KAS YRA NEMORALU?
Skaitant “Laiškuose Lietuviams” filmų aprašymus, man kartais kyla klausimas, kas yra nemoralu. Pvz. vertinant filmą “The Sting” (nr. 3, psl. 10), buvo taip pasakyta: “Filme nėra kokių nors ryškiai nemoralių scenų. . . bet vis dėlto jame yra ir žudymų, ir muštynių, ir apgaudinėjimų”. Gal šis išsireiškimas daugelio skaitytojų bus priimtas be ypatingesnio dėmesio, nes žudymai ir apgaudinėjimai yra visuotinis žmonijos reiškinys visose civilizacijose. Mes taip su šiais veiksmais esame apsipratę, kad net jų nedrįstame vadinti nemoraliais. Žmogui pasirodyti nuogam viešoje vietoje ar filme yra nemoralu, tačiau žudyti nėra “ryškiai nemoralu”. Jeigu mažas berniukas įbėgs į svečių kambarį be kelnyčių, tai tuoj bus sugėdintas: “Fui, tu begėdi!” O jeigu paskui tas pats berniukas, apsirengęs kaubojaus drabužiais, bėgios po kambarį su žaisliniu šautuvu, šaukdamas “bang-bang”, tai jis bus visų palydimas su šypsena ir pagyrimu, kad tai “labai vikrus berniukas”. . ..
Man atrodo, kad ne tik žmogaus, bet net ir gyvulio žudymas yra nemoralus veiksmas, jeigu tai daroma tik savo malonumui ar gobšumui patenkinti. Žinoma, yra atvejų, kai sunku išaiškinti, kur riba. Kai aš, paėmęs purkštuvą su nuodais, žudžiau prie namo pamato susitelkusias skruzdės, tai neturėjau jokių abejonių, jog darau tai, kas reikalinga. Bet kai mano mažamečiai vaikai krykštaudami kojomis trynė skruzdės kiemo viduryje, tai aš juos subariau, kad taip negalima daryti — Dievulis nubaus! Laimė, kad tie valkai dar buvo mažutėliai ir nesusiprato mane paklausti, kodėl aš galiu skruzdės žudyti, o jie — ne...
Žudymo nemoralumą (taip pat ir karo atveju) jau nuo senų laikų pripažino paskiri individai, bet platesniu mastu šią idėją paskelbė mūsų dažnai pajuokiami “hipiai” savo šūkiu: “Make Love, not War!” Šitas šūkis gal išliks amžiams greta kitų garsių šūkių: “Atgal į gamtą!”, “Visų šalių proletarai, vienykitės!” ir kt., kurie pasuko žmonijos civilizaciją viena ar kita kryptimi. Jeigu tas šūkis kai kam ir atrodo vulgarus, bet reikia pripažinti, kad šių dienų žmonija jau yra gerokai prabudinta ir stengiasi atsiriboti nuo bet kokio kraujo praliejimo.
Moralumas gali labai įvairuoti vietos, laiko ir kitų aplinkybių atžvilgiu. Jei visame pasaulyje moterys gali vaikščioti neužsidengusios žemutinės veido dalies, tai arabų kraštuose joms neleidžiama taip elgtis — būtų nemoralu. Mūsų motinos, augusios tokioje visuomenėje, kurios standartai neleido moterims rodyti kojų aukščiau kelių, dabar pačios savo rankomis taip sutrumpino dukryčių sijonukus, kad, dukrytei pasilenkus, jau nebematai sijonuko... Prieš keliolika metų buvo griežtai draudžiama į laikraščius ar žurnalus dėti nuogo žmogaus fotografiją, bet jeigu pažvelgsime į to meto kai kuriuos žurnalus, pvz. “National Geographie” ar “Life”, tai pamatysime ten įdėtus aborigenus — vietinius Afrikos ar Australijos gyventojus visiškai nuogus. Jeigu išsimokslinęs ir turtingas žmogus nemoraliai gyvena, tai visuomenės akyse jis bus tik ekscentrikas, bet jeigu taip pat elgsis koks nors paprastas vargšas žmogelis, tai jis bus vadinamas nemoraliu. O ar daug yra žmonių, kurie pasakytų, kad valstybių galvos, pardavusios Jaltoje Pabaltijį, pasielgė nemoraliai? Sakoma, kad tai tik aukštoji politika. Ir jeigu kada nors būtų pripažinta, kad tai buvo nemoralus veiksmas, tai būtų daug bėdos nuimti to vyro atvaizdą nuo bilijonų dešimtukų (dimes). O ar “Jungtines Tautas” galime vadinti moralia institucija, jei ten žudikas kalba apie žmogaus teises ir vilkas grasina ėriukui, kad jis teršiąs vandenį?. . .
