KONTROVERSIJA DĖL STRAIPSNIO “PROVOKATORIAI IR SEKLIAI”
Š.m. “Laiškų Lietuviams” gegužės mėn. numeryje kun. B. Krištanavičius, rašydamas apie jėzuitus nepriklausomoje Lietuvoje, straipsnyje“ Provokatoriai ir sekliai” palietė ir mane. Jo parašytos žinios apie mane yra gryna netiesa. Niekuomet savo gyvenime nebuvau ūkvedžių, kokiu mane pakrikštijo kun. Krištanavieius. Man įstojus V. S. Dapertamento tarnybon, buvau paskirtas Kanceliarijos vedėju. Kiek vėliau tas pavadinimas buvo pakeistas į Kanceliarijos viršininką. J. Statkui direktoriaujant, buvo pakeisti etatai ir šis pareigūnas buvo pavadintas “Bendrojo skyriaus viršininku”. Šiose pareigose išbuvau iki bolševikams mane suimant.
Aktyviame Saugumo Departamento darbe, t.y. tiesioginiame kriminalinių ar politinių nusikaltėlių sekime aš niekuomet nedirbau, tačiau jeigu kas nors pripuolamai kreipdavosi, prašydamas patarimo, aš neatsisakydavau ir mielai patardavau, kur kreiptis ir ką daryti.
Kun. Krištanavičius rašo, kad aš, niekieno nekviestas, pats lankiausi pas T. Kipą kažkokio mokytojo-seklio reikalu. Patikslinu, jog tai netiesa. T. Kipas nebuvo nei mano draugas, nei artimas pažįstamas, tad savo noru jo nelankydavau ir po apsilankymo neišeidavau “gerai nusiteikęs”. Kartą mano sūnus, sugrįžęs iš gimnazijos, man pranešė, kad jo klasės auklėtojas kl. Krištanavičius prašė mane užeiti pas T. Kipą pasikalbėti svarbiu reikalu. Man apsilankius, T. Kipas nusiskundė, kad moksleivių tarpe jis pastebėjęs kelis komunistuojančius. Prašė patarimo, kaip nuo jų apsisaugoti. Aš pasakiau, jog tai ne mano darbo sritis ir tiesiogiai aš negaliu padėti. Nurodžiau, kur jis tuo reikalu turėtų kreiptis. Man išėjus iš T. Kipo kambario, čia pat susidūriau su kl. Krištanavičium. Apie mūsų pasikalbėjimo turinį su T. Kipu aš jam nieko nepasipasakojau.
Apie kažkokį jo rašinyje pavaizduotą apdairų seklį-mokytoją aš tik dabar teišgirdau. Nors aš, kaip jau anksčiau paminėjau, aktyvaus darbo nedirbau ir sekliai nebuvo mano žinioje, bet T. Krištanavičius vis vien mane ipynė i tą darbą. Savo rašinyje jis pamini T. Kipą kaip asmenį, laikantį jam patikėtą paslaptį, o jau mane padaro plepiu. Tokiu būdamas, aš nebūčiau išsilaikęs Saugumo Departamento tarnyboje nuo 1921 iki 1944 m. su vienerių metų pertrauka pirmosios bolševikų okupacijos metu.
Tad labai prašau šį mano patikslinimą įdėti į “Laiškus Lietuviams”.
Pranas Nenorta,
buvęs V.S.D. Bendrojo skyriaus viršininkas
Redakcijos pastaba. Gavome kelių asmenų pasisakymus dėl to straipsnio apie provokatorius ir seklius. Jų nuomone, to straipsnio, rašant lietuvių jėzuitų istoriją, visai nereikėjo. Kai kas mano, kad nereikėtų rašyti apie tuos žmones, kurie dar yra gyvi, jeigu apie juos pasakoma ką nors neigiama. Žinoma, tai yra teisinga pastaba, bet antra vertus, jei tie asmenys dar yra gyvi, tai jie turi galimybę pasiaiškinti ir netikslius faktus patikslinti, kaip čia ir yra padaręs p. Nenorta.
Šį p. Nenortos patikslinimą davėme paskaityti ir to straipsnio autoriui T. Krištanavičiui. Jis sutiko, kad tame straipsnyje, rašant apie p. Nenortą, gal buvo ne visai aiškiai išsireikšta, tad galėjo susidaryti įspūdis, kad p. Nenorta išdavęs paslaptį. Bet T. Krištanavičius tokios minties niekad neturėjęs, p. Nenortą jis visuomet gerbęs ir, kaip iš jo čia žemiau paduoto patikslinimo matyti, jis manąs, jog iš p. Nenortos ir T. Kipo pareiškimų tik netiesiogiai susidaręs nuomonę apie tą mokytoją.
Žinoma, ir šie du patikslinimai (p. Nenortos ir T. Krištanavičiaus) ne visai sutinka. Po tiek metų gal sunku viską tiksliai prisiminti. Redakcijai nėra įmanoma žinoti, kuris iš jųdviejų tiksliau viską prisimena, todėl įdėjome abudu patikslinimus. Manome, kad tą kontroversiją čia ir galime baigti, nes tai nėra labai svarbus dalykas, ypač kad T. Krištanavičius redaktoriui aiškiai pasakė, kad jis niekad p. Nenortos nelaikęs kokiu nors plepiu, bet garbingu ir protingu asmeniu. Jis sakė ir p. Nenortai apie tai parašysiąs.
Dabar duodame T. Krištanavičiaus pataisytą skyrelį apie tą įvykį, kaip jis ji prisimena. Jis taip rašo:
— Nenorėdamas, kad p. Nenorta jaustų kokį nors nemalonumą, noriu taip patikslinti paskutinę straipsnio “Provokatoriai ir sekliai” pastraipą.
Apdairesnis seklys buvo vienas jėzuitų gimnazijos mokytojas, prie kurio išaiškinimo netiesiogiai prisidėjo saugumo departamento bendrojo skyriaus viršininkas Pranas Nenorta. Tas mokytojas neseniai buvo gavęs darbo jėzuitų gimnazijoje ir, atrodo, buvo padavęs prašymą į saugumo departamentą. Pranui Nenortai teko uždavinys pasiinformuotl apie tą mokytoją. Išėjęs iš T. Kipo raštinės, P. Nenorta atsitiktinai susitiko su kl. Krištanavičium. Pagyręs gražią (žalią) saugumiečio uniformą, klierikas juokaudamas paklausė, ar jis atėjęs areštuoti T. Kipo ar kito mokytojo. P. Nenorta pasakė klierikui, kad buvo užėjęs pas T. Kipą pasiteirauti apie mokytoją. Atsisveikinęs su P. Nenorta, klierikas nuėjo pas T. Kipą ir jam pasakė, ką buvo girdėjęs iš P. Nenortos. Paskui taip pridėjo: “Aš įtariu, kad tas mokytojas yra seklys. Manau, kad Jūs turite laikyti paslaptį, bet aš įspėsiu kitus mokytojus, kad mes turime seklį”. T. Kipas taip klierikui atsakė: “Darykite, ką norite. Aš nieko nežinau”. Jei mokytojas nebūtų buvęs seklys, tai T. Kipas būtų klierikui uždraudęs įspėti kitus mokytojus. Kai klierikas įspėjo mokytojus, jie pradėjo vengti naujo kolegos, kuris iš gimnazijos greit pasitraukė.