Antanas Maceina
(Žodis, tartas LKM Akademijos Čikagos židinio posėdyje, įteikiant kun. dr. J. Prunskio fondo premiją už 1973 m. religinį veikalą)
Malonūs Akademijos nariai,
Mielosios viešnios ir svečiai!
Negalėdamas dalyvauti šiose iškilmėse patsai, atskubu į jas savo žodžiu, kad pareikščiau juo savo padėką tėvelio G. Kijausko vadovaujamai komisijai ir savo pagarbą kun. dr. J. Prunskiui, kurių sprendimu bei įnašu buvo pagerbta manoji knyga "Krikščionis pasaulyje",sklaidanti pasauliškio vaidmenį išganymo istorijoje.
Tai tema, iškilusi jau Evangelijoje Mortos bei Marijos santykiu su Kristumi, apsilankiusiu jųdviejų namuose. "Morta turėjo daug visokio darbo su patarnavimu" (Lk 10, 40), tuo tarpu Marija sėdėjo "prie Viešpaties kojų ir klausėsi Jo žodžių" (Lk 10, 39). O kai Morta paprašė Išganytoją, kad šis pasiųstų Mariją jai padėtų, ji išgirdo, esą ji yra "susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno", būtent, to, ką vykdo Marija, nes ji kaip tik "pasirinko geriausią dalią" (Lk 10, 42).
Ir štai, šis "unum necessarium" Krikščionybės istorijoje turėjo nepaprastos reikšmės. Jis perskėlė Bažnyčios narių veiklą, perskeldamas ir juos pačius: vieni turėjo "visokio darbo", kiti tarėsi sėdį prie Viešpaties kojų ir klausą Jo žodžių. Pasauliškiai savaime atsidūrė šio "visokio darbo" pusėje, vadinasi, Mortos pašonėje, pasirinkdami, tiesa, reikalingą, tačiau vis dėlto ne pačią geriausią dalią. Geriausia tekusi dvasiškiam, o ypač vienuoliam.
Manoji knyga kaip tik ir norėtų atitiesti aną pasauliškių menkavertybės jausmą, nes man atrodo, kad Išganytojo atsakymo Mortai mes nesame supratę. Man atrodo, kad minėtais žodžiais Kristus anaiptol nesustoto vienas priešais kitą "visokio darbo" ir Jo žodžių klausymo kaip objektyvių gyvenimo sričių. Tai, kas Išganytojui čia rūpi, yra subjektyvus santykis su Juo pačiu, būtent: ar žmogus priima Kristų Į savo namus kaip svečią ar kaip Mokytoją.Mortai Kristus buvo svečias, vadinasi, tai, kas užeina ir vėl išeina. Tiesa, svečią reikia gražiai priimti bei pavaišinti. Tačiau tuo viskas ir baigiasi: svečias nepasilieka.Tuo tarpu Marijai Kristus buvo Mokytojas, vadinasi, tai, kas ateina gilaus asmeninio žodžio pavidalu, uždega širdį ir joje gyvena kaip jos gyvybės šaltinis: mokytojas pasilieka.Užtat ir Mortos noras, kad Marija eitų jai padėti, buvo iš esmės ne kas kita, kaip noras, kad ir Marija pergyventų Išganytoją kaip svečią, vadinasi, kaip praeinantį kasdienos įvykį, o ne kaip pasiliekantį mūsų egzistencijos pradą.
Tad šitokį Mortos norą Kristus ir papeikė, nes Kristus niekur ir niekam nėra svečias, todėl niekeno ir neprivalo būti pergyvenamas kaip svečias. Kristus visur ir visiem yra Mokytojas.Sėdėti tad prie Jo kojų reikia kiekvienam ir kiekvienu atveju. Ne Mortos darbas, vadinasi, ta ar kita objektyvi sritis, trukdo pasisavinti Kristaus žodžius, o pergyvenimas Jo kaip svečio. Taip pat ne Marijos objektyvus sėdėjimas bei klausymas yra ana "geriausia dalia", bet pergyvenimas Išganytojo kaip Mokytojo. Kitaip tariant, viskas čia priklauso ne nuo objektyvaus darbo — šiokio ar tokio — o nuo subjektyvaus nusistatymo, kuris ir apsprendžia, ar žmogus renkasi aną "geriausią dalią", ar jos nesirenka. Pergyvendamas Kristų ne kaip savos egzistencijos praeinantį svečią, bet kaip pasiliekantį Mokytoją, žmogus tuo pačiu jau stoja Marijos pusėn, vis tiek ar jis būtų šeimos tėvas bei motina, ar visuomenininkas, ar žurnalistas, ar mokslininkas, ar menininkas, ar technikas. Visur tada Kristus yra jo egzistencijos viduje, o ne tik prie jo kasdienos stalo. Tai reiškia, kad kiekvienas krikščionis privalo būti Marija, o ne Morta. Krikščionybėje nėra sričių, kurios priklausytų tik Mortai ir todėl jose dirbantį žmogų atplėštų nuo anos geriausios dalios. Taip pat nėra sričių, kurios priklausytų tik Marijai ir todėl jose buvojantį žmogų savaime pasodintų prie Viešpaties kojų. Bažnyčios padalinimas pagal šitokį dvilypumą yra didžiulis istorinis nesusipratimas, nes Morta ir Marija yra prasmens ne darbų bei sričių, o nusistatymų, būtent: Kristaus kaip svečio ir Kristaus kaip Mokytojo atžvilgiu. Tai mintis, kuria yra pagrįsta manoji knyga.
Todėl man buvo džiugu patirti, kad šios minties sklaida komisijos buvo pripažinta verta religinės premijos. Atrodo, kad jau laikas įsisąmoninti, jog pasauliškis yra ne kokia profaninė, bet giliausia prasme sakralinė būtybė ir kad todėl jo veikla yra anaiptol ne Kristaus-svečio, o Kristaus-Mokytojo pergyvenimo vykdymas pasaulyje. Pasauliškis nėra Morta, kaip tai jam buvo įtaigaujama ilgus amžius. Mortos sąmonė, paverčianti Išganytoją svečiu mūsų gyvenime, pasauliškiui yra taip lygiai svetima, kaip ir dvasiškiui bei vienuoliui. Štai ko nesame dar pakankamai suvokę. Todėl perkeldami pasauliškį į Mortos virtuvę, mes suprofaniname žmogų, pašvęstą Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais; suprofaniname todėl, kad manome esą pats jo darbas jam kliudąs priimti Kristų kaip Mokytoją į šio darbo vietovę. Tuo suprofaniname ir pačias pasaulines tarnybas, kurias pasauliškis eina, nes visas jas paverčiame ne Kristaus-Mokytojo, o tik Kristaus-svečio buveine. Tai pati didžiausia klaida, kokią tik krikščionys galėjo padaryti savo istorijoje. Atitiesti šią klaidą arba bent ją parodyti, keliant aikštėn bei pabrėžiant pasauliškio darbų sakrališkumą, ir yra mano knygos uždavinys.
Štai kodėl ir man suteiktą premiją ašen pergyvenu ne tiek kaip asmeninių mano pastangų, kiek kaip anos atsitiesiančios pasauliškio sąmonės pripažinimą, už kurį priklauso visų pasauliškių — ne tik mano paties — gili padėka bei pagarba tiek vertinimo komisijai, tiek šios premijos steigėjui.