BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XVII. PROVINCIJOLO PAKEITIMAS
Rašant apie provincijolo pakeitimą, bus naudinga priminti, kad Lietuvos Jėzuitų Provincija buvo atkurta 1930 m. kovo 19 dieną ir jos vadovybė buvo pavesta T. Kipui. Kadangi Lietuvos provincija dar priklausė nuo Vokiečių jėzuitų provincijos, tikrasis jos vyresnysis buvo T. Bley. Turint tai galvoje, bus pravartu pasižiūrėti į visuomenės atsiliepimus, pasirodžiusius žodžiu ar raštu apie tėvų jėzuitų nuveiktus darbus.
Minėdami jėzuitų veiklą iki 1934 m., Lietuvos laikraščiai, apskritai, teigiamai atsiliepdavo apie jėzuitų darbus, nors kartais kritiškai žiūrėdavo į T. Kipo asmenį.1 1934 m. sausio mėnesį "Tėvų Žemėje" pasirodė labai nepalankus straipsnis apie Vokietiją ir T. Kipą. Straipsnio turinys buvo aptartas konfratrų, mokytojų bei tėvų komiteto posėdžiuose. Katalikų spaudoje T. Kipą gynė T. Venckus, sumaniai ir objektyviai atremdamas "Tėvų Žemės" priekaištus.2 T. Venckaus straipsnis buvo išverstas į vokiečių kalbą ir nusiųstas susipažint T. Bley. Kadangi "Tėvų Žemės" priekaištai buvo neteisingi, T. Kipas gavo daug gražių laiškų iš buvusių jėzuitų gimnazijos mokinių, Kauno miesto burmistro A. Merkio ir mokinių tėvų.
1934 m. vasario 1 dieną aukštesniųjų mokyklų inspektorius Stasys Čiurlionis papasakojo T. Kipui, kaip biauriai (gemein) apie jėzuitų gimnaziją kalbėjęs švietimo ministerijoje inspektorius Melchijoras Račkauskas, kurį T. Kipas visuomet laikė veidmainiu.3 Vasario 6 dieną dar kartą posėdžiavo tėvų komitetas, ir posėdžio metu prof. Končius pakartojo "Tėvų Žemės" priekaištus. Bet kiti komiteto nariai jam nepritarė. Norėdamas sužinoti tiesą, vasario 8 dieną T. Kipą aplankė buvęs švietimo ministeris Leonas Bistras ir gavo reikalingų paaiškinimų. Į mėnesio pabaigą teisingumo ministerio žmona Žilinskienė pranešė T. Kipui, kad švietimo ministeris K. Šakenis pakeitęs savo teigiamą nuomonę apie jėzuitų gimnaziją.
Kovo 2-22 dienomis patvino Nemunas ir apsėmė jėzuitų gimnazijos rūsius. Nepaisydamas nosies infekcijos, T. Kipas pravedė jėzuitų bažnyčioje inteligentams rekolekcijas, už ką jam spaudoje nuoširdžiai padėkojo rekolekcijų dalyviai. Padėka, žinoma, buvo pastebėta plačios visuomenės ir atsvėrė neteisingus "Tėvų Žemės" priekaištus. Didįjį Ketvirtadienį T. Kipas gavo švietimo ministerijos laišką, kuriame buvo išskaičiuoti jėzuitų gimnazijos trūkumai. Laiškas buvo įkvėptas inspektoriaus M. Račkausko. Balandžio 3 dieną T. Kipas aplankė ministerį Šakenį ir jam išdėstė keletą neteisingų priekaištų. Ministeris sutiko apie tai pagalvoti. Kai balandžio 7 dieną tuo pačiu reikalu T. Kipas aplankė švietimo viceministerį K. Masiliūną, šis pasisiūlė teisingai informuoti spaudą apie jėzuitų gimnaziją; prižadėjo T. Kipui valdžios pagalbą ir pasakė, kad ministeris Šakenis apie jėzuitų gimnaziją pakeitęs savo neigiamą nuomonę. T. Kipas pastebi savo dienoraštyje, kad niekuomet taip gerai nesijautęs, kaip po šito pokalbio, nes dabar gimnazija galėsianti ramiai tęsti savo darbą.4
