Marija Eivaitė
Hermann Hesse beveik mums visiems yra žinomas arba bent girdėtas, nes jo veikalai pasiekė aukščiausią populiarumo laipsnį paskutiniuoju laikotarpiu, kai "hippies" ir "flower children" visiems dainavo apie meilę, taiką ir sugrįžimą į gamtą. Jo veikalai plačiausiai skaitomi čia, Amerikoje, ypač jaunimo tarpe. Jo romanai susilaukė daug dėmesio. Jaunimas juos, tur būt, ypač mėgsta dėl to, kad jie tiksliausiai pataiko į dabartines jų problemas ir gyvenimo krizes. Jaunimas drauge su šių romanų vaizduojamais charakteriais ieško teisingo kelio ir gyvenimo prasmės technologiniame pasaulyje.
Hermann Hesse gimė 1877 m. liepos 22 d. Vokietijoje. Kartu su savo penkiais broliais jis užaugo tokioje aplinkoje, kur vyravo ne viena, bet kelios kalbos ir religijos. Jo dėdė, buvęs ilgametis misijonierius Indijoje, dalinosi su Hermanu indiškais ir orientališkais įspūdžiais. Hermano dėdienė buvo prancūzė, mama — vokietė protestantė, o tėvas — estas katalikas. Kadangi jo tėvai taip pat užsiėmė misijonierišku apaštalavimu, tai jų namuose visados susiburdavo visokių žmonių iš visų pasaulio kampų.
Mokslu H. Hesse nepasižymėjo. Nerasdamas jokio pasitenkinimo mokyklose ir seminarijoje, iš jų pabėgo. Tėvas nevertė jo grįžti atgal į mokyklą, bet leido tapti amatininku spaustuvėje.
Jau artėjant pirmajam pasauliniam karui, Hesse pasižymėjo literatūriniuose baruose, laimėjo premijas, ir pirmieji jo darbai buvo su įdomumu apsčiai skaitomi. Tačiau karas jam sukėlė ir daug nepasitenkinimo. Priešindamasis karui, jo tikslams ir pasekmėms, jis persikėlė 1912 m. su žmona į Šveicariją. Ten jis gavo pilietybę ir pasiliko gyventi iki mirties. Šveicarijoje jis stebėjo vis augantį vokiečių tautinį šovinizmą ir humanitarinių bei intelektualinių vertybių niekinimą. Prieš antrąjį pasaulinį karą ir jo metu jis stipriai išsireikšdavo prieš vokiečių partinį režimą ir jo vadovus. Naciai į tai smarkiai reagavo ir visas jo knygas išėmė iš spaustuvių bei knygynų. Nežiūrint to, jam buvo suteikta, šalia visokių kitokių premijų, 1946 m. Nobelio premija, ypač už jo romaną "Glass Bead Game" (Das Glasperlenspiel). H. Hesse mirė 1962 m.
Visuose jo veikaluose yra daug autobiografinių elementų. Pirmuosiuose romanuose jis aštriai kritikuoja mokyklas ir pedagogiką, pvz. "Peter Camenzind". Kai kurių kitų romanų, pvz. "Demian" tema yra psichoanalizė ir kartu jautraus bei vienišo žmogaus laimės ir pasitenkinimo ieškojimas. Su romanu "Steppenwolf", galima sakyti, įvyko jo stiliaus ir temos persilaužimas. Šitame romane, kaip ir "Narziss und Goldmund" ir "Glass Bead Game", Hesse išdėsto ir svarsto gyvenimo filosofiją bei moderniojo žmogaus vietą pasaulyje ir paklusnumą tradicijoms.
