Skyrių tvaiko DANUTĖ BINDOKIENĖ
KOMUNISTINIŲ IDEALU UGDYMAS LIETUVOS MOKYKLOSE
Vasaros atostogų metu, kada mūsų vaikai džiaugiasi laisve, nesirūpindami pamokomis nei mokyklomis, gal būt, verta bent trumpai susipažinti su okupuotos Lietuvos pradinių ir vidurinių mokyklų sistema, kur kiekviena vaiko mokslo ar laisvalaikio valanda pajungta tik vienam tikslui: "Išugdyti asmenybę, priėmusią komunizmo idealus ir sugebančią jų realizavimui pajungti visus kitus savo siekius, savo sugebėjimus, visą savo veiklą". Komunistų partija ne kartą įsakmiai yra atkreipusi pedagogų dėmesį į tai, kad "viso auklėjamojo darbo šerdis yra komunistinės pasaulėžiūros formavimas". Šita "komunistinė pasaulėžiūra" pradedama formuoti nuo ankstyviausių vaikystės metų, pajungiant tam tikslui visą mokykloje praleistą laiką ir kontroliuojant net mokinio laisvalaikį, ruošiant įvairius užsiėmimus, išvykas, paskaitas, filmus, sueigas ir kt.
Moksleivių idėjiniam politiniam ugdymui panaudojami literatūros, istorijos ir visuomenės mokslai. Tokias komunistinio auklėjimo galimybes teikia gamtotyros ir meninio ciklo dalykai. Materialistinės pasaulėžiūros formavimui panaudojamos matematikos, fizikos, biologijos ir chemijos pamokos.
Apie šių pamokų praktišką panaudojimą pedagogus žodžiais ir pavyzdžiais plačiai informuoja "Tarybinė mokykla", švietimo ministerijos pedagoginis - metodinis žurnalas (medžiaga šiam straipsniui paimta iš š.m. numerių 1, 2 ir .3).
Lietuvos mokyklas švietimo ministeris A. Rimkus skirsto į mieste ir kaime veikiančias. Miesto mokyklos neteikia tiek problemų nei programų ėjimo, mokinių paruošimo, nei pedagogų tinkamumo klausimu, todėl žurnalo puslapiuose joms tenka daug mažiau dėmesio. Kaimo mokyklose mokosi beveik pusė respublikos bendrojo lavinimo mokyklų mokinių. Jų tinklą sudaro 223 vidurinės, 692 aštuonmetės ir 1671 pradinė mokykla. Į kaimo mokyklas kreipiamas ypatingas partijos dėmesys, nes "nuo kaimo mokyklos darbo priklauso respublikos liaudies švietimo pasisekimai". Taigi pasisakymai, kad kaimo mokyklų sistemoje "dar daug turime tokių mokyklų, kuriose gausu rimtų spragų, organizuojant mokymo procesą", rodo, kad kaimiškosios mokyklos kelia rimtą rūpestį.
Kaimo mokyklose paprastai blogesnė mokymo kokybė, žemesnis mokinių pažangumas, žymiai gausiau paliktųjų antriems metams. Pvz. miesto mokyklose praeitais mokslo metais kurso kartoti palikta 2,4% moksleivių, o kaimo — 3,2%. Blogiau paruošti mokiniai iš kaimo mokyklų neišlaiko stojamųjų egzaminų į aukštąsias mokyklas. 1973 m. stojamuosius egzaminus išlaikė 80% miesto abiturientų ir 68% kaimiečių, o iš 111 baigusiųjų vidurines mokyklas aukso medaliu buvo tik 18 kaimo abiturientų.
Kaimo vaikai "nukenčia" net rusų kalbos mokyme. Miesto vaikai rusiškai išmoksta greičiau ir geriau, nes miesto aplinkoje apstu rusų kalbos: įstaigose, parduotuvėse ir gatvėse ji kasdieninis reiškinys, o "daugelyje kaimo vietovių kalbinės aplinkos nėra". Tačiau kaimo mokyklų mokiniai pranašesni už miestiečius tuo, kad liaudies švietimo organai įpareigoti įvesti žemės ūkio technikos ir automobilizmo mokymą kiekvienoje kaimo mokykloje. Abiturientai privalo mokėti elgtis su žemės ūkio technika, valdyti automobilį, kombainą, traktorių, dirbti mechanizuotoje gyvulininkystės fermoje ir pan.".
Komunistinės materialistinės asmenybės ugdymas pradedamas su pirmaisiais vaiko žingsniais mokykloje. Patys mažieji čia vadinami spaliukais (pagal Spalio revoliuciją), vėliau jie išauga į pionierius ir dar vėliau tampa komjaunuoliais. Net pačioje pirmojoje pamokoje mokytoja, papasakojusi pasaką apie Saulę motulę ir Dainą, kuri šluostė vargšų vaikams ašaras, tuoj parodo paveikslą "apie sunkų baudžiauninkų darbą ir vergavimą ponams". Po to tęsiamas pokalbis, kaip gera visiems šiandien gyventi, kada "Tarybų Lietuva — laisva broliškų respublikų sesė, žmonės darbu puošia šalį ir daina šiandien kitokia".