Gegužės pradžioje "Lietuvos Aidas" įdėjo trumpą straipsnį, kad T. Kipas pabaręs skautus. Tomis dienomis vienoje Kauno bažnyčioje buvo suteiktas Sutvirtinimo Sakramentas, ir skautai, vietoje išeiginių rūbų, pasirodė bažnyčioje su savo uniformomis. Tas jų elgesys nepatiko arkivysk. J. Skvireckui. Norėdamas išvengti panašaus incidento, T. Kipas paprašė mokinius priimant Sutvirtinimo Sakramentą dėvėti ne uniformas, bet išeiginius rūbus. Tas T. Kipo pageidavimas skautams nepatiko, ir kažin kas nusiskundęs "Lietuvos Aidui", kad T. Kipas skautus išbaręs. Gegužės 5 dieną T. Kipą aplankė "Lietuvos Aido" redaktorius ir išsiaiškino nesusipratimą. Sekančią dieną "Lietuvos Aidas'' parašė, kad T. Kipas skautų nebaręs. O kai T. Kipas, prašomas prezidento Smetonos, tą pačią dieną aplankė jo šeimą, skautai, pražygiavę pro prezidentūrą, pastebėjo ten esantį T. Kipą ir buvo maloniai nustebinti. Dar geresnį įspūdį padarė visuomenei prezidento apsilankymas jėzuitų gimnazijoje, kuri gegužės 23 dieną šventė savo įsteigimo dešimtmetį.
1934 m. birželio pabaigoje ir liepos pradžioje Kaune buvo švenčiamas Eucharistinis Kongresas. Porą savaičių prieš kongresą "Lietuvos Žiniose" tėvus jėzuitus puolė Rapolas Skipitis. Bet jie į jo straipsnį nereagavo.
1935 m. rugpiūčio-rugsėjo numeryje ir "Židinys" palietė tėvus jėzuitus. Religinio gyvenimo skyriuje, "Vienuolynai ir lietuvių katalikų aspiracijos" straipsnyje dr. Ig. Skrupskelis, "Židinio" redaktorius ir to straipsnio autorius, prikišo tėvams jėzuitams ir tėvams kapucinams, kad jie tebepriklauso vokiečių provincijoms. "Nors prieš keletą metų", taip rašė dr. Skrupskelis, "buvo skelbta, kad Lietuvoj buvo įsteigta savarankiška jėzuitų provincija, tačiau iš tikrųjų, rodos, galima kalbėti tik apie oficialų savarankiškumą: faktiškai Lietuvos jėzuitai tenkinasi viceprovincijolu, o visi Lietuvos Jėzaus Draugijos nariai priklauso Berlyno provincijai. Lietuvių tėvų ir vadinamųjų tėvelių reikalus tvarko vokietis provincijolas Tėvas Bley. Gal būt, dėl to vyriausias jėzuitų namų rektorius Kaune ir gimnazijos direktorius yra nelietuviai, nors jie ir yra didelės religinės kultūros ir nemažo patyrimo žmonės. Lietuviams tėvams, norintiems išeiti aukštuosius teologijos mokslus ir atlikti terciatą, T. Bley teleidžia važiuoti tik į vokiškąsias mokslo įstaigas. O kas nori tas mokslo pareigas atlikti ne vokiškų kraštų (pvz. Prancūzijos arba Belgijos) mokyklose, tiems tenka specialiai kreiptis net į patį jėzuitų ordino generolą. Beveik visi lietuviai, siunčiami atlikti filosofijos arba paprastųjų teologijos studijų, patenka tik į vokišką Valkenburgo mokslo įstaigą. Visa tai aiškiai rodo, kieno yra diriguojami ir kuria linkme kreipiami mūsų lietuviai jėzuitai. Tikėkime, kad taip elgdamiesi to kilnių tradicijų ir didelių kultūros nuopelnų ordino atstovai, vokiečiai