]. VENCKUS, S.].
Šiemet sueina 100 metų nuo N. A. Berdyaevo gimimo (1874-1948). Tai buvo tikrai didelis, žymus žmogus. Jis pats apie save taip sako: "Aš nesu niekas kitas, o tik tiesos ieškotojas ir tyrinėtojas kelio į Dievą. Esu sukilėlis, egzistencialistas filosofas, bet nenoriu būti joks mokytojas ar vadovas". O vis dėlto pasaulis jį laiko ir mokytoju, ir vadovu. Jis yra tautų ir pasaulėžiūrų, ateizmo ir krikščionybės, naujos antropologijos ir naujos kūrybos kryžkelėje. Palikęs marksizmą ir komunizmą, jis pasidarė didžiausias krikščionybės gynėjas. Jis buvo ir savo raštais tebėra didžiausias kovotojas prieš materializmą.
BERDYAEVO KILMĖ
Berdyaevas gimė Kieve 1874 m. aukšto kariškio šeimoje. Jo šeima iš kartos į kartą yra davusi žymių generolų. Tėvas buvo liberališkų pažiūrų, kaip ir visi, kurie užimdavo aukštas vietas caro kariuomenėje. Motina buvo karališkos kilmės — princesė Kudaševa, pusiau prancūzė, susigiminiavusi su garsia prancūzų šeima Choiseul, davusia Prancūzijai daug kariškių ir diplomatų. Ji taip pat priklausė ir lenkų aristokratijai. Nors ji buvo krikštyta stačiatikių bažnyčioje, bet širdyje buvo labai palanki katalikybei. Buvo silpnos sveikatos, tad sūnus Nikalojus jaunystę praleido nelabai linksmai: be banketų, be šokių, be pasilinksminimų su aristokratiška jaunuomene. Tėvas ir sūnų norėjo ruošti kariškai karjerai, tad leido į kadetų mokyklą, kur berniukai, jau dėvėdami karišką uniformą ir laikydamiesi kariškos drausmės, buvo auklėjami karininkų luomui. Jis ten išbuvo šešerius metus, bet kariško luomo nepamilo. Baigęs tą mokyklą, įstojo į Kievo universitetą studijuoti teisę.
MARKSISTAS
Berniukas, augdamas prie sergančios motinos, neturėjo linksmo gyvenimo, todėl pasidarė labai vienišas. Jis labai daug skai-
N. A. Berdyaev
tė. Dar tik 14 metų būdamas, jau skaitė Kantą, Dostoyevskį, Tolstojų, o taip pat ir svetimus rašytojus: Dickensą, Ibseną, Balsacą. Jaunas studentas matė liūdną, vargingą rusų liaudies gyvenimą. Jam atrodė, kad tik marksizmas gali tuos tamsius žemdirbius ir fabrikų darbininkus išgelbėti iš kapitalizmo vergijos. Tad šis jaunas ir talentingas studentas su kūnu ir dvasia atsiduoda marksizmui, tapdamas net vadovu savo draugams. Budri policija susekė jo revoliucinę veiklą, sugavo ir areštavo. Buvo teismas. Tokie aristokratų teismai visiems buvo labai nemalonūs: giminėms, visuomenei ir valdžiai. Teismas Nikalojų nuteisė ir ištrėmė trejiems metams į Vologdą (į šiaurę nuo Maskvos, taigi ne į Sibirą). Gal didžiausia bausmė jam buvo ta, kad išvarė iš universiteto, negalėjo gauti diplomo. Tokie žmonės paprastai tapdavo profesionalais revoliucionieriais.
Po ištrėmimo Berdyaevas apsistojo Petrapilyje. Jaunas 27 metų vyras jau buvo labai subrendęs, nes daug skaitė ir kentėjo ištrėmime. Ieškojo darbo. Jis buvo marksistas ir taip pat turėjo būti ateistas, nes to reikalavo partija, tačiau pats savęs nelaikė tikru ateistu, niekad negalėjo būti tikras, kad nebūtų Dievo. Jis marksizmui netiko, nes norėjo laisvės, kurios partija nedavė. Jis jautėsi turįs sielą, kurios marksistai nepripažįsta. Jis iš partijos savaime iškrito. Jo draugai marksistai suprato, jog jis marksizmui netinkąs, bet jo per daug nepersekiojo, nors vieną kitą kartą buvo areštuotas. Leninas leido jam išvažiuoti iš Rusijos. Stalinas, žinoma, to nebūtų padaręs.
