A. RUBIKAS
KAI KURIOS PAŽIŪROS
Praėjusių laikų visuomenėje buvo įsigalėjusi pažiūra, kad tik ištekėjusi — vaikus gimdanti ir juos auginanti — moteris galinti save kaip reikiant įprasminti. Taip pat jai, kaip motinai, ano meto visuomenėje tekdavo daugiau garbės už pagimdytus berniukus, o ne už mergaites. Juk vyrai tvarkė visuomeninį, valstybinį ir bažnytinį gyvenimą. Be to, daug vyrų gyvybių pareikalaudavo ir karai. Tad ir valstybė mieliau žiūrėdavo į tokias moteris. O kitos — netekėję arba ištekėję, bet bevaikės — turėdavo pasitenkinti prastesne vieta visuomenės akyse.
Tiesa, netekėjusi moteris galėdavo eiti į vienuolyną. Tad iš jos ir būdavo laukiama, kad ji pasirinktų vieną tų kelių: motinos arba vienuolės. Bet vienuolinis gyvenimas vis dėlto būdavo laikomas išimtimi (kartais net galimybe išgelbėti netekėjusios moters krintančią "aureolę"). Šiaip jau kitos moterys — netekėję arba ištekėję, bet vaikų negalėję susilaukti — atrodė prasilenkusios su pagrindiniu savo uždaviniu.
Istoriniai tyrinėjimai yra parodę, kad moters įvertinimas įvairiais laikais didele dalimi priklausydavo nuo tuometinės kultūros bei filosofijos. Jei čia, tuos dalykus kuriant, atsirasdavo vyro persvara, tai aišku, kad vyras tuo pačiu apspręsdavo ir moters buvimo prasmę bei jos paskirtį. Taigi bet kokio laikotarpio pažiūra į moterį daugiausia ir būdavo vyro pažiūra į ją, o ne pačios moters į save. Moteris vyro pažiūrą tik imdavo dėmesin ir stengdavosi prie jos prisitaikinti, tiesa, ne visada būdama dėl to laiminga.
Galėdavo būti ir kitokių atsitikimų, būtent, kad vyras laikydavo moterį savo iškaba. Jos grožis, jos papuošalai, jos rūbai turėdavo rodyti vyro pasisekimą. Taip daro vadinamieji playboys.
O automobilių fabrikantai reklaminiuose paveiksluose šalia automobilių pastato dar ir elegantišką moterį. Jie pastato vieną šalia kito du dalykus, kuriais vyras gali gerai "važiuoti". Tačiau moteris čia jau atsistoja ne kaip asmuo, o kaip priemonė, kaip daiktas.
Tokioje reklamų sukurtoje perspektyvoje dingsta tikroji moters buvimo prasmė arba tikrasis jos įnašas į žmogaus gyvenimą. Tad yra svarbu, kad pati moteris susimąstytų apie save, savo paskirtį, kurią jai pastato ne reklamos, o apreiškimas.
KĄ SAKO ŠV. RAŠTAS?
Štai Pradžios knyga kalba apie moters sutvėrimą. Tenka labai apgailestauti, kad šiandien į tą Švento Rašto pasakojimą per mažai kreipiama dėmesio. Tas pasakojimas yra labai gilus savo teologinėmis mintimis. Ir vis dėlto kai kurių akyse jis yra virtęs naivia pasakėle. O vis dėlto tai yra Dievo žodis, jo apreiškimas, kalbąs mums apie pačią giliausią moters buvimo prasmę. Galimas daiktas, kad prie to pasakojimo nepaisymo yra privedęs raidiškas jo aiškinimas. Štai modernusis XX amžiaus žmogus, susipažinęs su gamtos mokslais bei jos evoliucija ir pasiskaitęs ar išgirdęs, kad Dievas sutvėrė moterį iš Adomo šonkaulio, pagalvoja, kad taip negalėjo būti, ir viską pastumia į šalį. Todėl mums svarbu pažiūrėti, ką apie tai sako Šv. Raštas?
Šv. Rašto autoriai pasakoja, kad Dievas, sutvėręs Adomą, šitaip kalbėjęs: "Negera žmogui būti vienam" (Prad. 2, 18).
Mes patys žinom iš savo patirties, kad žmogus savo prigimtimi yra į bendruomenę orientuotas gyvis, kad jis vienumos neperneša, nesugeba joje gyventi ir jos bijo, iš jos bėga, nes vienuma reiškia bejėgiškumą. Štai kaip ją aiškina pats Šv. Raštas Pamokslininko knygoje: "Geriau būti dviese kaip vienam, nes juodu gauna gerą užmokestį iš savo vargo. Jei jie parpuola, vienas pakelia kitą. Vargas vienam, kai jis parpuola, kai nėra kam jo pakelti. Ir jei miega dviese, vienas kitą šildo, bet kaip sušils vienas? Ir jei kas užpuola vieną, du jam pasipriešina, ir trilinką virvę nepigu pertraukti" (2, 9-12). (Apie tą miegą dviese Skvireckas sako: "Gal turima galvoje ypač neturtingieji, kurie ir šaltomis Palestinos naktimis neturi kitokios antklodės, kaip tik tuos pačius dieną dėvimus drabužius").
