(Tęsinys)
ANTANAS L. RUBŠYS
2. SENOJO TESTAMENTO KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI
Nuostaba ir vargas įgalina žmogų klausti: "Kas tai? Kodėl? Kur esi?" (žr. Prad 2, 18-25; 3, 9). Nuostabą atspindi vaiko smalsumu degančios akutės, Archimedo "eureka" (suradau) ir Skylab astronautų Kohoutek kometos aprašymas. O vargas yra žmogaus odisėja per savo trapų ribotumą. Neišvengiamų ristynių su savimi, su kitais, su aplinkybėmis ir su gamta dėka, žmogus ieško įprasminti save per ryšius su žeme, su dangumi, su anapus, išgyvendamas skausmą, kaltę ir mirtį.
Senasis Testamentas yra ne tik istoriškas dokumentas, bet ir literatūrinis kūrinys. Abiem atvejais jis atspindi žmogaus nuostabos ir vargo* klausimus: "Kas tai? Kodėl? Kur esi?" Žmogaus trapumo bei tragizmo supratimu, nuodėmės ir išganymo išgyvenimu20 Senasis Testamentas rikiuojasi su pasaulinės literatūros klasikais: Homeru, Dante, Shakespeare'u, Milašium... Klasiškoji Senojo Testamento apimtis — nuolat ir visur galiojąs nuostabos ir vargo supratimas — glūdi Dievo, ir ypač žmogaus, sampratose. Senojo Testamento klausimai ir yra: "Kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Kas yra Dievas žmogui ir žmogus Dievui?"
Senojo Testamento Dievo samprata.Dievas Senajame Testamente yra tas, kuris žmogų prašnekina neišvengiamu klausimu: "Kur tu esi?" (Prad 3, 9). Jis duoda Abraomui vilties surasti ir drąsos ieškoti Pažadėtosios žemės (Prad 12, 1-4). Jis išveda žydus iš Egipto, veda per dykumą ir įveda į Pažadėtąją žemę, Kanaaną.21 Taigi ne žydai surado Dievą, bet Dievas surado juos.22 Religijų istorija rodo, kad žmogaus širdis yra išradinga dievukų dirbtuvė. Bet Senasis Testamentas rodo vieną išimtį. Ne žydai susilipdė ir pasidarė sau dievuką, bet Dievas susirinko juos, susitverdamas iš jų sau tautą. Patys žydai stebėdamiesi klausė, kodėl Dievas juos myli (Pak 7, 8). Tas pats Dievas, kuris susirinko sau tautą, yra dangaus ir žemės Tvėrėjas (Prad 1, 1-2, 4a; Iz 40-55). Du dalykai itin ryškūs Senojo Testamento Dievo sampratoje: Dievas yra ir Istorijos Viešpats, ir Visatos Tvėrėjas. Jis yra tolimas ir skirtingas nuo žmogaus ir visatos savo dieviškumu (transcendencija). Artimas ir prieinamas žmogui savo gerumu istorijoje ir tvėrime (imanencija).23 Būtina pabrėžti, kad Senojo Testamento Dievas tapo artimu ir prieinamu savo gerumu žmogui ir rūpesčiu žmogumi. Jo vardas, asmeniškas ir apreikštas, yra Jahvė. Vertimuose Jahvė yra Viešpats(Iz 3, 13-14). Žydams vardai nebuvo vien tik garsassu prasme,bet pats daiktas ar asmuo. Jahvė reiškia Jis-Yra,24 Taigi Dievas Jahvė, Dievas Viešpats, Dievas "Jis-Yra" yra nuolat ateinąs Viešpats, žydų pažintas, patiriant Jo gerumą — išganymą istorijoje ir Jo valią — nuteisinimą istorijoje:
Ši Dievo samprata yra unikumas religijų istorijoje. Ja didžiuojasi tik žydai, krikščionys ir musulmonai.