Iš tarptautinės plotmės grįžkime į savo parapijas. Manau, kad kiekvienas mūsų pažįsta bent vieną ar kelis asmenis, kurie kiekvieną sekmadienį eina Komunijos, nors žino, kad čia pat, toje pačioje bažnyčioje, sėdi jo artimas, kuriam jis neatleidžia ir pasiryžęs niekad neatleisti už kokią nors tikrą ar tik tariamą nuoskaudą. Arba štai koks nors visuomenės ar net religinės srities veikėjas, kuris savo šeimos gyvenime yra despotas, palaipsniui žudąs tą, kuriam kadaise prie altoriaus prisiekė ištikimybę. Ar tai yra moralu?
Iš tų kelių pavyzdžių matome, kaip yra neatsargu kartais per greitai švaistytis moralumo ar nemoralumo sąvokomis ar moralę matuoti tik sijonukų trumpumu ar ilgumu.
Nors aš nesu nei teologijos, nei moralės mokslų specialistas, bet rašau taip, kaip man protas diktuoja. Pagaliau juk “Laiškai Lietuviams” yra lyg forumas, kur leidžiama pasisakyti ir tiems, kurie vienu ar kitu klausimu turi tik savo privačią nuomonę, bet ne būtinai žinovo ekspertizę (pig. V. A. Jonyno “meno kritiką” šių metų “L.L.” nr. 2, psl. 61).
Vytautas Abromaitis
JĖZUITŲ GIMNAZIJOS VAIDINIMAI
Kaip buvęs Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinys, susidomėjęs perskaitau Br. Krištanavičiaus, S.J., atsiminimus apie jėzuitus nepriklausomoje Lietuvoje. Ši straipsnių serija atneša iš tolimos praeities daug pamirštų pavardžių, primena kai kuriuos įvykius, sukelia jaunų dienų nostalgiją.
Rašydamas apie Jėzuitų gimnazijos ruoštus vaidinimus, T. Krištanavičius pamini: “1937 m. gruodžio 4 ir 5 d. buvo suvaidintas religinio turinio veikalas, kurio titulas, deja, T. Kipo dienoraštyje nepažymėtas”.
Buvau šio vaidinimo dalyvis ir atsimenu, taip pat su dienoraščio pagalba, kad tais metais buvo vaidinta kažkurio anglų autoriaus “Pranašystė”. Tai tragiška istorija apie aršų katalikų priešą, Northumberlando kunigaikštį, kuris reformacijos įkarštyje persekiojo katalikus. Jam išvarant iš vieno vienuolyno katalikus, senas vienuolyno abatas rūsčiai piktą kunigaikštį prakeikia, pranašaudamas jam blogą galą. Vėliau vaidinime ir vystosi tos vienuolio pranašystės. Kunigaikščio sūnus tampa katalikų kunigu ir, piktadariui sunkiai kunigaikštį durklu sužeidus, dar spėja suteikti savo atsivertusiam į katalikų tikėjimą tėvui paskutinius sakramentus.
Vaidinimą režisavo J. Monkevičius, Valstybės teatro aktorius ir vėliau režisierius. Jis žuvo vokiečių okupacijos metais, nušautas banditų netoli savo namų Kauno Žaliakalnyje. Repeticijose jam padėjo Bronė Kurmytė ir Antanas Škėma, tremtyje tapęs rašytoju ir žuvęs automobilio katastrofoje. Prieš spektaklius jis artistus ir grimuodavo.
Be T. Kipo dienoraštyje minėtų dviejų spektaklių gruodžio 4 ir 5 d., dar buvo du spektakliai gruodžio 7 ir 8 d. Po paskutinio vaidinimo gruodžio 8 d. bendrabučio valgykloje buvo suruošta visų mokinių labai laukta “paskutinė vakarienė”, kurioje aktoriai ir jų vadovai buvo vaišinami įvairiais gardumynais, alumi ir vynu.
Sūnaus vaidmenį šiame vaidinime atliko VII klasės mokinys Bliumentalis, kuris vėliau repatrijavo į Vokietiją, ten tapo vokiečių kariuomenės karininku ir žuvo prie Leningrado. Piktadarys, nudūręs kunigaikštį, buvo Stasys Butkevičius. Kunigaikštis, perdurtas ir be sąmonės keliamas ant suolo, premjeroje pats užsikėlė savo ilgas kojas, kas salėje sukėlė mokinių prunkštimą. Po vakarienės 16 metų “kunigaikštis”, įšilęs nuo išgerto vyno, pėsčias vidurnaktį žygiuodamas namo, nušalo kairiąją ausį. Kitą dieną gimnazijon jis atėjo tik į trečią pamoką, bet bausmės, kaip “užsipelnęs artistas”, negavo. Iki šios dienos jis mėgsta bažnytinį vyną, o kairioji ausis, šalnoms užėjus, kartais paskausta.
Vaidinimo dalyvis