiau jis pasistengsiąs ją peršviesti smulkesniu tinkleliu, kad jos nuospauda, spausdinama ant prasto popieriaus, būtų neaiški.
Nežinia, ar jis ją peršvietė ar ne. Apskritai, klierikas leido suprasti, kad tai yra nereikšmingas dalykas, ir paliko A. Valiaugai visišką laisvę. Tačiau T. Kipas, sužinojęs, kad klišė bus spausdinama, paprašė klieriką nueiti pas Kauno komendantą, pulk. Pr. Saladžių ir paprašyti, kad klišės nepraleistų pro cenzūrą. Pulk. Saladžius buvo nuoširdus jėzuitų bičiulis ir mielai sutiko tai padaryti. Kadangi tą savaitgalį turėjo kažkur išvažiuoti, sakėsi visą reikalą pavesiąs vicekomendantui. Šis, matyt, per neapsižiūrėjimą praleido keliolika "Sekmadienio" egzempliorių su T. Kipo nuotrauka. Po ja buvo taip parašyta: "Ar gali būti vokiečių karininkas vienos didelės lietuvių švietimo įstaigos vedėju?" Du to laikraščio egzempliorius atnešė T. Kipui gimnazijos draugai. "Sekmadienis" buvo priverstas išimti T. Kipo klišę. Vietoj jos buvo įdėta kažkokios balerinos nuotrauka. 1962 m. lapkričio numeryje tą pačią T. Kipo nuotrauką, tik gerokai retušuotą, išspausdino komunistų leidžiamas "Švyturys" su tokia antrašte: "Firma — Šv. Tėvas, Johann Kipp ir Co. Adresas: Vatikanas - Lietuva". Mažesnioji antraštė ir trumpas straipsnelis taip sakė: "Firmos dalininkas — Johanas Kipas. Vienas anų metų "švietėjų" Lietuvoje — jėzuitų gimnazijos direktorius tėvas Johanas Kipas. Vienas Kipas, bet dviejuose asmenyse. Vokiečių kariuomenės uniforma ir dievo tarno sutana". Po to seka įdomiausia pastaba: "Štai ką rašė departamento biuletenis Nr. 69 apie fašistinės Vokietijos šnipą "tėvą" Kipą: "... 1923 m. liepos 20 d. iš Eseno miesto atvyko į Lietuvą. 1933 m. rugpjūčio 23 d. gavo Lietuvos pilietybę, iki tol buvo Vokietijos pilietis. Gyvendamas Lietuvoje svetimšalių teisėmis, J. Kipas buvo gavęs iš Žemaičių ir Kauno arkivyskupijos liudijimą pristatyti administracijos įstaigoms, kad jo buvimas Lietuvoje esąs pageidaujamas ir susijęs su mokslo reikalais... Tiek anksčiau, tiek dabar Jėzuitų gimnazijai daugelio prikišama, kad joje germanizuojami auklėtiniai ir, apskritai, ten viešpataujanti vokiška dvasia"...
Gaila, kad skelbdamas saugumo departamento biuletenį Nr. 69 "Švyturys" nepridėjo datos. Jis tikriausiai parašytas po 1933 metų, kada T. Kipas tapo Lietuvos piliečiu. Išskyrus T. Kipo nuotrauką, "Švyturyje" nėra jokio kito įrodymo, kad T. Kipas buvo Vokietijos šnipas. Tą patį priekaištą darė T. Kipui ir Justas Paleckis savo knygoje "Das sowjetische Litauen".3 Ten jis taip rašė: "Als Ideal der Mittelschule (suprask Lietuvoje) wurde das jesuitische Gymnasium in Kaunas angesehen. Die Mehrzahl der Lehrer des Gymnasiums waren Jesuiten. An seiner Spitze stand der deutsche "Vater" Kipp, ein ehemaliger Offizier der deutschen Armee. Es war der Mittelpunkt der Spionage und der Hitlerprovokation in Litauen".
Kaip "Švyturys", taip ir J. Paleckis, geras A. Valiaugos pažįstamas, nepaduoda jokio įrodymo, kad T. Kipas buvo vokiečių šnipas. O anksčiau minėtas saugumo departamento dokumentas yra labai geras įrodymas, kiek inkriminuojančios medžiagos turėjo jis prieš tėvus jėzuitus, nors jo agentai sekė tėvų darbus nuo 1932 m. Paskutinis biuletenio sakinys, kad "tiek anksčiau, tiek dabar Jėzuitų gimnazijai daugelio prikišama, kad joje germanizuojami auklėtiniai ir, apskritai, ten viešpataujanti vokiška dvasia", yra nugirstų gandų atpasakojimas. Tuos gandus teks nagrinėti vėliau, o dabar reikia grįžti prie saugumo departamento darbo.