A. Dargis
Žmogus Senajame Testamente.Dievo "Jis-Yra" (įvykiuose dėl mūsų) sampratos šviesoje Senojo Testamento žmogus suprato save. Ši žmogaus saviprata neturi sau lygios. Du dalykai jai itin būdingi, būtent: pati žmogaus saviprata ir žmogus istorijos tėkmėje bei raidoje.
Žmogaus saviprata žydų Šventraštyje yra "tiesa, pastatyta ant galvos", kitaip sakant, paradoksali, nes neįprasta. Lengva duoti pavyzdžių su siaura, perdėm ir perdėtai žydiška, svetimųjų neapkenčiančio Senojo Testamento žmogaus samprata. Užtenka prisiminti žydų laikyseną kananiečių atžvilgiu ir jų keršto šauksmus prieš babiloniečius bei edomiečius. Tačiau klasiška literatūra tokia yra kaip tik dėl to, kad išreiškia žmogaus gelmes ir parodo žmogų ne tik visai nuogą, susmulkėjusį ir trapų, bet parodo jį ir visu jo paslaptingų akiračių gaivumu.
Žmogus25 Senajame Testamente "pramena" gyvulius, paukščius, žvėris (Prad 2, 18-20) ir net moterį (Prad 2, 21-25). Praminti arba duoti vardąreiškia "prijaukinti pavadinant" arba "pavadinti prijaukinant". "Duodant vardus", kalbos pagalba išreiškiama visatos samprata bei jos prasmuo sau ir kitiems. Moteris nepasitenkina tik "praminimu", nes ji "matė, kad medis geras valgymui, grynas malonumas akims ir turėtinas, norint pažinti..." (Prad 3, 6). Norint pažinti, "kas gera ir kas pikta" (Prad 3, 5; 2, 17),26 pažinti visa patiriant!27 Noras pažinti žmoguje yra besotis. Juo veržiamasi į beribius akiračius. Žaidžiama su galimumais dabartyje, kuriama ateitis. Žaidimas su galimumais veda į nuosprendį. Žmogaus nuosprendis ir jo pasekmės atskleidžia Senojo Testamento žmogaus savipratos esmę.
Kaip jau sakyta. Senasis Testamentas, nors ir dažnai perdėm perdėtai žydiškas, tačiau atspindi kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos norą "praminti", "pažinti visa" ir ieškoti Dievo. Jį skaitant ar jo klausantis, tiesa, užkliūnama už siaurumo ir nepastebima anų beribių akiračių. Pravartu prisiminti, kad ir Egipto bei Mezopotamijos raštija siaurai apie žmogų galvojo. Net graikų raštija dalino žmoniją į graikus ir barbarus (laukinius!) su beširdžiu išdidumu. Mūsų pačių raštijoje skaitoma: "Perkūne dievaiti, nemušk žemaitį, bet mušk gudą, kaip šunį rudą. .."
Dievo ir žmogaus sąveikos samprata. Žmogaus saviprata Senajame Testamente labiausiai išryškėja, panagrinėjus žmogų istorijos tėkmėje bei raidoje. Mūsų laikais rašoma istorija turi dvi įkyrias akis, būtent: chronologiją ir geografiją. Keliami du pagrindiniai klausimai: kurir kada.Senasis Testamentas nelabai domisi, kur ir kada kas įvyko, bet stengiasi perduoti įvykio reikšmę bei prasmę, kreipia dėmesį į nuostabą ir vargą, išgyventą įvykiuose. Dažnai žmogus imamas kaip grupė, o grupinis išgyvenimas kaip pavienis išgyvenimas. Pavyzdžiu gali būti Abraomas, Jokūbas, karalius — vienas daugelyje ir daugelis viename. Abu šie vienetai — grupė ir pavienis — išreiškiami tikėjimo Istorijos Viešpačiu rėmuose. Nors istorija yra žmogaus — grupės ar pavienio — veiksmai, už kuriuos pats žmogus yra atsakingas, tačiau žmogaus saviprata istorijos raidoje nėra pasauliška. Dievas — "Jis-Yra" (įvykiuose dėl mūsų) — istoriją pradėjo, jis ir prives ją prie sėkmingos pabaigos. Įvykiai tarp istorijos pradžios ir pabaigos taip pat paklusta visagalei Valiai, nes Dievas "Jis-Yra" (juose dėl mūsų). Tokiu būdu žmogaus nuosprendis priklauso Dievo teismui, vykstančiam istorijoje. O visos istorijos raktas yra "Jis-Yra" (įvykiuose dėl mūsų) — visagalė Valia arba Karalystė (padėtis, kurioje Dievo gerumas ir rūpestingumas yra priimamas ir įgyvendinamas). Į šį tikslą ir krypsta visa istorijos raida. Kiekviename "teisme", kiekvienoje krizėje labiau ir labiau išryškėja "Jis-Yra" (joje dėl mūsų) visagalė Valia.