Adomo vienatvės akivaizdoje Dievas sako:
"Padarykime jam padėjėją,
į jį panašią" (Prad. 2, 18).
Sustokim ties šiuo sakiniu ir paklauskim, ką Dievas čia turėjo mintyje? Tai paaiškės iš to paties, genialiai sustatyto pasakojimo tolimesnės eigos. Pastebėjęs, kad žmogui negera būti vienam, Dievas atveda prie jo laukų gyvulius ir oro paukščius. Gal atsiras jų tarpe padėjėjas Adomui? Taigi Dievas nekuria čia pat moters, bet leidžia Adomui ieškoti pagalbos gyvojoje gamtoje. Ir negedėtume pasakyti, kad gyvuliai nėra žmogaus padėjėjai. Juk ir jie savo būdu praturtina žmogaus gyvenimą, ir jie yra žmogui reikalingi. Be jų žmogus negalėtų nė gyventi. Tačiau — pastebi Šv. Raštas — juose "Adomui neatsirado padėjėja, panaši į jį" (Prad. 2, 20). Nė viename gyvulyje Adomas neatpažino savęs. Įvairus gyvulių pasaulis jame tik sužadino norą turėti ką nors panašaus į save. Tada Dievas sukūrė padėjėją. Ją pamatęs, Adomas sušuko iš džiaugsmo: "Štai dabar kaulas iš mano kaulo ir kūnas iš mano kūno!" (2, 23). ADOMO ŠONKAULIS
Šv. Raštas pasakoja, kad Dievas moterį sutvėrė iš Adomo šonkaulio. Apie tą šonkaulį yra visokių aiškinimų. Tačiau dalis jų šauna pro šalį, kai nuvažiuoja į metafiziką, tai yra, kai bando atsakyti į klausimą, kaip Dievas moterį kūrė? Šiandien to niekas nežino. To nežinojo nė pats Adomas, nes jis tuo metu "miegojo". Štai Šv. Raštas pasakoja, kad "Viešpats Dievas siuntė Adomui gilų miegą: o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulį" ir "padarė moteriškę" (2, 21-22).
Bet tai dar nereiškia, kad Šv. Raštas pasakotų apie tai, kaip moteris atsirado. Su tokiu klausimu mes turėtume kreiptis į gamtininkus. Šv. Raštas aiškina vien moters ir vyro tarpusavio ryšį ir aiškina tuo šonkauliu. Štai tas šonkaulis buvo Adomo sudedamoji dalis. Jis jam priklausė. Bet dabar Adomas-vyras jo jau nebeturi. Iš to šonkaulio yra padaryta moteris. O tai jau reiškia, kad juodu abudu, ir vyras ir moteris, yra Adomas, yra žmogus.
Dar aiškiau apie tai kalba pirmasis Pradžios knygos pasakojimas (ten, kur kalbama apie pasaulio sutvėrimą per šešias dienas):
"Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė.
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę" (Prad. 1, 27).
Čia Šv. Raštas vartoja vienaskaitą žodžiais "žmogų", "jį". Ir tik aiškindamas, kas yra žmogus, Šv. Raštas pereina į dviskaitą: sutvėrė juodu, vyrą ir moterį. Žmogus Švento Rašto kalboje egzistuoja dviskaitoje, kaip vyras ir moteris.
O tai jau reiškia vyro ir moters visišką lygybę žmogišku požiūriu, ko antikinis pasaulis nenorėjo pripažinti. To gal nė nereikėtų minėti, jei mums nerūpėtų kitas klausimas: kokia yra abiejų buvimo prasmė? Ką sako Šv. Raštas apie abiejų uždavinius?
Visur, kur tik Šv. Raštas kalba apie žmogų kaip žmogų, visur ten reikia suprasti tiek vyrą, tiek moterį. Todėl juodu abudu yra pakviesti pripažinti Dievą kaip savo kūrėją ir jį garbinti. Abudu juodu yra palaiminti ir pašaukti pripildyti žemę, ją pavergti, ją apgyventi ir joje viešpatauti, tai yra kurti techniką, civilizaciją, kultūrą bei tvarkyti viešuosius reikalus. Štai dar prieš žmogaus sutvėrimą Šv. Raštas pastebi, kad "nebuvo žmogaus, kuris žemę apgyventų" (2, 5). Taigi tą uždavinį yra gavę abudu. O Adomą sutvėręs, Dievas jį patalpino linksmybių rojuje, kad "jį (rojų) apgyventų ir sergėtų" (2, 15). Tiesa, šis uždavinys buvo duotas vienam Adomui dar prieš Ievos sutvėrimą, bet jis buvo vis dėlto duotas visam Adomui, taigi ir jo "šonkauliui", iš kurio vėliau buvo padaryta Ieva. O kitoje vietoje Dievas šitaip kreipiasi į abudu: "Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite jūros žuvims, ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės" (1, 28). Abudu yra pašaukti apvaldyti gyvąją ir negyvąją gamtą. Tų uždavinių Dievas nedavė nė vienam vyrui, nė vienai moteriai. Jis juos davė abiem kartu. O tų uždavinių yra visa eilė. Jie neapsiriboja vien žemės pripildymu, nes žmogus negyvena vien tam, kad daugintųsi. Todėl ir žmogus-moteris nėra vien tam, kad būtų motina. Jos, kaip moters, reikia visose žmogiškojo gyvenimo srityse, visur, kur žmogus pasireiškia, kaip žmogus, nes žmogus pagal Šv. Raštą yra ir vyras ir moteris. Žmogus egzistuoja ir veikia dvilytiškai.
