ALFONSAS GRAUSLYS
3. KRIKŠČIONIO DIDYBĖ
Regis B. Pascal yra pasakęs, kad "žmogus be galo perauga žmogų". Tie žodžiai gali būti taikomi tokiam žmogui, kuris savo genialumu išsiskiria iš milijoninių minių, arba tokiam, kuris savo tobulumu nugali žmonėse viešpataujančias ydas: savimeilę, puikybę, gašlumą, tingumą ir t.t. Tačiau atrodo, kad šis posakis visu savo pilnumu tegali būti taikomas tikrai savo stoviu besirūpinančiam krikščioniui, kuris Dievo malonės dėka buvo iškeltas į tokią didybę, kuriai nėra lygios pasaulyje.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais tą krikščionio didybės sąmonę ugdė apaštalų parašyti laiškai, evangelijos ir kiti raštai. Jų, ypač šv. Pauliaus laiškų, tvirtinimu, tos didybės pagrindas yra ypatinga pakrikštytųjų artimybė Kristui. Tai artimiausia artimybė, kuriai visos kitos artimybės žemėje (pvz. vaiko artimybė motinai ar vedusiųjų tarpusavio artimybė), palyginus su krikščionio artimybe Kristui, tėra tik tolimybės.
Ši tiesa apie pakrikštytųjų ypatingą artimybę Kristui sudaro vieną svarbiųjų kai kurių šv. Pauliaus laiškų temą. Ši tema mums leidžia kalbėti apie šio apaštalo mistiką ir jį jungti į pačių didžiųjų krikščionybės mistikų eiles. Nenuostabu, kad daugelis sielų, besiilginčių savo krikščionybės pagilinimo, su didele meile, vis iš naujo įsimąstydamos, įsijausdamos, įsigyvendamos į jo laiškus, vis giliau leido šaknis į krikščionybės mokslą ir dvasią.
Kiekvienas, kad ir pirmą kartą atidžiai skaitantis šiuos laiškus, negali nepastebėti dažnai ten vietininko linksnyje kartojamo žodžio — Kristuje. Tuo žodžiu apaštalas nori pasakyti, kad krikščionis per Kristų perkeliamas į kitą dvasinę atmosferą, kurioje Kristus ir jo dvasia duoda gyvenimui naują toną bei apsprendžia visą jo buvimą ir elgesį. Šią atmosferą gal geriausiai galima nusakyti paties šv. Pauliaus žodžiais apie save: "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (Gal. 2, 2); "man gyvenimas — tai Kristus" (Fil. 1, 21); "visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame" (Fil. 3, 8-9).
Norėdamas, kad krikščionys tą artimybę su Jėzumi Kristumi brangintų ir jos rūpestingai laikytųsi, šv. Paulius pristato jiems Kristų kaip centrą, apie kurį jie, palydovai, turi suktis. "Per jį jūs praturtėjote visu kuo" (1 Kor. 1, 5). "Garbė Dievui... kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje (Efez. 1, 3). "Visa juo laikosi" (Kol. 1, 17). "Jūs visa pilnai turite jame" (Kol. 2, 9).
Adomas Galdikas Pavasaris
To negana, apaštalas dar apčiuopiamiau savo laiškuose sumini jau čia krikščionių gautas Kristaus malones. "Esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu" (1 Kor. 6, 11). "Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?" (1 Kor. 6, 15). "Jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios dvasios" (1 Kor. 6, 19). Dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli (suprask: toli nuo Dievo, A.G.), esate tapę artimi" (Efez. 2, 13). "Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai" (Efez. 2, 19). "Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje" (Efez. 5, 8). Kiekviena tų malonių — tai drauge ir krikščionio didybės skelbimas. Toji didybės sąmonė yra drauge persunkta ir absoliučiu pasitikėjimu Kristaus pažadais, kurį išgirstame iš šv. Pauliaus žodžių: "Dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje" (Rom. 8, 1).
Prie visa to (kaip matysime vėliau, svarstydami krikščionio didybės pagrindą — krikštą) šv. Paulius dažnai skelbia lygiagretumą tarp Kristaus gyvenimo didžiųjų momentų ir krikščionio gyvenimo. Vėlesniais amžiais tai suteikė Bažnyčios Tėvams pagrindą prabilti šiuo nuostabiu teigimu — "krikščionis — antrasis Kristus". Tasai kuo tik ne sutapatinimas krikščionio su Kristumi, toji didinga idėja, galimas dalykas, kilo apaštalo dvasioje tada, kai jam pasirodė Kristus ir kai jis iš krikščionių persekiotojo virto Kristaus skelbėju. Nuostabaus Viešpaties pasirodymo partrenktas žemėn, jis išgirdo žodžius: "Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?" Tada jis klausė: "Kas esi, Viešpatie?" Šis atsakė: "Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji" (Apd. 9, 4-5). Saulius vyko persekioti krikščionių, juos suiminėti, bet pasirodęs Kristus jam sakė, kad tuo būdu jis jį patį persekioja. Tad ar tuo pasirodymu Jėzus nesutapatino savęs su krikščionimis?