jėzuitai neturi jokios piktos valios, tačiau, būdami tos, o ne kitos tautos vaikai, jie savaime savuosius aukščiau vertina ir daug ką padaro vokiškai. Turėdami galvoje religinio gyvenimo reikalus Lietuvoje ir specifiškas mūsų kultūrines gyvenimo sąlygas, tėvai jėzuitai turėtų pakeisti savo taktiką ir leisti lietuviams jėzuitams visiškai suaugti su savo kraštu. Jeigu darbo religinėje srityje mūsų krašte yra pakankamai, tai vokiečiai jėzuitai galėtų čia pasilikti kaip svečiai, bet ne kaip šeimininkai. Jaunosios lietuvių jėzuitų jėgos neturėtų būti blaškomos svetur, o koncentruojamos mūsų krašte. Lietuviai tėvai turėtų pamažu perimti ir jėzuitų ordino vadovybę Lietuvoje". Apgalvojęs jėzuitų ir kapucinų padėtį iš visų pusių, dr. Skrupskelis duoda jiems ir kitų patarimų. "Tiesa", rašė jis toliau, "kai kas gali pasakyti, kad vadovaujamoms vietoms kapucinų, jėzuitų ir kitų vienuolijų lietuvių vienuolių neužtektų. Tačiau čia galima paklausti, ar buvo pakankamai susirūpinta paruošti lietuvius kandidatus tokioms pareigoms. Jeigu lietuvių vienuolių iš tikrųjų dar nesuspėta paruošti, tai, bent šiuo metu, tektų susirūpinti pakeisti vokiečius viršininkus kitų tautybių vienuoliais. Jėzuitai ir kapucinai, pavyzdžiui, savo viršininkais Lietuvoje galėtų laikinai turėti mums draugiškų mažų tautų atstovus, sakysime belgus, arba holandus; viršininkais pas mus galėtų būti ir prancūzai, italai, net ispanai. Kad jie geriau už vokiečius galėtų mus suprasti, rodo ir saleziečių pavyzdys. Pvz. į kun. Petraičio paliktą prie Skirsnemunės ūkį šv. Jono Bosko įpėdiniai atsiuntė mums ne italus, bet lietuvius".
Nors paskutinieji du sakiniai nieko neįrodo, bet dr. Skrupskelio priekaištai yra aiškūs ir kai kurie labai neteisingi.
Pirma, straipsnio autorius tvirtina, kad "kas nori mokslo pareigas atlikti nevokiškų kraštų mokyklose, tiems tenka specialiai kreiptis net į patį ordino generolą". Apie tokio potvarkio egzistenciją niekam iš lie-
Valentinas Gustainis, “Lietuvos Aido” redaktorius.
tuvių jėzuitų neteko nugirsti, ir dr. Skrupskelis nesistengia įrodyti, kas ir kada tokį potvarkį yra išleidęs.
Antra, dr. Skrupskelis tvirtino, kad "beveik visi lietuviai, siunčiami atlikti filosofijos arba paprastųjų teologijos studijų, patenka tik į vokiška Valkenburgo mokslo įstaigą". Kai dr. Skrupskelis rašė savo straipsnį, Valkenburge studijavo 11 lietuvių jėzuitų, o Pullache, Pietų Vokietijos Provincijos kolegijoje, 5, taigi ne "beveik visi", bet du trečdaliai. T. Venckaus liudijimu, T. Bley siuntęs lietuvius jėzuitus į Valkenburgą tik taupumo sumetimais.
Trečia, dr. Skrupskelis sako, kad "jaunosios lietuvių jėzuitų jėgos neturėtų būti blaškomos svetur, o koncentruojamos mūsų krašte". Iš tiesų, 1935 metais svetur dirbo tik du lietuviai jėzuitai. Brolis Šimkevičius mokėsi dažytojo amato Valkenburge, o T. Bružikas apaštalavo JAV ir tai ne T. Bley "nublokštas", bet prašomas JAV lietuvių klebonų.