UŽSIENYJE
Kadangi jis neturėjo universiteto diplomo, tai niekur negalėjo profesoriauti, bet kur tik ilgesniam laikui apsistodavo, vis įkurdavo kokį nors žurnalą (pvz. Paryžiuje "Put") arba įsteigdavo mokslo akademiją ar kursus, kur pats skaitydavo paskaitas rusų emigrantams religinėmis temomis. Berdyaevas, kilęs iš aristokratų šeimos, visados pasižymėjo savo aristokratiškomis manieromis, kuriomis labai visus patraukdavo. Berlyne buvo labai susidraugavęs, su grafu Keyserling, Max Scheler, Oswald Spengler, o Paryžiuje — ypač su Jacgues Maritain. Tokie žymūs ir garbingi žmonės Berdyaevui buvo didelė pagalba. Jie vertė jo knygas į vokiečių, prancūzų, anglų kalbas. Knygų rašymas buvo pats svarbiausias Berdyaevo užsiėmimas. Tiek daug skaitęs, patyręs ir pergyvenęs, jis turėjo apie ką rašyti. Puikiai pažinojo Rusiją, jos rašytojus, marksizmą, leninizmą, stalinizmą ir komunizmą, koks jis dabar yra, tad galėjo kompetentingai išdėstyti pačias aktualiausias socialines, filosofines ir religines problemas. Jo mintys lengvai plaukia, lyg upės vanduo.
EGZISTENCIALISTAS
Berdyaevas save vadina egzistencialistu. Jam rūpi žmogus, kuris egzistuoja nuo savo prasidėjimo iki mirties, o taip pat ir po mirties. Ta konkreti žmogiškoji egzistencija su visomis savo problemomis ir kančiomis yra Berdyaevo studijuojama. Jis ieško priemonių, kaip žmogiškajai egzistencijai padėti.
Pirmuoju egzistencialistu yra laikomas Soren Kierkegaard (1813-1855), Danijos filosofas. Jo nuomone, didžiausia žmogiškosios egzistencijos nelaimė yra baimė (anxiety). Žmogaus ribotumas jam sukelia baimę, kad jis nesugebės kovoti su visomis gyvenimo problemomis. Prie to prisideda nusiminimas (frustration) ir nesubrendimas (immaturity). Kaip tokiam žmogui padėti? Kierkegaard pavyzdžiu ima Abraomą, iš kurio Dievas pareikalavo pačios didžiausios aukos — paaukoti ant aukuro savo sūnų Izaoką. Abraomo pasitikėjimas Dievu išėjo jam į naudą. Kiekvienas žmogus turįs taip elgtis.
Berdyaevo egzistencializmas vadinamas eskatologiškuojuegzistencializmu. Graikų žodis eschatosreiškia paskutinis, galutinis. Tai yra paskutinis žmogaus egzistencijos tarpsnis — amžinybė. Berdyaevui visą gyvenimą didelį įspūdį darė amžinybė, nemirtingumas, žmogaus išganymas.
Jis labai brangino laisvę, dėl to ir nuo komunizmo nusigręžė. Jisai suprato, kad Dievas pačiam žmogui leidžia apsispręsti ir vairuoti savo laivelį per žemiškojo gyvenimo jūrą į nesibaigiančią amžinybę. Tad žmogus turi būti visiškai laisvas.
Jo raštuose yra labai daug gražių minčių apie krikščionybę. Jo nuomone, tik krikščionybė galinti pataisyti visuomenę ir ištobulinti žmogiškąją egzistenciją. Berdyaevas buvo stačiatikis, bet labai artimas katalikybei. Į katalikų tikėjimą jis neperėjo dėl to, kad norėjo apaštalauti tarp rusų išeivijos. Rusai yra stačiatikiai, tad nebūtų priėmę kataliko minčių. Jis nematė esminio skirtumo tarp katalikų ir stačiatikių tikėjimo.
Kiekvienam patartina paskaityti Berdyaevo raštus, nes, juos skaitydamas, žmogus nė nepasijunta, kaip tampa kilnesnis.