Šį sutapatinimą krikščionys galėjo pajusti vėliau, kai buvo parašytos šv. Mato ir šv. Jono evangelijos. Ten, gal būt, surandame tą nuostabiausią sutapatinimą tarp Kristaus ir krikščionių, kai Kristus sakė: "Aš — pasaulio šviesa" (Jon. 8, 12). Taip pat jis pasakė: "Jūs pasaulio šviesa" (Mat. 5, 14). Vienu ir kitu atveju jis kalbėjo ne vien apaštalams, bet visiems, savo sekėjų miniai. Šių ir panašių posakių mes daug kartų užtinkame, ypač šv. Jono evangelijoje. Ar tai nereiškia krikščionio didybės, vertybės ir garbės aureolės, kai esame toje Didžioje Šviesoje, kai "vaikščiojame" (1 Jon. 7) ir gyvename joje? Tad kaip suprantami pasidaro apaštalo jausmai, kai rašė, kad mes "didžiuojamės Kristumi Jėzumi" (Fil. 3, 3). Ir jis tai rašė visų laikų sąmoningų krikščionių vardu! Kaip suprantamas ir tasai jo troškimas, pareikštas krikščionims: "Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi" (Rom. 13, 14); elkitės taip, kad jumyse išryškėtų Kristaus paveikslas (Gal. 4, 19); kad visi "pasiektų. . . Kristaus pilnatvės amžiaus saiką" (Efez. 4, 13); nes "nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyname, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame" (Rom. 14, 7-8).
Todėl ir Bažnyčios Tėvai labai drąsiais posakiais skelbia krikščionio didybę: "Dievas pasidarė žmogumi, kad žmogus virstų Dievu per malonę ir dalyvavimą dieviškam gyvenime" (šv. Ireniejus). "Žmogus — tai būtybė, kuriai buvo paliepta tapti Dievu... Aš esu žmogus savo prigimtimi ir Dievas — malone" (šv. Basilius). Tad žmogus Dievo malonės dėka, turėdamas savyje žmogišką ir dievišką pradą, virsta "sutvertu dievu".22 Todėl ir pati krikščionybė — tai "dieviškos prigimties sekimas ir atitikimas" (šv. Gregorius Nysietis). Tas pats Bažnyčios Tėvas dar sako, kad "žmogus, būdamas Dievo paveikslas, turi siekti vis didesnio panašumo su Dievu... nes paveikslas — tai žmogaus paskirtis sudievinimui". Dievo paveikslas, toji objektyvi tikrovė, šaukiasi panašumo, t.y. subjektyvinės tikrovės. Jei per sunkias nuodėmes ir nustojame Dievo panašumo, tačiau Dievo paveikslas, nors ir aptemdytas, lieka mumyse ir šaukiasi (kad ir sąžinės nerimavimais) šį panašumą vėl atgaivinti sieloje. Bendradarbiaudamas su Dievo malone, asketinėmis pastangomis, žmogus, tartum vaizdakalys, vėl iškala savyje šį panašumą ir Dievo šviesa lieka persunktas jo buvimas. Ir vėl krikščionis savo šviesa tiems, kurie jo gyvenimą mato, sužadina susitikimo su Didžiąja Šviesa ilgesį, nes savo gyvenime jis ir turėtų būti Kristaus gyvenimo prailginimas.
Aukščiausią krikščionio didybės laipsnį, Dievo malonės dėka, yra pasiekę šventieji, tie "religinės srities genijai".23 Todėl šventiesiems geriausiai pritaikomas šis senovės filosofo posakis: "Vienas yra vertingesnis už tūkstančius, jeigu jis yra kilniausias".
Kad šitokiai didybei pasiekti reikia antgamtinės pagalbos, jau graikų ir romėnų senovėje jautė filosofai. Kad kilnaus žmogiškumo supratimui išlaikyti reikia antgamtės, kad žmogaus didybė išduodama, kai jis žmogiškume uždaromas — tai tvirtino Aristotelis. Jo mintis paryškino Seneka šiais žodžiais: "Koks paniekos vertas daiktas yra žmogus, jei neišsiveržia iš savo žmogiškumo".
Pirmajame pasauliniame kare žuvęs prancūzų rašytojas Charles Peguy, giliai įžvelgdamas savo laikus, rašė: "Modernusis pasaulis žemina... žmogų". Iš to žmogaus suniekinimo gilybės supratimo išsiveržė ir jo žinomas, ypač mūsų laikams aktualus, posakis: "Niekada taip Dievo netrūko, kaip mūsų dienomis".24 Mes čia dar pridėtume, jog niekada istorijoje nebuvo taip aišku, kad šiandieninis priverstinis Rytų ateizmas yra virtęs atentatu prieš žmogaus vertybę ir tenai, ir visame pasaulyje. Nenuostabu, kad šio rašytojo įspėjimas, "jūs, krikščionys, nežinote savo laimės, jūs nežinote savo didybės", tinka ir mums. Tik krikščioniškosios didybės gyva sąmonė gali mums padėti sukrikščioninti savo gyvenimą.
22. P. Evdokimov, L’Ortdoxie.
23. Z. Maurina, Um des Menschen willen, Maximilian Dietrich, 1963.
24. R. Rolland knygoje “Charles Peguy”, vokiečių vert., Rainer Wunderlich Verlag.
Pastaba. “L.L.” 76 psl., 18 eil. nuo apačios prieš žodi pasaulio turi būti įvardis to.