Hesse sakė, kad įtakingiausi elementai ir žmonės jo gyvenime buvo jo tėvų krikščioniška dvasia, kiniečių literatai ir Friedrich Nietzsche.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo didelis menininkų, literatų ir mokslininkų susirūpinimas Vokietijos ateitimi. Devynioliktame amžiuje Vokietijoje klestėjo racionalizmas ir didelė technikos pažanga. Tuo metu rytiniai kraštai buvo pilni mistikos ir paslapčių. Rytinio žmogaus religija buvo glaudžiai surišta su jo vidumi. Žmogus ten atrodė laimingas, pilnas dvasinės stiprybės. Hesse, kaip ir daugelis kitų tuo metu, nuvažiavo į Indiją pasisemti jų religijos ir įsigilinti į indų mistikos pasaulį. Bet ten nuvykęs jis pamatė, kad Indija jau buvo "sueuropėjusi", dėl to grįžo atgal į savo namus, įsitikinęs, kad šiaurės žmogus turi ieškoti ir kurti savo naują pasaulį šiauriniame žemės pusrutulyje. Jo romanas "Siddhartha" atsirado 1922 m., po kelionės į Indiją.
Siddhartha — jaunuolis, nerasdamas gyvenimo prasmės, palieka tėvus ir išeina su draugu Govinda pas asketus — Samanas. Pabuvojęs pas juos trejus metus, išeina ieškoti Buddhos. Ten išklausęs Gotamos (Buddha) pamokslų, Siddhartha jį palieka, pereina per upę ir sutinka mergaitę, Kamalą, ją įsimyli ir drauge su ja gyvena. Jis pasidaro labai turtingas, bet ir šis pasaulis jo nesulaiko. Jis neranda dvasinės pusiausvyros. Nieko nesakydamas Kamalai, jis išeina ir ją palieka nėščią. Prieina vėl prie upės, nuliūdęs ir be vilties, nori nusiskandinti. Bet lyg kažkoks balsas jį sulaiko, jis pasilieka prie upės mąstyti. Apsistoja pas Vasudevą, kuris perkelia laiveliu žmones nuo vieno upės kranto į kitą. Čia jis išmoksta savotiško laiko paslapčių ir pasaulio supratimo. Po dvylikos metų ateina pas jį Kamala, bet čia ji miršta nuo nuodingos gyvatės įkandimo. Pasilieka tik sūnus, kuris vėliau pabėga nuo Siddharthos. Siddhartha dabar pajunta naują skausmą — netenka sūnaus meilės. Pasenęs Vasudeva išeina mirti, ir Siddharthai tenka perimti jo darbą. Jis taip pat pasiekia aukščiausiąjį Buddhos laipsnį, t.y. dvasinę ramybę ir tobulumą. Jis pagaliau atranda save. Ir kai jo draugas Govinda netikėtai užeina, pastebi jo veide tą pasiektą tobulumo laipsnį.
Knygoje yra vaizduojama dvejopas pasaulis — dvasinis ir jausminis ir taip pat galutinė šių dviejų pasaulių sintezė. Dvylika knygos skyrių galima suskirstyti į tris dalis. Kiekviena dalis apima po dvidešimt Siddharthos gyvenimo metų. Pirmoje dalyje Siddhartha gyvena vienoje upės pusėje vaiko nekaltybės pasaulyje. Jis išeina iš namų ir pabūna pas asketus. Šis gyvenimas yra dvasinis. Antroje dalyje jis peržengia upę ir gyvena kitoje pusėje su Kamala. Tai yra jausminis pasaulis. Trečioje dalyje Siddhartha gyvena ant upės, simbolizuojančios abiejų gyvenimų sintezę. Tos sintezės elementai yra dvasinė meilė Vasudevai ir jausminė meilė Kamalai.
Hesse parodo žmogaus išsivystymo kelią palaipsniui. Šis žmogaus išsivystymas, sujungtas su knygos struktūra, yra parodomas fiziniais atsibudimais, kuriuos reikia suprasti kaip naujas dvasines fazes. Siddharthos vaikystė yra žmogaus nekaltumo laikas. Tą nekaltumą jis praranda, kai atsibunda ir nutaria palikti tėvus, kad galėtų "užaugti". Antrasis atsibudimas — kai, begyvendamas su Kamala, jis supranta, kad visas jo ligšiolinis gyvenimas buvo tik klaidžiojimas. Jis jaučiasi kaltas. Šioje padėtyje žmogus arba nusižudo, arba yra nulydimas į tą aukščiausiąjį žmogaus išsivystymą, kurį Siddhartha ir pasiekia. Šis naujas atgimimas įvyksta prie upės, kai Siddhartha trečiąjį kartą atbunda.