Ketvirta, dr. Skrupskelis tvirtina, kad "jėzuitai ir kapucinai savo viršininkais Lietuvoje galėtų laikinai turėti mums draugiškų mažų tautų atstovus, sakysime, belgus arba holandus; viršininkais pas mus galėtų būti ir prancūzai, italai, net ispanai". Žinoma, viršininkais galėtų būti bet kokios tautybės jėzuitai, bet Lietuvos Jėzuitų Provincijai reikėjo ne tiek viršininkų, kiek eilinių darbininkų, t.y. tėvų ir klierikų, norinčių ir sugebančių mokytojauti gimnazijoje, auklėti mokinius bendrabutyje ir įvesti naujokus į ordino gyvenimą. Pirmiau T. Bley tikėjosi gauti Lietuvai ispanų jėzuitų, bet jų negavo.5 Steigdamas Lietuvos Jėzuitų Provinciją, T. Generolas prašė kitų provincijų pagalbos, bet jos, būdamos apkrautos darbais, į T. Generolo prašymą nereagavo.
Parašęs minėtą straipsnį ir pastebėjęs, kad Lietuvos jėzuitus lankė T. Generolo vizitatorius, dr. Skrupskelis pasigyrė, kad tai buvo jo straipsnio pasekmė.6 Tuo tarpu nėra jokių duomenų, kurie jo tvirtinimą paremtų ar paneigtų. Bet T. Generolo atsiųstas vizitatorius susipažino su konkrečia Lietuvos jėzuitų padėtimi ir paliko viską taip, kaip buvo.7 Gruodžio 10 dieną dr. Skrupskelis aplankė T. Kipą ir paprašė sau rūpimų informacijų. Kai T. Kipas straipsnio autoriui per ištisas tris valandas paaiškino Lietuvos jėzuitų ir kitų provincijų padėtį, dr. Skrupskelis jam prisipažino, kai ką klaidingai supratęs bei parašęs ir dabar aiškiau matąs įvairių dalykų sąryšį.8
Gruodžio mėnesio 13 dieną T. Kipo rankose atsidūrė jo fotografijos nuospauda ir klišė, vaizduojanti jį vokiečio "karininko" uniformoje. Apie tai buvo rašyta praėjusiame skyriuje.
Pasibaigus T. Kipo kadencijai, 1936 m. kovo mėnesio 25 dieną buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos Jėzuitų Provincija. Provincijos vyresniuoju (Superior Provincialis) buvo paskirtas T. B. Andruška. Jėzaus Draugijos konstitucijų rėmuose Lietuvos Jėzuitų Provincija turėjo tik viceprovincijos rangą. Bet ji buvo nepriklausoma nuo Rytų Vokietijos jėzuitų provincijos ir galėjo tvarkytis savarankiškai.
Gavęs T. Generolo paskyrimą vadovauti Lietuvos Jėzuitų Provincijai, T. B. Andruška apstulbo ir manė, kad tai yra nesusipratimas. Tuo laiku jis vedė Kauno Kunigų Seminarijoje rekolekcijas ir greitai įsitikino, kad jis tikrai buvo paskirtas provincijolu. Jis manė, kad provincijos valdymas bus nelengvas ir priėmė paskyrimą nenoriai. Kadangi turėjo daug reikalų Kaune ir Šiauliuose, provincijolo pareigas perėmė tik balandžio mėnesio 22 dieną.9
Pasklidus žiniai, kad lietuvis perėmė provincijos vadovybę, daugelis jėzuitų draugų tuo nuoširdžiai džiaugėsi. Aplankęs jėzuitų gimnaziją ir išsikalbėjęs su tėvais, T. Andruška grįžo į Šiaulius ir pradėjo galvoti apie provincijos valdymą. Šiauliuose jis buvo gerokai įsiskolinęs ir neskubėjo vykti į Kauną, kur buvo patogiau valdyti provinciją. Tuo tarpu sklido gandai, kad provinciją vis tebevaldąs T. Kipas. Tuokart T. Andruška apramino skolininkus ir, patariamas T. Generolo bei provincijos konsultorių, ryžosi persikelti į Kauną. Prieš tai jis aplankė Kauno Jėzuitų Gimnaziją, nuodugniai susipažino su visų konfratrų darbais ir pageidavimais ir, tarp kitko, paprašė T. Kipą skirti daugiau laiko inteligenčių pastoracijai. T. Kipas tuo labai nustebo ir mielai priėmė provincijolo pageidavimą. T. Romualdą Blažį, Kauno namų ūkvedį, T. Andruška nusprendė skirti savo įpėdiniu Šiauliuose. Pabaigęs ordino konstitucijose numatytą vizitaciją, jis grįžo į Šiaulius, peržiūrėjo finansinę rezidencijos padėtį,10 atšventė Kalėdas, atsisveikino su visais draugais ir gruodžio 29 dieną persikėlė į Kauną.
