(Tęsinys)
A. Paškus
Šiuo metu dažnai girdime linksniuojant, kad veiksmas esąs leistinas tol ir tada, kol ir kada juo niekas nėra nuskriaudžiamas. Taigi ir lytinis aktas yra leistinas tol, kol jis nieko nenuskriaudžia. Šitoks principas prileidžia, kad yra individualių žmogiškų veiksmų, neturinčių jokios įtakos kitiems. Tokiai veiksmų grupei priklausąs ir lytinis aktas. Mylimųjų glėby pasislėpusi lytinė meilė nedaranti niekam skriaudos. Bet iš tikrųjų kiekvienas žmogaus veiksmas (vidinis ar išorinis) tiesioginiu ar netiesioginiu būdu veikia kitus žmones. Negalima juk nei paties žmogaus, nei jo veiksmų suprasti be ryšio su kitais. Ar grupės narys yra sveikas ar ligonis, sukčius ar šventasis, normalus ar išprotėjęs, išvystęs savo talentus ar ne — visa tai veikia ir jo bendruomenę.
Juk jo paliktą tuštumą turi kiti užpildyti. Jo padarytas klaidas privalo kiti atitaisyti. Tad ir lytinis aktas nėra neutralus. Jis taip pat partneriuose palieka teigiamas ar neigiamas pasekmes, fiziniais ar psichiniais pavidalais. Prileiskime, kad fizinių seksualinio akto pasekmių (ligų, nėštumo) galima išvengti, nors praktikoje ne visada taip būna. Apsiribokime vis dėlto tik psichologinėmis akto pasekmėmis. Žinoma, tos pasekmės kartais būna tokios subtilios, kad mūsų turimi grubūs psichologijos mokslų instrumentai dažnai jų nepajėgia išmatuoti. Užtat abu partneriai turėtų rūpestingai įsiskverbti į pačias pagrindines savo veiksmų priežastis. Jie turėtų save klausti, kokių motyvų vedini jie eina į lytinius santykius: meilės, malonumo, keršto, paguodos, vienatvės? Ar lytine meile nepažeidžiami partnerių įsitikinimai, pasaulėžiūra, tikėjimas? Neapsigaukime — psichologiškai yra pavojinga išplėšti individą iš jo vertybių ir jį suformavusios kultūros konteksto. Bet kaipgi yra su tais, kurie vienas kitą sutinka su abipuse pagarba ir meile? Psichologiškai į šį klausimą nėra lengva atsakyti. P. Bertocci savo puikioje knygoje "Sex, Love, and the Person" įžvalgiai šį klausimą nagrinėja. Meilė, jo nuomone, tegali arba augti, arba mirti. Kitos alternatyvos jai nėra. O meilė auga tik tada, kai dalinasi visomis mylimųjų vertybėmis ir visomis jų gyvenimo aplinkybėmis. Negali meilė tapti partnerius jungiančiąja jėga, negali ji skleistis, neįleidus šaknų į mylimųjų ir jų bendruomenės kasdieninį gyvenimą. O tokios sąlygos tegalimos tik monogaminėje moterystėje. Užtat, psichologiškai kalbant, visa priešvedybinio sekso blogybė yra ta, kad nesudaro meilės augimui būtinų sąlygų.
Ypač brendimo amžiuje, kol emocinis augimas neina kartu su fiziniu, lytinių santykių žala asmenybei darosi labai reali. Gal ne be reikalo žymus amerikiečių psichiatras David Mace savo studijų išvadose taip sako: "Merginos ir vaikinai, kurie neturėjo santykių prieš vedybas, pasiekia geresnės darnos moterystėje ir turi mažiau galimybių skyryboms už tuos, kurie prieš vedybas santykiavo... Nekaltieji yra geresnė medžiaga vedyboms" (Medical Aspects of Human Sexuality, Nov. 1968, 21). Toliau toje pačioje studijoje pastebima, kad psichologiškai stiprios asmenybės nepasiduoda lytiniam palaidumui.