Keli "Sekmadienio" egzemplioriai, išspausdinę T. Kipo, neva "vokiečių karininko", nuotrauką, neturėjo jokio efekto, ir tėvai jėzuitai galėjo toliau ramiai dirbti. Bet 1936 m. pavasarį A. Valiauga vėl atnešė B. Krištanavičiui savotišką "bombą", nes jam papasakojo, kaip saugumo departamento agentai seka tėvus jėzuitus. Mat, tais metais A. Valiauga susitiko kavinėje su vienu jam pažįstamu slaptosios policijos agentu, kuris jam padejavo, kad nieko įtartino negalįs sužinoti apie tėvus jėzuitus. Valiauga jam atsakė, kad slaptosios policijos agentai nemoka šnipinėti. Kaip pavyzdį jis jam parodė vieną jų agentą, sėdintį ten pat kavinėje ir besiklausantį, ką kiti kalba. Apie tą agentą A. Valiauga sužinojo iš jo motinos, kuri jam pasigyrė, kad sūnus gavo tarnybą saugumo departamente. Valiauga jį pažino anksčiau, bet nežinojo, kad jis buvo seklys. Kreipdamasis į pažįstamą agentą, Valiauga juokaudamas pabrėžė, kad, jei visi slaptosios policijos agentai yra tokie žiopliai kaip šis, tai jie nieko neišgaus iš tėvų jėzuitų. Tarsi norėdamas save apginti, Valiaugos pažįstamasis prisipažino, kad jėzuitus sekąs vienas agentas, apgyvendintas netoli jėzuitų namų. Bet ir šis nieko ypatingo negalįs pranešti. O gal jis, Valiauga, galėtų jam ką nors pranešti apie jėzuitų darbus? Valiauga
Pranas Nenorta, Valstybės saugumo departamento ūkvedys.
Pulk. Pranas Saladžius, Kauno miesto ir apskrities komendantas.
sutiko ir, užėjęs pas kl. Krištanavičių, papasakojo apie kavinėje įvykusį pokalbį. Be to, jis paprašė klieriką suteikti jam žinių apie jėzuitus.
Kadangi jėzuitai neužsiėmė jokiu šnipinėjimo darbu, klierikas jam galėjo papasakoti tik tiek, kurie tėvai, kur ir kada veda misijas ir rekolekcijas. Atrodo, kad Valiaugos pažįstamas agentas tuo buvo patenkintas. Kartą pas kl. Krištanavičių užėjo Kazimieras Paukštys, T. Jono Paukščio brolis, ir jį paklausė, kur esąs jo brolis. Klierikas jam atsakė, kad prieš kokį pusvalandį T. Paukštys išvyko į geležinkelio stotį ir turįs kažkur vesti rekolekcijas ar misijas. Kaip tik tuo pačiu metu Kazimieras Paukštys matė besiskubinantį į geležinkelio stotį T. Paukščio seklį ir spėjo, kad jo brolis turįs kažkur išvykti. Klierikas patvirtino jo spėliojimą.
Atrodo, kad T. Jonas Paukštys, sekamas saugumo departamento agentų nuo 1932 m., išvystė jiems suuosti gerą uoslę, nes vieną dieną atkreipė kl. Krištanavičiaus dėmesį, kad ir jis turįs slaptosios policijos angelą sargą. Ji buvo moteris, teisių fakulteto studentė. Nežinia, iš ko ji pragyveno ir ar lankė universitetą, bet 1933 m. padėjo klierikui suruošti mažą pirmosios klasės mokinių vaidinimą, pasiuvo vėliavą Panevėžiuko Eucharistijos Karžygiams, parašė porą straipsnių "Žvaigždei" ir mielai T. Paukščiui bei kl. Krištanavičiui talkininkaudavo. Kadangi nei klierikas, nei studentė neužsimindavo nei apie politiką, nei apie vyriausybę, T. Paukščio tvirtinimas, kad ji esanti seklė, buvo didelė ir netikėta klierikui staigmena. Įspėtas apdairaus konfratro, klierikas pasidarė jai labai rezervuotas.
Vieną dieną toji studentė atėjo pas B. Krištanavičių ir pradėjo pasakoti apie kažkokį karininkų nepasitenkinimą vyriausybe. Klierikas pasakė negalįs tuo tikėti, ir studentė pradėjo jam atidengti kitas "paslaptis". Kai ji pradėjo minėti įdomias smulkmenas, klierikas ją paklausė, iš kur ji tai žinanti. Studentė to klausimo nesitikėjo, sumišo, paraudo ir, mikčiodama nei šį, nei tą, spruko pro duris. Jei ji buvo saugumo departamento agentė, valdžia tikrai be reikalo eikvojo valstybės iždo pinigus.
Apdairesnis seklys buvo vienas jėzuitų gimnazijos mokytojas, kurį noromis ar nenoromis išdavė saugumo departamento ūkvedys Pranas Nenorta. Tas mokytojas neseniai buvo gavęs darbo jėzuitų gimnazijoje ir, atrodo, buvo padavęs prašymą į saugumo departamentą. Pr. Nenortai teko uždavinys pasiteirauti pas T. Kipą apie mokytojo kvalifikaciją. Išėjęs iš T. Kipo raštinės, Pr. Nenorta atsitiktinai susitiko su kl. Krištanavičium. Pagyręs gražią saugumiečio uniformą, klierikas juokaudamas paklausė, ar jis atėjęs areštuoti T. Kipo ar kito mokytojo. Pr. Nenorta buvo gerai nusiteikęs ir papasakojo klierikui apie savo misiją. Kadangi T. Kipas turėjo laikyti jam patikėtą paslaptį, B. Krištanavičius papasakojo gimnazijos mokytojams, ką buvo girdėjęs iš Pr. Nenortos apie naują kolegą. Kai mokytojai pradėjo jo vengti, jis susiprato ir, pabuvęs gimnazijoje gal kokį mėnesį, iš jos pasitraukė.
1. “Žvaigždė”, 1932 m., 255 p.
2. Vienas tų bičiulių buvo gen. Grigaliūnas - Glovackis.
3. J. Paleckis, Das sowjetische Litauen, SWA- Verlag, Berlin, 1948 m., 24 p.