1937 metų pradžioje Lietuvos Jėzuitų Provincija turėjo 88 narius. Septyni buvo vokiečiai, 81 lietuvis. Kaune dirbo 6 tėvai, 10 klierikų ir 14 brolių. Pagryžuvyje gyveno 3 tėvai, 6 klierikai, 18 brolių ir 8 kandidatai į brolius. Šiaulių rezidencija turėjo 1 tėvą ir 3 brolius. T. St. Rimkevičius atliko terciatą Florencijoje, o Belgijoje T. J. Venckus. Insbruke studijavo 5 klierikai, Valken-burge 2 tėvai ir 3 klierikai, Pullache 4 klierikai, Belgijoje, Liuvene, vienas. T. Bružikas apaštalavo JAV, o T. Kidykas atliko terciatą Prancūzijoje. Be to, T. Andruškos jurisdikcijai buvo pavesti Latvijoje ir Estijoje gyveną jėzuitai, nuo kurių jis, kaip buvo rašyta, ilgainiui atsipalaidavo. T. Andruškai teko vesti plačią korespondenciją ne tik su savaisiais, bet ir su kitais vyresniaisiais, kurių globai buvo pavesti Lietuvos Jėzuitų Provincijos nariai.
Pasitaręs su provincijos konsultoriais, 1937 metais T. Andruška paskyrė T. Rimkevičių ir T. Venckų jėzuitų gimnazijos mokytojais Kaune, T. J. Smilgevičių Pagryžuvio naujokyno ūkvedžiu, T. Bružiką ir T. Masilionį nusiuntė į Insbruką gilinti teologijos. T. Kidyką perkėlė į JAV tęsti T. Bružiko darbo. Kl. Joną Raibužį nusiuntė studijuoti teeologijos į Frankfurtą, o kl. Joną Kubilių į Lyoną. Kl. J. Raibužis buvo gavęs provincijolo leidimą ruoštis Afrikos misijoms, ir jo studijų išlaidas padengė Rytų Vokietijos jėzuitų provincija. Kad nekiltų bereikalingos kalbos, T. Andruška uždraudė kl. Raibužiui kalbėti apie savo paskyrimą. Norėdamas palengvinti T. Blažiui darbą, T. Provincijolas pavedė "Misijų" redakciją T. Antanui Bieliūnui, neseniai bai-
Gen. Jonas Bulota, “Tėvų Žemės” redaktorius.
gusiam teologiją Valkenburge. Pagryžuvyje terciatą baigę tėvai ir T. J. Venckus 1938 m. vasario 2 dieną padarė Kaune paskutiniuosius įžadus. Į jėzuitų gimnazijos reikalus T. Andruška nesikišo ir sekė iš arti kitų tėvų nusistovėjusius darbus. Jis pats 1937 m. baigė ruošti spaudai dvi brošiūras ("Ar man nestoti į vienuolyną" ir "Kristus ir moterys") ir giesmyną, vardu "Naujos religinės giesmės", 116 puslapių. Giesmyną išleido tėvai jėzuitai Kaune. Gavėnios metu T. Andruška pravedė keletą misijų ir rekolekcijų, o sugrįžęs į Kauną sakydavo pamokslus sekmadieniais, klausydavo išpažinčių ir diriguodavo chorą.