Štai popiežius Paulius VI enciklikos "Rerum Novarum" sukakties proga (1971 m. geg. 14 d.) yra pasakęs, kad įstatymai turį ginti ir moters, kaip asmens, savarankiškumą bei pripažinti jos lygiateisiškumą, dalyvaujant kultūriniame, visuomeniniame, ūkiniame bei politiniame gyvenime.
Moters ir čia reikia dėl tos paprastos priežasties, būtent, kad ji yra Adomo "šonkaulis", kurio Adomas-vyras jau nebeturi. Dabar jį yra pasiėmusi moteris. Vyras nebeturi šonkaulio, kuris iš jo buvo atimtas kūrimo metu. Todėl dabar Adomas veikia ir kuria dviem —- vyro ir moters — pavidalais. Todėl ir Adomui duoti uždaviniai dabar yra tekę abiem — vyrui ir moteriai.
Tad būtų per siaura ir netikslu moters buvimo giliausią prasmę matyti vien jos ištekėjime — vaikų gimdyme. Tai reikštų susiaurinti moters buvimo prasmę. O kartu toks samprotavimas prieštarautų apreiškimui. Štai Šv. Raštas dar prieš Ievos sutvėrimą, turėdamas prieš save vieną Adomą, nesako: "Adomas negalės daugintis". Jis sako: "Negera žmogui būti vienam".
Be to, apžvelgę gamtos istoriją bei jos evoliuciją, pamatysime, kad Dievo kūrinijoje be dvilytiškumo yra ir kitokių dauginimosi būdų. Vieną jų Dievas būtų galėjęs pritaikinti ir žmogui.
Taigi ir vedybinis gyvenimas yra tik viena iš galimybių moteriai save įprasminti. Ji nėra vienintelė. Pagal apreiškimą moters buvimo giliausioji prasmė glūdi jos, kaip žmogaus, padėjėjos vaidmeny arba jos moteriškam įnaše į žmogaus gyvenimą. O tas įnašas pasireiškia ne vien vedybomis. Juk niekas jos negali versti tekėti. Tas įnašas vyksta daugeliu galimų, pačios moters laisvai pasirenkamų būdų bei priemonių.
DIEVO DUKTERYS
Todėl nebūtų galima tvirtinti, kad tikroji moters didybė glūdi tik viename kuriame gyvenimo būde arba kelyje. Moters tikroji didybė glūdi jos, kaip Dievo dukters, moteriškam kilnume bei pasiaukojime, esant žmogaus padėjėja. O būti padėjėja ji gali daugeliu būdų.
Tokia moteris, jei ji sukurs šeimą, aišku, rimtai imdama savo uždavinį, augins vaikus ir juos auklės Dievo dvasioje. O likusi netekėjus ar atsisakiusi vedybų, ji praturtins žmogaus gyvenimą savo seseriškumu. Ji, ir netekėjusi, ir vienuolynan įstojusi, ir ištekėjusi, bet negalėjusi vaikų susilaukti, visada liks Dievo duktė ir moteris tikriausia to žodžio prasme.
Jei moteris save įprasminti galėtų vien vedybiniu gyvenimu, — vaikus gimdant ir juos auginant, — tai ką tada reikėtų pasakyti apie tas moteris, kurios pačios nenorėjo tekėti, nes nesijautė pašauktos vedybiniam gyvenimui? Ką reikėtų sakyti apie moteris, kurios norėjo ištekėti, bet dėl kokių nors priežasčių negalėjo? Ką reikėtų sakyti apie moteris, kurios galėjo ištekėti, bet atsisakė vedybinio gyvenimo ir iš to plaukiančių kartais didelių visuomeninių privilegijų dėl to, kad aukojosi kitų labui? O ką reikėtų sakyti apie moteris, kurios tekėjo, norėdamos susilaukti vaikų, ir negalėjo? Ir ką reikėtų galvoti apie tas senutes moteris, kurios taip sau leidžia savo dienas su savo vyrais? Ar šių moterų gyvenimas jau būtų pusiau beprasmis bei menkavertis, palyginus su kitų? Nieko panašaus! Ir jos lieka moterys ir Dievo dukterys tikriausia to žodžio prasme, be kurių "negera žmogui būti vienam" (Prad. 2, 18) šiame Dievo sutvertame pasaulyje. (b.d.)