Komunistinėje kaimo ar miesto mokykloje daug reikšmės skiriama pasakojimams apie "Didįjį Tėvynės karą", hitlerininkų ir buržujų nukankintus partizanus, žuvusius Plačiosios Tėvynės karius, pionierius ir t.t. Kad spaliukas giliau suvoktų to karo baisumus, fašistų žiaurumus, rodomi atitinkami paveikslai ir liepiama skaityti grožinės literatūros knygas šia tema. Pamokose mokytojai stengiasi kuo vaizdžiau atskleisti komunizmo laimėjimus, suniekinti "buržuazinę sistemą, kurioje visi vargo, badavo ir kentė ponų priespaudą".
Daug dėmesio kreipiama į internacionalinį auklėjimą — t.y. mokiniui įvairiais būdais skiepijama, kad jo tėvynė nėra tik Lietuva, bet plačioji Rusija su visais savo satelitais — "broliškomis respublikomis".
Šis internacionalinis auklėjimas įtraukiamas ir į užklasinę mokinių veiklą: jie skatinami susirašinėti su Rusijos ir jos satelitų mokyklų mokiniais, ruošia iškylas, lanko specialias parodas, dainuoja šių tautų dainas ir garbina bendrus komunistinius didvyrius, kurių priešakyje, žinoma, stovi Leninas.
"Didžiojo vado" Lenino kultas labai ryškus. Leninas garbinamas be atodairos, tuo tarpu prieš Dievą ir organizuotą religiją aršiai kovojama. Tai kovai panaudojami įmantriausi būdai ir priemonės. Net tautosaka — pasakos ar dainos, kuriose bent kiek pašiepiamas dvasininkų luomas, yra vartojamas kunigų ir bažnyčios autoritetui pažeminti. Duotuose pavyzdžiuose, kaip supažindinti mokinius su buitinėmis pasakomis, siūloma jų veikėjus suskirstyti į teigiamuosius ir neigiamuosius. Neigiamųjų grupėje žymiausią vietą užima dvasiškiai, paskui ponai ir dvarininkai. Kartais ta antireliginė kova pasireiškia net komiškomis formomis. Pvz. straipsnyje "Dialektinės materialistinės pasaulėžiūros formavimas, mokant chemijos (T.M. Nr. 3) rašoma: "Aiškindama medžiagų masės išsilaikymo dėsnį, mokytoja parodo, kokie yra absurdiški religijos teiginiai, kad gamtoje egzistuojančios ypatingos dvasinės jėgos, kad pasaulis Dievo sukurtas iš nieko. Pabrėžiama, kad tikėti stebuklais absurdiška, nes jie prieštarauja gamtos dėsniams. Atliekant bandymus, mokiniai įtikinami, kad iš nieko niekas nesusidaro ir niekas neišnyksta visiškai be pėdsakų, kad pasaulis yra materialus, kad gamtoje nėra jokios ypatingos, nematerialios (dvasinės) jėgos". Tai maždaug taip pat anekdotiškai nuskamba, kaip tie tariami pirmojo kosmonauto pasisakymai, kad jis iškilęs raketoje labai aukštai, bet Dievo niekur nesutikęs.
Pasibaigus mokslo metams, mokiniai nepaleidžiami be priežiūros, kad vasaros metu neišgaruotų "komunistinė pasaulėžiūra" iš vaikiškų galvų. Didžioji mokinių dalis įjungiama į įvairias darbo ir poilsio stovyklas. 1973 m. vasarą tokia stovyklų pro-grama apėmė 83,3% visų krašto moksleivių. Mokiniai talkininkauja kolūkiuose daržovių priežiūros, derliaus nuėmimo darbuose, prie statybos ir pan.
J. Dovydėnas Cody, Wyoming-, 1973.
Siekiama, kad '"kiekvienas vyresniųjų klasių moksleivis vasarą ne mažiau kaip vieną pamainą padirbėtų darbo ir poilsio stovykloje arba gamybinėje brigadoje". Tikimasi, kad šią vasarą darbo ir poilsio stovyklose dalyvaus apie 10 tūkstančių moksleivių. Šalia darbo ir laisvalaikio stovyklautojams stengiamasi įdiegti, kaip tą stovyklavimą "efektingiau panaudoti komunistiniam idėjiškumui, visuomeniniam pilietiniam aktyvumui, komunistinei pažiūrai į darbą ir visuomeninę nuosavybę formuoti, tarybinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo, kolektyviškumo bruožams bei pilietinės pareigos jausmui ugdyti".