ANTANAS L. RUBŠYS
Senasis Testamentas yra pirmoji krikščionių Šventraščio dalis. Šventraštis — Dievo Žodis. "Pasinaudodamas žmonėmis, Šventajame Rašte Dievas kalba žmonių kalba".1 Dievo Žodis, išreikštas žmonių lūpomis ir surašytas žmonių rankomis, yra tapęs panašiu j žmonių žodžius.2
Dievas žmogui yra "Šviesa Tamsoje", nes prieinamas ir tolimas, išganąs ir teisiąs, atlaidus ir teisingas. Toks yra ir Dievo Žodis: prieinamas — panašus į žmonių žodžius ir tolimas — kalba apie įvykius praeityje; išganąs — yra tikėjimo iššūkis, — ir teisiąs, — kelia žmogaus pasimetimą "nuodėmėje";3 atlaidus, — rodo Tėvą, laukiantį "nuodėmėje" pasimetusio grįžimo,4 — ir teisingas, — įsakmiai teigia, kad žmogaus nuosprendis neša atsakomybę už pasekmes.
Šventraštis naujoje liturgijoje girdimas dažniau negu anksčiau. Šv. mišiose yra net trys skaitymai iš Šventraščio. Ką girdime, Senojo Testamento skaitymų klausydamiesi? Dievą kalbant? Žmones, tai yra, žydus, kalbant? Klausantis Senojo Testamento, daug kas ausis rėžia: svetimi vardai, svetimos vietovės ir svetimi įvykiai. Ar nevertėtų vietoje Senojo Testamento skaityti savus raštus? Valančių, Baranauską, Vaižgantą, Maironį, Brazdžionį? Lietuvos istoriją su partizanų prisiminimais bei poezija? Kokia ten nauda skaityti ar klausytis ištraukų iš Senojo Testamento Kunigų, Karalių bei Kronikų knygų?
"Bažnyčia visuomet gerbė dieviškąjį Raštą, kaip ir Viešpaties Kūną. Ypač liturgijoje ji nesiliauja ėmusi ir dalijusi tikintiesiems gyvenimo duoną nuo Dievo žodžio ir Kristaus Kūno altoriaus".5 Taigi šv. mišiose Šventraščio ištrauka skaitoma, lygiai kaip ir pakonsekruota ostija dalinama, tikėjimui maitinti. Duonos, o ypač geros, žmogui reikia ir retai kas jos vengia. Šv. mišiose tariama "Amen!" ("Taip, tikiu!"), atsakant į tikėjimo "Kristaus Kūnas" iššūkį. Ana duona, kuri buvo "žemės ir žmogaus darbo vaisius" yra tapusi "gyvybės duona", kuri nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę",0 kitaip sakant, pats Jėzus Kristus. Šv. mišiose skaitytojas baigia skaitymus iš Šventraščio su "Girdėjote Viešpaties Žodį", o klausytojai atsako: "Dėkojame Dievui" arba: "Šlovė tau, Kristau!" Nesakoma "Amen!" ("Taip, tikiu!") į Valančiaus ar Brazdžionio žodžius, kaip sakoma '"Amen" į Dievo Žodį Šventraštyje. Jie, tiesa, mums yra labai reikalingi, — reikalinga ir mėgstama duona, — jų dėka švenčiame savo lietuviškumą. Šventraščio žodžiai yra paties Dievo Žodis, kuriame "Dievas kalba žmonių kalba",7 lygiai kaip ir Altoriaus Duona, kurioje Dievas duoda pats save. Einame į šv. mišias ir dėl Dievo Žodžio, ir dėl Kristaus Kūno, kad atsakytume "Taip, tikiu!" į tikėjimo paslapties iššūkį: "Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti".8
1. ŠVENTRAŠTIS - SENASIS TESTAMENTAS: TIKĖJIMO IŠŠŪKIS
Nuo pat Bažnyčios kūdikystės dienų Jeruzalėje apaštalai ir pirmieji misijonieriai skelbdami Gerąją Naujieną9 — Jėzaus mirtį ir prisikėlimą — ją glaudžiai rišo su Šventraščiu. Tada Šventraščiu buvo ne kas kita, kaip Šventieji Raštai, kuriuos vadiname Senuoju Testamentu. Naujojo Testamento tuo metu dar nebuvo.10 Šv. Paulius rašo korintiečiams: "Broliai, aš aiškinu jums evangeliją [gerąją naujieną11], kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymą — jeigu jos laikysitės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai;. .. taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote".12 Šis dvigubas "kaip skelbė Raštai" įsakmiai liudija, kad apaštalai, skelbdami Dievo veikimą Jėzaus mirtyje ir prisikėlime, naudojo Senąjį Testamentą, kad iššauktų tikėjimą tuose, kuriems kalbėjo ar rašė. Šimtai citatų, užuominų, kreipimųsi į Senąjį Testamentą šv. Pauliaus laiškuose ir aplamai Naujajame Testamente patvirtina, kad pirmutinės krikščionių kartos savo tikėjimą į Jėzų Kristų, — Jo mirtį ir prisikėlimą, — išreiškė ir maitino per Izraelio Raštus. Šv. Lukas nedvejojo rašyti apie patį Prisikėlusįjį: . .pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems [apaštalams], kas visuose Raštuose apie jį pasakyta".13 Netgi drįsta į paties Jėzaus lūpas dėti: "Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Įstatyme, Pranašų Knygose ir Psalmėse".14 Kiekviena Naujojo Testamento knyga yra tikėjimo raštas ir buvo skiriama tiems, kurie jau tikėjo Jėzų Kristų. Rišlu daryti išvadą, kad Naujojo Testamento tikintieji buvo įsitikinę, kad Senasis Testamentas užima prasmės ir pagarbos vietą krikščionio tikėjime ir gyvenime. Šv. Pauliaus nesidrovėta teigti korintiečiams, kad "visa tai jiems [žydams išganymo istorijoje] atsitiko, kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje".15 Netgi "O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties".16 Taigi, pirmutinės krikščionių kartos, kilusios ir iš žydų, ir iš pagonių, ne tik buvo paruoštos tikėjimui ir krikštui Gerąja Naujiena, "kaip skelbė Raštai", bet ir tikėjime buvo maitinamos per maldą, doros reikalavimus bei galvojimą tikėjime (teologiją) pagal "Raštus".