Senajame Testamente žmogaus saviprata nustebime ir varge yra aukštesnė už graikų, nes graikuose žmogus paliktas likimo lemčiai, o žydams neišvengiama lemtis buvo tik prietarai. Graikų raštijoje neišvengiama lemtis, likimas, tampa prieštaravimu gyvenimo džiaugsmui. Senojo Testamento žmogaus saviprata nėra nei pesimistiška, nei optimistiška. Žmogaus istorija yra tokia, ko jis pasiekia visagalės Valios iššūkio kontekste. Džiaugsmui čia ne mažiau vietos skiriama negu graikų raštijoje. Tačiau džiaugsmą iš gyvenimo veja ne likimas, bet nuodėmė.28
Senasis Testamentas pasisako už žmogaus nuosprendį ir vidinę laisvę. Nuosprendžio ir vidinės laisvės idealas rėmuojamas į Dievo "Jis-Yra" (dėl mūsų įvykiuose) iššūkio kontekstą. Dievo visagališkumas išryškėja išganymo ir nuteisimo veiksmuose, nes čia apsireiškia Jo dorinė Valia. Dorinė Dievo Valia iš esmės ir nenugalimai riboja žmogaus laisvę. Kadangi žmogus gali praminti (apvaldyti pavadinant), kadangi jis veržiasi visa pažinti (patirti išgyvenant), jis užmiršta savo trapumo ribas ir tampa akiplėša. Čia ir įeina nuodėmė.29 Žodžiai: nepataikyti,prašauti, sukilti, paklystiir pan. aprašo Senojo Testamento nuodėmės sąvoką. Nuodėmė savo esme yra akiplėšiškas savęs patenkinimas ir jį sekąs nerimas.30 Čia ir yra žmogaus nelaimė. (b.d.)
20. Žr. Gerhard von Rad, Old Testament Theology (New York, Harper & Row, 1962, I, 355-356).
21. Išėjimo, Skaičių, Pakartojimų, Jozuės knygos.
22. Žr. Pak 26, 5-9; 6, 20-24; Joz 24, 2-13. Taip pat G. von Rad, Genesis (Philadelphia, Westminster, 1961, 13-20).
23. “Transcendencija” ir “imaneneija” yra abstrakčios galvosenos apie Dievą žodžiai. Žydai savo galvosena buvo labai konkretūs.
24. Plg. G. von Rad, Old Testament Theology, I, 179-187.
25. Hebraiškai adam, nes sutvertas iš adamah, pažodžiui būtų “žeminis”, nes iš “Žemės”. Suprantama kolektyviai, o ne kaip vardas.
26. Prad 3, 5; 2, 17. Žr. Eugene Maly, Genesis, knygoje The Jerome Biblical Commentary, suredaguotoje R. Brown, J. Fitzmyer ir R. Murphy (Englewood Cliffs, N.J., Prentice Hall, 1968, 2, 26-27).
27. Ten pat.
28. įžūlus arba akiplėšiškas savęs patenkinimas ir jį sekąs nerimas.
29. Žr. S. Lyonnet, L. Sabourin, Sin, Redemption, and Sacrifice (Rome, Biblical Institute Press, 1970, 5-30).
30. Žr. Maly, ten pat, 2, 27.