O kaip su tuo mitu, pamokslaujančiu už seksą be baimės, kaltės ir nuodėmės? Atsakymas į šį klausimą veda visų pirma į kitą gilesnį klausimą: ar aplamai iš žmonių santykių galima pašalinti baimę ir kaltę? Juk lytinė meilė savo esme yra ne kas kita, kaip intymūs dviejų žmonių santykiai. O asmenų bendravime vienas žmogus išgyvena kitą žmogų arba žmonių grupę ir kaip grėsmę, ir kaip dovaną sau. Kitas juk gali manojo "aš" pasaulį praturtinti ir nuskurdinti, sutvirtinti ir susilpninti. Tą pat aš galiu padaryti ir kitiems, į mano orbitą patekusiems, asmenims. Žmonių santykiuose šie grėsmės-baimės ir dovanos-vilties elementai visada pasilieka, tik jų poliai svyruoja. Tokia, mat, jau yra žmogaus egzistencinė struktūra. Šie grėsmės-baimės ir dovanos-vilties elementai neišvengiami ir lytiniuose santykiuose. Iš tikrųjų grėsmės rizika ir dovanos viltis lytinėje meilėje pasidaro daug didesnė. Tik kai seksualinis susitikimas įsilieja į tam tikrą asmens meilę, tada grėsmės-baimės aspektas labai sumažėja, bet neišnyksta. Jis pereina į kitą formą. Jei seksu visada galima kitą žmogų sužeisti, tai juo visada galima kitam asmeniui ir nusikalsti. Todėl bandyti kaltės galimybę iš lytinės meilės pašalinti reikštų mėginti ją nužmoginti.
Meilės augimui nepadeda nė lyčių lygybės mitas. Niekas, bent vakarų kultūroje, nebedrįs suabejoti, kad vyras ir moteris yra tie patys žmogiški asmenys. Kai kas vis dėlto suabejoja, ar vyriškosios ir moteriškosios lyties skirtumas paeina iš fiziologinių ir psichnių asmenybės klodų. Tačiau žmogiškųjų lyčių skirtumus suvesti tik į sociologines priežastis reikštų suardyti individo seksualinę tapatybę. Sodri ir patenkinanti lytinė meilė tegali būti tik tarp pilnakraujo vyro ir pilnakraujės moters, o ne tarp kokios nors bendrosios giminės individų arba, lietuviškai sakant, vištgaidžių.
Sekso mitų linksniavimą nutraukiant, nereikėtų pamiršti pornografijos ir homoseksualizmo iliuzijų. Pirmoji drįsta teigti, kad pornografija ne tik nekenkianti, bet dar žmogų gydanti. Vis dėlto galima paklausti, kaip šito mito sekėjai įrodys, kad primityvūs patologiniai lytinių aktų vaizdai (kine, žurnaluose, scenose) neiškreipia bręstančios vaizduotės? O kaip antrojo mito sekėjai mus įtikins, kad homoseksualizmas yra gražiausia žmogiškosios draugystės forma, aukščiausias meilės laipsnis? Nedera homoseksualų žeminti ar smerkti, bet taip pat būtų juokinga juos kelti į seksualinės tapatybės idealo viršūnę. Jei iš tiesų "gay is good", tai kodėl homoseksualai, tapę tėvais, nenori, kad jų vaikai pasidarytų tokie, kaip jie?
TIKRIEJI SEKSO MITAI
Iki šiol kalbėjome tik apie žmogų klaidinančias meilės iliuzijas. Paminėjome tik kelias, nors jų ištisi debesys teršia Amerikos padangę. Matyt, amerikietis, nusivylęs esama meile, ieško kitų kelių, priartinančių jį prie meilės idealo. Deja, daugelis tų kelių, nesiremiančių žmogiška tikrove, jį veda ne prie idealo, bet nuo jo tolyn. Pasidairinėję bent keliuose šiandieninės lytinės revoliucijos takuose, nesuradome juose nei eros, nei agapės pėdsakų, o tik vieną paklydusį aistros potraukį. Iš tiesų seksualinių dabarties iliuzijų pagrinde klaida yra ta, kad jos išplėšia seksą iš žmogiškosios asmenybės paveikslo, atskiria jį nuo erotinės ir etinės meilės dimensijų. Tai padarius, seksas pasilieka tik biologinis, tuščias, bereikšmis gestas. Čia kaip tik ir slypi pati didžiausioji sekso mitų nelaimė. Ši nelaimė gal yra blogesnė net už bet kokią gamtos jėgų sukeltą katastrofą, nes ji kerta į pačią gyvenimo ir meilės širdį. Ne veltui žinomas psichologas E. C. Kennedy mus įspėja: "Atskirti seksą nuo asmenybės reikštų dalyvauti raidiškame žmogaus sutrupinime, didžiausiame šios ar bet kokios kitos generacijos nusikaltime" (The Critic, March -April, 1972, 56). Kad šis įspėjimas nėra tik poetinė hiperbolė, galėtų patvirtinti ir protinės sveikatos specialistai. Deja, jų balsas per silpnas, kad galėtų pasiekti plačios visuomenės ausis. Jai palieka naudotis prieinamesnėmis komunikacijos priemonėmis — daugiausia kinų filmais. Tuose filmuose rodoma labai liūdna "meilė", kur susitinka ne žmonės, bet tik jų kūnai. Juose pamatome tik nuo asmenybės atskirto sekso veidą.