Nūdienė Bažnyčia grįžta prie Šventraščio. Esame nūdienės Bažnyčios karta.17 Kitų tautų tikintieji rodo labai judrų ir kūrybingą susidomėjimą Senuoju Testamentu.18 Mes esame šioje srityje labai atsilikę. Kuo daugiau domimasi Naujuoju Testamentu, tuo labiau prieinama išvados, kad jis yra tik antroji Raštų dalis; įsitikinama, kad
Šventraštis nesiriboja vien tik Naujuoju Testamentu. Be to, ieškoma Senojo Testamento prasmės savyje ir Naujojo Testamento fone bei sąrangoje. Ieškoma eile skirtingų kelių. Kai kurie jau nebepriimtini, kaip antai: žodinių pranašysčių apie Naujojo Testamento asmenis bei įvykius Senajame atpažinimas ir paslėptos prasmės Senajame Testamente per alegorinį aiškinimą ieškojimas. Modernus Šventraščio aiškinimas — moderni egzegezė — parodė, kad žodinių pranašysčių Senajame Testamente ieškojimas ir jo alegorinis aiškinimas ne tik nėra pakankami, bet ir pilni savavalės. Vietoje eg-zegezės — iš-aiškinimo — gaunama eis-egezė — į-aiškinimas. Prasmė ne iš teksto suvokiama, bet į tekstą įdedama. Užtat šie aiškinimo keliai ir nėra pakankami, bet yra pilni savavalės. Modernus aiškinimas — egzegezė — lietuviškoje raštijoje pažįstamas tik iš užuominų.19
Labai svarbu turėti omenyje, kad Senasis Testamentas buvo ir tebėra taip pat žydų Šventraštis. Taigi, jis yra žydams tikėjimo iššūkis ir turi prasmę savyje: kelia klausimus, į kuriuos atsako, žadina viltį, kurią patenkina.
(b.d.)
1. Dogminė Konstitucija “Dieviškasis Apreiškimas”, nr. 12, knygoje II Vatikano Dokumentai. Vertė V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis. (So. Boston, Mass.: Krikščionis Gyvenime, 1967).
2. Žr. ten pat, nr. 13; Konstitucija “Šventoji Liturgija”, ten pat, nr. 21.
3. Žr. Prad 3:9; 2 Sam 12:1-14 (Arkivysk. J. Skvirecko vertime 2 Kar 12:1-14); Rom 1:18-3:31.
4. Žr. Lk 15:11-32.
5. Dogminė Konstitucija “Dieviškasis Apreiškimas”, nr. 21; Konstitucija “Šventoji Liturgija”, nr. 51.
6. Jn 6:51.
7. Konstitucija “Dieviškasis Apreiškimas”, nr. 12.
8. Rom 4:25.
9. Žr. ApD 2:14-41; 7:1-53; 13:16-41.
10. Pirmasis Naujojo Testamento Raštas yra 1 Tęs, — Šv. Pauliaus laiškas tesalonikiečiams, rašytas 51-iais metais po Kristaus.
11. Graikiškai “Eu+aggelion” reiškia “Geroji Naujiena”. Geroji Naujiena — pats Jėzus Kristus. Žr. Rom 1:16-17. Šv. Morkaus Evangelija naudoja “geroji naujiena” knygai apie Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, pavadinti. Žr. Mk 1:1.
12. 1 Kor 15:l-4.11b.
13. Lk 24:26.
14. Lk 25:44. Žydai savo Šventraštį vadina TaNaK, t.y., Torah (Įstatymas)+ Nebi’im (Pranašai)+Kethubim (Psalmės arba Raštai). Šv. Lukas pažįsta tris Senojo Testamento dalis.
15. 1 Kor 10:11.
16. Rom 15:4.
17. Žr. Didžiosios Vatikano II Konstitucijos: “Dieviškasis Apreiškimas”, “Šventoji Liturgija” ir “Bažnyčia”.
18. Žr. John L. McKenzie, “‘The Values of the Old Testament” knygoje How Does the Christian Confront the Old Testament, kurią suredagavo P. Benoit, R. Murphy ir B. Van Iersel. Concilium nr. 30. (New York: Paulist Press, 1967) 5-32.
19. Žr. A. Maceina, Didieji Dabarties Klausimai. (Chicago: Krikščionis Gyvenime, 1971) 105-194.