Redakcijos pastaba. Čia skaitėme mintis, kurias sukėlė H. Hesse romanas ’"Siddhartha" jaunuolei. Dabar kun. V. Bagdanavičius, kuris perskaitė minėtą romaną ir taip pat šį M. Eivaitės rašinį, pasakys, ką jis apie tai galvoja.
Man beskaitant šį romaną kilo nuostaba, kodėl Amerikos jaunimas taip juo susidomėjo. Jame aš neradau jokių aštrių idėjų ar pasiūlymų, bet greičiau nusileidimą ir pasidavimą. Jame aš pastebėjau lyg ir tris temas: 1. Tėvo ir sūnaus problemą, liudijamą sūnaus išėjimu iš namų. 2. Savotišką dievybės sampratą, sudarytą iš Indijos religinių liekanų, kaip pvz. Pats, Prajapati, skiemuo "Om", amžinas tapsmas.3. Dorinis šios knygos pobūdis, pasižymįs tam tikra tuštuma, noru išsilaisvinti iš savęs paties niekinimo bei nepakankamo vertinimo ir besikartojąs gimimas (samsamara).
Ieškant priežasties, kodėl ši knyga patiko be rūpesčių išaugusiam jaunimui, atsakymą duoda pati knyga: "Aš niekada nieko nestokojau" (51 psl.). Šį pasakymą reikėtų suprasti ne tik ekonomine, bet ir dvasine prasme. Krikščionybės atsakymai, palyginus su šios knygos duodamais atsakymais, yra nepalyginamai pilnesnį ir turtingesni. Atrodo, tarsi jaunimas būtų persisotinęs krikščioniškųjų vertybių lobiu ir jau negalima jam pasiūlyti nieko didesnio. Vietoj to jis pasirenka savotišką dvasinio neturto kelią. Jis nori atsisėsti prie upės, stebėti jos tėkmę ir tokiu būdu užpildyti savo buvimą.
Visa tai liudija, kad jaunas žmogus nori grįžti į glaudesnius santykius su pačiu savim. Jis nori rasti glaudesnį sąryšį su savo jausmais. Idealizmas, atskyręs idealus nuo tikrovės, perdaug giliu tarpu yra išvarginęs žmogų. Žmogus ieško filosofijos, kuri jį vėl sumobilizuotų į savo formą išlaikančią visumą.
Tačiau jei taip yra su žmogumi, tai mums, kurie skelbiame krikščionybę, kyla klausimas: ar mūsų metodai atitinka šiandieninio žmogaus dvasią? Gal būt, kad jaunimo susidomėjimas šia knyga yra priekaištas mūsų teologams ir filosofams. Mūsų religinio gyvenimo mechanika yra pasidariusi per daug atsieta nuo atskiro žmogaus išgyvenimų. O mūsų filosofai, nerasdami organiško ryšio tarp kasdieninio bei technikinio mūsų gyvenimo ir to, ką mes vadiname transcendentiniu pažinimu, yra pasidarę neįdomūs pokalbininkai. Dėl to teisingai pastebi M. Eivaitė, kad šios knygos autorius ieško religijos, glaudžiai susijusios su jo vidine visuma.
Jaunimas yra kviečiamas dalyvauti “Laiškų Lietuviams” konkurse. Konkurso straipsnius galima rašyti bet kokia jaunimo problema. Daugiau informacijų apie konkursą yra paskutiniame šio numerio puslapyje. Nors konkursas baigiasi gruodžio 31 d., bet patariame nelaukti, nes paskui gali pritrūkti laiko. Dabar, atostogų metu, kaip tik būtų geriausia parašyti konkursinį straipsni. Praktika parodė, kad jaunimas gali lengvai konkuruoti su vyresniaisiais ir laimėti premijas. Nepraleiskite progos lengvai laimėti 150 dolerių!