Dr. Ernst van den Haag, psichoanalistas ir daugelio knygų autorius, įtaria, kad amerikiečiai, nors daugiau lytiškai santykiauja, bet mažiau randa pasitenkinimo, nes jų lytiniuose santykiuose mažiau esą meilės, o be meilės seksas virsta tik mechaniška mankšta. Tad visai nesistebėtina, kad partneriai jaučiasi prislėgti, pavargę, nelaimingi. Mat, nemaža suaugusiųjų čia elgiasi taip, kaip šešiolikmečiai berniokai, labai smalsūs, bet mažai težiną apie savo jausmus bei emocijas. Jie ieško sekso tik dėl sekso. Tačiau subrendęs individas žino, kad tik mėgstant partnerį seksas darosi malonus, o partnerį mylint santykiai virsta džiaugsmingu bendravimu. Deja, modernieji sekso mitai meilės išmokyti negali, nes jie gyvūnišką seksą sulygina su žmogiškuoju, biologiją su dvasia. Jei tai tiesa, tai reikia klausti, kas tada atsitiks su romantine meile, viena iš ryškiausių spalvų lyčių draugystėje.
Paprastai seksas bent pradžioje yra gaubiamas erotinės romantikos. Be jos jis nustoja savo grožio. Puikioje Aldous Huxley satyroje "Brave New World" laukinis žmogus, pagautas desperacijos, nusižudo. Jo savižudybės priežastis yra ta, kad, ieškodamas romantinės meilės, tegalėjo surasti tik "instant" seksą. Vargu ar modernusis žmogus paseks to laukinio pėdomis, bet ir jis be romantikos teatras meilėje tik seksualinius santykius, seksualines varžybas, seksualinį pavydą. Argi be romantinės meilės neišseks vienas tų šaltinių, įkvepiančių poeziją, dainas, riteriškumą, pasiaukojimą? Ar be lytinės sublimacijos pasaulyje bebūtų galima kitus žmones mylėti ir jais rūpintis? Ar ekshibicionistinėje nevaržomos pornografijos aplinkoje gali skleistis tokios dorybės, kaip lojalumas, garbė, užuojauta, pasiaukojimas, švelnumas, pasitikėjimas kitais, labdarybė?
Užtat E. Mishan, žiūrėdamas į sekso mitus iš tolimesnės perspektyvos, kelia vakarų žmogui supurtantį klausimą: "Ar galima nepažabotą seksualinį nuolaidžiavimą suderinti su nuolatine bet kokios civilizacijos pažanga?" (Making the World Safe for Pornography, Encounter, March 1972, 26). Praeityje nauja civilizacija ar naujas amžius, pasirodęs senosios civilizacijos audinyje, visuomet buvo lydimas naujų sampratų, vertybių, tikslų, pažiūrų, bet niekuomet masinio, nepažaboto seksualinio palaidumo. Antra vertus, senasis Freudas aiškiai įrodė, kad kiekviename iš mūsų snaudžia giliai pasislėpusios infantiliškos, regresyvios jėgos. Lytinių pasireiškimų apribojimais visuomenė ir stengiasi apsisaugoti nuo tų demoniškų jėgų atgijimo. Deja, gašlios aplinkos žadinami ir grobuoniško komercinio oportunizmo palaikomi, karnalinio malonumo lūkesčiai gali peržengti galimas pasitenkinimo ribas. Taip vis stipresnių orginių pergyvenimų beieškant, atsipalaidavusios grubios aistros pastūmės žmoniją į barbarizmą. (b.d.)