1938 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesį Romoje vyko generalinė Jėzaus Drau-gijos kongregacija, kurioje dalyvavo ir T. Andruška, Lietuvos Jėzuitų Provincijos atstovas. Vykdamas į Romą, T. Andruška sustojo Insbruke, išsikalbėjo su ten studijuojančiais lietuviais tėvais bei klierikais ir nušvietė jiems provincijos padėtį. Grįžtant iš Insbruko jėzuitų vasarnamio, T. Andruškai atsinaujino įsisenėjusi kojos žaizda. Nuvykęs į Romą, jis dalyvavo keliuose kongregacijos posėdžiuose ir, blogėjant kojos žaizdai, buvo priverstas gulti porai sa-
Dr. Ignas Skrupskelis, “Židinio” redaktorius.
Prof. Stasys Šalkauskis, didelis T. Kipo draugas.
vaičių į lovą. Sirgdamas jis parašė lotynų kalba poemą, tiksliai apibūdindamas kelis kongregacijos dalyvius. Ta poema jis visus prajuokino. Romoje paprašė T. Generolą, kad pavestų Estijos jėzuitų namus kam kitam. Iš kelių provincijolų, kurių provincijose studijavo lietuviai klierikai. T, Andruška išsiderėjo lengvatų, nes Lietuvos provincijos kasa buvo apytuštė ir dar ne visai atskirta nuo Kauno namų kasos.
Sugrįžęs į Kauną, T. Provincijolas papasakojo konfratrams savo kelionės įspūdžius, davė keletą instrukcijų apie naujus kongregacijos potvarkius, aplankė Pagryžuvio naujokyną ir Šiaulių rezidenciją ir kibo Į įprastą administracijos darbą. Birželio mėnesio 15 d. T. Andruška papasakojo savo kelionės įspūdžius ir jėzuitų gimnazijos mokiniams. Kadangi savų jėgų neužteko, T. Provincijolas pakvietė T. Praną Aukštikalnį į Kauną mokyklos ir pastoracijos darbui. T. Aukštikalnis jo pakvietimą priėmė ir atvyko į Kauną rugpiūčio mėnesio 23 dieną.
Liepos mėnesį suėjo 15 metų, kai T. Kipas atvyko į Lietuvą. Ta proga prof. Stasys Šalkauskis parašė "Židiniui" 22 puslapių straipsnį ir labai teigiamai įvertino T. Kipo asmenį bei darbus. Bet T. Kipo, kaip namų vyresniojo, dienos buvo jau suskaitytos. Gruodžio mėnesį jis gavo T. Generolo laišką, kad atvyktų į Romą. Sustojęs Berlyne kelioms dienoms, T. Kipas sužinojo iš T. Fengerio, kad Kauno jėzuitų vyresniuoju yra paskirtas T. J. Rietmeisteris.
1. Kipp, Litauen, 73 p.
2. Ten pat, 84 p. Palyg. T. Venckaus atsiminimus, 40 p. (rankraštis).
3. Ten pat, 84 p.
4. Ten pat, 86 p.
5. Plg. Kipp, Litauen, 72 psl.
6. Kauno Historia domus, 1935 m., 6 p.
7. Matydami administracinį T. Kipo sugebėjimą, vizitatorius T. van de Vorst ir naujas Rytų Vokietijos provincijolas T. K. Wehner pasiūlė T. Generolui leisti jam daryti iškilmingus profesų įžadus.
8. Kauno Historia domus, 1935 m., 6 p.
9. Šiaulių rezidencijos Historia domus, 1936 m., 2 p.
10. Šiaulių rezidencija tada turėjo 20.000 markių skolos. Toji skola, tur būt, buvo likutis 42.000 markių, kurias T. Andruškai buvo paskolinęs kl. G. Sunder brolis. Palyg. Šiaulių Historia domus, 1936 m., 3 p.